„Gyvenimas taip sutvarkytas, kad reikia pasakyti: gana. Manau, kad ir kiekvienam žmogui tą reikia pasakyti. Aš nesu iš tų, kurie sulaukę 80 metų ir daugiau dar norėtų sėdėti ir dirbti Seime“, – interviu naujienų agentūros ELTA žurnalistei Jadvygai Bieliavskai sakė A. Salamakinas.

Septintą kadenciją Seime dirbantis Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys A. Salamakinas dirbo pozicijoje ir opozicijoje, jis buvęs ilgametis Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas. Paprašytas pasidalinti sėkmės receptu, kaip tokioje ilgoje distancijoje išsaugoti populiarumą tarp rinkėjų, politikas pataria būti savimi, dirbti žmonėms, neveidmainiauti, neužsiauginti ragų. „Jeigu politikas ateina į Seimą ir jam atrodo, kad su šlepetėmis pakils į dangų, tai čia jau ne politikas“, – mano A. Salamakinas.

– Esate Seimo senbuvis, politinę karjerą Seime pradėjote nuo 1992 metų ir čia dirbate jau septintą kadenciją. Jūs, kaip ir Kovo 11-osios Akto signatarai Emanuelis Zingeris ir Kęstutis Glaveckas, Seimo vicepirmininkė Irena Šiaulienė, turite didžiausią parlamentinio darbo stažą. Todėl norėčiau paklausti, kuri kadencija jums buvo labiausiai prie širdies, kurioje dirbti buvo įdomiausia, o kuri atrodė blogiausia?

– Kiekviena kadencija buvo savotiškai įdomi, ar dirbi valdančiojoje daugumoje, ar dirbi opozicijoje. Todėl neišskirčiau nė vienos kadencijos, bet paminėčiau 1992 metų kadenciją, kuri buvo, mano vertinimu, sunkiausia. 1992 metais Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) Seime gavo 76 mandatus, mes vieni turėjome absoliučią daugumą. Nepaisant to, ši kadencija buvo labai sunki, nes 1992 metais buvo priimta referendumu Konstitucija, kuri įpareigojo parlamentą priimti labai daug naujų teisės aktų, kurie padėtų sukurti naujas institucijas, pavyzdžiui, Konstitucinį Teismą, Seimo kontrolierių įstaigą ir kitas institucijas. Tada dirbdavome nuo 8 ryto, o jeigu plenarinis posėdis baigdavosi 22 val. vakare, tai būdavo normalu, dabar tas jau neįsivaizduojama. Aš negalėčiau atsakyti į klausimą, kuri kadencija buvo neįdomiausia, nes, pasikartosiu, man visos kadencijos buvo įdomios.

– Jums teko dirbti pozicijoje ir opozicijoje. Matyt, nesuklysčiau sakydama, kad būti valdančiojoje daugumoje yra pats mieliausias politikui variantas?

– Jeigu tu nemoki ir nenori dirbti opozicijoje, tada išvis nesi politikas, nes opozicija visada reikalinga demokratinėje valstybėje. Jeigu jau pasišventei dirbti Seimo nariu, dirbti valstybės politiku, tai turi ir opozicijoje padirbti, pamatyti, koks tai yra darbas, kas tai yra parlamentinė kontrolė, ar tu moki konstruktyviai kritikuoti. Pozicijoje yra lengva, o opozicijoje gal net sunkiau dirbti. Kai kas įsivaizduoja, kad jeigu esi opozicijoje, tai nieko negali. Bet tai netiesa, opozicijoje dirbdamas irgi gali daug ką padaryti Lietuvos žmonių labui. Pirmas dalykas –  tai yra valdančiosios daugumos kontrolė. Aš nesuprantu Seimo narių, kurie sako, kad opozicijoje aš gyvenime nedirbčiau. Tada išvis nereikia būti Seimo nariu, jeigu tu negali dirbti opozicijoje, jeigu tau tik valdžia prie dūšios.

Jeigu tu nemoki ir nenori dirbti opozicijoje, tada išvis nesi politikas, nes opozicija visada reikalinga demokratinėje valstybėje.

– Ar per tuos 27 metus, kai dalyvaujate įstatymų leidybos procese, buvo padaryta, jūsų nuomone, lemtingų įstatyminių klaidų, kurios neigiamai paveikė šalies žmonių gyvenimą ir iki šiol galbūt neatitaisytos?

– Buvo tokių klaidų ir, be abejonės, buvo ir lemtingų. Bet viena galiu pasakyti, kad niekas dirbdamas Seime nedaro specialiai, kad būtų blogiau Lietuvos žmonėms. Prie klaidų priskirčiau „Mažeikių naftos“ privatizavimą, „Williams“ atėjimą, LEO LT kūrimą ir kitas. Pamenu bankų griūtį 1995 metų, kai bankininkai visą laiką aiškino, kad pas mums viskas gerai, o po to įvyko bankų griūtis, kuri tikrai buvo didžiulis smūgis Lietuvos žmonėms. Manau, kad tuo metu vis tik parlamentui ir Vyriausybei reikėjo žymiai griežčiau kontroliuoti bankus.

– Koks, jūsų akimis žiūrint, buvo svarbiausias Seimo darbas, kuriuo politikai gali didžiuotis?

– Mintimis grįždamas į tuos 27 metų praeitą kelią, norėčiau pasakyti, kad vis tik kiekviena valdžia, nesvarbu, kuri partija būtų valdžioje, padarė ir gerų dalykų. Todėl mes šiandien pasiekėme tokį lygmenį, kokį turime.

Kadangi esame parlamentinė valstybė, tai visi darbai, kurie yra padaryti, praktiškai yra siejami su Seimu, nes nei prezidentas, nei Vyriausybė negali prisiimti kažkokių sprendimų apeinant parlamentą. Visi tie sprendimai buvo tikrai padaryti žmonių labui, ir jų buvo labai daug. Prie tų kertinių svarbių dalykų paminėčiau, pavyzdžiui, lito įvedimą.

– Kalba apie lito įvedimą, kurio jau nebeliko, jau keistokai turėtų atrodyti jaunimui...

– Dabartinei kartai tikrai keistoka. Matyt, vargiai rastume tokią kartą kaip mano, kuri pragyveno keturias valiutas –  atsisakėme rublio, po to buvo vadinamos „vagnorkės“, po to litas, po to euras.

– Jums teko matyti ne tik įvairius Seimus, bet ir įvairias Vyriausybes, pradedant nuo a.a Bronislovo Lubio, Adolfo Šleževičiaus Vyriausybių, skirtingus prezidentus pradedant nuo Algirdo Mykolo Brazausko. Kaip keičiasi, kaip evoliucionuoja, jūsų akimis, įvairių valdžių bendradarbiavimo modelis, viskas yra tik geryn, ar priešingai?

– Tai priklauso nuo to, kaip Seimas elgiasi, kaip Vyriausybė elgiasi, nuo vienos ir kitos pusės geranoriškumo. Kartais būna tokia labai šalta linija, sakysime, tarp Seimo ir Vyriausybės. Ir šioje kadencijoje aš tą griovį matau ir gan gilų tarp Vyriausybės ir Seimo, matau, kad nėra tokio labai gero santykio.

Premjeras B. Lubys dirbo labai trumpai. Galėčiau išskirti savo pirmą kadenciją, kai premjeru buvo A. Šleževičius, tuomet Vyriausybė artimai bendradarbiavo su Seimu. Kalbant apie prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską, tas bendradarbiavimas buvo geras, bet pamenu, kad jis vieną kartą įsižeidė dėl Seimo veiksmų ir pareiškė: jeigu taip, tai dirbkite vieni kaip norite. Prezidentas Valdas Adamkus palaikydavo, sakyčiau, tuometinę amerikietišką politinę kultūrą. Kalbant apie prezidentę Dalią Grybauskaitę ir jos santykius su Seimu, reikėtų prisiminti jos griežtus metinius pranešimus. Sakyčiau, kad tos įtampos tarp Seimo ir Vyriausybės visuomet būdavo, nes dažnai skirdavosi nuomonės, pavyzdžiui, dėl biudžeto. Pamenu, kai dar Dalia Grybauskaitė buvo finansų ministre, valdančioji dauguma, kuriai aš priklausiau, skųsdavosi, kad finansų ministrė neduoda pinigų. Bet vis dėlto reikia nusiimti kepurę prieš D. Grybauskaitę kaip finansų ministrę, kuri kietai laikė valstybės pinigus. Dėl to buvo ir tokių krizinių momentų ir tuo metu atrodė, kokia ji bloga. O dabar pagalvoju, kad tai buvo gera ir kieta finansų ministrė, kuri neleido išlaidauti ir linkėčiau ir kitiems finansų ministrams, kad nepasiduotų Seimo narių įnoriams kuo daugiau išleisti pinigų. Būtų geriau, kad Seimo nariai siūlytų, kaip daugiau surinkti į biudžetą, o ne išleisti.

– Per ilgą politinę karjerą vadovavote Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių, Aplinkos apsaugos komitetams. Kaip Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas buvote nusipelnęs ir gyvūnams, nes viename iš Zoologijos sodų gyvenančios baltosios tigrės palikuonis –  tigriukas buvo net pavadintas jūsų –  Algimanto vardu. Tačiau, ko gero, visi jūs labiausiai žino kaip ilgametį Seimo Etikos ir procedūrų komisijos vadovą. Nors etikos sargams vadovauja kiti politikai, kodėl jums taip prilipo ta „etikmat“ pravardė, koks čia fenomenas?

– Fenomenas, matyt, toks, kad tai buvo absoliučiai naujas dalykas. Kai Lietuva ruošėsi stoti į Europos Sąjungą (ES), čia atvažiuodavo ekspertai ne tik iš ES, bet ir, pavyzdžiui, iš Kanados, kurie konsultavo, aiškindavo, kas tai yra vieši ir privatūs interesai. Tas Etikos kodeksas būdavo praktiškai kaip keiksmažodis kažkoks. Kas ta tarnybinė etika? Juk tai buvo absoliučiai plynas laukas. Pamenu, kai pradėjome svarstyti Seime etiką reglamentuojančius įstatymų projektus, tai visi už galvos buvo susiėmę. Ką mes turėsime deklaruoti savo turtus, ką aš turiu deklaruoti kiek pinigų turiu, kokius namus turiu? Juk tai buvo kaip didžiulis smūgis parlamentarams, ir ne tik jiems, bet ir jų šeimoms, kad reikės viską parodyti. Parodyti, koks tavo atlyginimas, parodyti, kiek tavo žmona uždirba, kokius tu namus turi, kokius verslus turi ir kokias akcijas. Mes turėjome visą tai įgyvendinti. Pamenu reakciją kolegų, kai išdalinome atmintines Seimo nariams, kad jie turi derinti viešuosius ir privačius interesus. Išvertus į žmonių kalbą, jeigu turi įmonę, tai, pavyzdžiui, negali į tą įmonę nukreipti valstybės biudžeto lėšų. Išdalinę tokias atmintines, išėjęs iš plenarinių posėdžių salės iš kolegų supratau, kad tuoj gausiu į kailį. Bet po to praėjo metai, praėjo kiti ir dabar atrodo, kad viskas yra normalu.

D. Labučio / ELTOS nuotr.

– Kaip įvertintumėte šio Seimo etikos ir procedūrų laikymąsi? Kaip parlamentinės etikos ekspertas, ar turite pastabų šios kadencijos kolegoms?

– Kai Seimo sprendimu buvo įsteigta Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK), joje dirbo žymūs žmonės, pavyzdžiui, amžiną atilsį Justinas Marcinkevičius ir kiti. Tik vienas darbuotojas buvo etatinis, kiti neetatiniai, bet jeigu VTEK priimdavo sprendimą, kad pažeidei etiką, tai tas žmogus nei ginčydavosi, nei piktindavosi, jis pripažindavo tai. O kas atsitiko dabar? VTEK turime labai daug etatų, jie pripažįsta, kad Seimo narys 5 ar 6 kartus nedeklaravo savo turto, nedeklaravo sandorių, ir kas? Jam kaip nuo žąsies vanduo, gali ir 10 kartų nedeklaruoti. Štai čia yra blogai, kai Etikos ir procedūrų komisijos sprendimai daugeliui Seimo narių nė motais. Anksčiau tai buvo skandalas, dabar tai yra kasdienybė, tai čia yra skirtumas.

– Kaip parlamentinių procedūrų žinovo norėčiau paklausti, kaip, jūsų nuomone, turėtų elgtis Seimas su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu, kuriam, viena vertus, kolegos dėl darbo priekaištų neturi, tačiau teigiama, kad jis neatstovauja nei daugumai, nei mažumai, galbūt "netelpa" į klasikinės politikos taisykles?

– Pirmiausia Seimo pirmininko darbą reglamentuoja Seimo Statuto normos. Jis turi atstovauti visam Seimui, o ne tik valdančiajai daugumai. Man truputį juokingai atrodo, kai „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad jis dabar neatstovauja „valstiečiams“, bet jis, kai buvo išrinktas Seimo pirmininku, ir neturėjo atstovauti „valstiečiams“. Ne kartą ir aš jam sakiau į akis, kai jis per uoliai puldavo prie valdančiosios daugumos: pirmininke, tu esi viso Seimo pirmininkas, o ne tik valdančiosios daugumos. Šito išvengė buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas ir kiti Seimo pirmininkai. Manau, kad tie nusišnekėjimai, jog V. Pranckietis tarsi neatstovauja Seimui, niekam neatstovauja neturi pagrindo. Jis atstovauja Seimui, jis neatstovaus tada, kai Seimas jį nuims nuo pareigų.

– Kaip jus balsuosite, jeigu būtų surengta V. Pranckiečio atšaukimo iš Seimo pirmininko pareigų procedūra?

– Paklusiu opozicinių frakcijų sprendimui ir balsavime nedalyvausiu. Manau, kad nebereikia čia nieko nuiminėti. Liko tik metai iki kadencijos pabaigos.

Beje, aš V. Pranckiečiui daug kritikos turėjau, kai jis pradėjo dirbti. Ir dabar laikausi tos nuomonės, kad negalima Seimo pirmininku skirti tik pirmą kadenciją Seime dirbantį parlamentarą. Mano nuomone, jis turi turėti bent dviejų kadencijų patirtį Seime. Kai buvo siūloma skirti V. Pranckietį Seimo pirmininku, sakiau, kad Rima Baškienė turėtų užimti šią pareigybę. Ji turėjo patirtį didžiulę Seime, bet valdantieji pasielgė taip, kaip pasielgė. Bet šiuo atveju jis turi baigti tą kadenciją. Jeigu valdančioji dauguma nori nuiminėti, turi balsų, tegul nuiminėja, bet manau, kad nuo to, jog V. Pranckietį pakeisime Gediminu Kirkilu, Seimo darbas nepagerės.

– Šioje kadencijoje, skilus socialdemokratams, jums teko, matyt, nelengvas pasirinkimas, pasirinkote opozicinius socialdemokratus, o ne valdžioje esančius „socialdarbiečius“. Kaip dabar klostosi jūsų santykiai?

– Mano sprendimas buvo labai lengvas, aš visuomet paklūstu kolektyviniam sprendimui. Jeigu tu nepaklūsti partijos sprendimams, tai turi eiti kitur kur nors dirbti, pavyzdžiui, į „uabą“, kur galėsi vienasmeniškai spręsti. Jeigu tu esi partijos narys, jeigu du trečdaliai partijos narių priima sprendimą vieną ar kitą, tu turi paklūsti. Įvyko taip, kaip įvyko, buvę kolegos partiečiai išėjo.

Santykiai niekaip nesiklosto, jie sau, mes sau, jie –  valdančioje daugumoje, mes – opozicijoje. Gal pasakysiu dar aštriau: aš tokių dalykų nesuprantu, kai nutariama nepaklūsti partijos sprendimui, o išeiti, nesuprantu, kai pagrindinis organas yra užpakalis, kad tik užsėsti kur nors, užimti valdančiosios daugumos pareigas Seime.

Man visai normaliai dirbti opozicijoje. Jeigu jie negali dirbti opozicijoje, o būtinai reikia pareigų, ir išduoda dėl postų tiek metų kartu dirbusius kolegas, aš tokių draugų, tokių partijos bičiulių tikrai nesuprantu.

– Kokią politinę ateitį prognozuojate „socialdarbiečiams“?

– Absoliučiai jokios. Manau, kad po 2020 metų Seimo rinkimų jie liks su dviem procentais. Galima mažinti patekimo į Seimą kartelę kiek nori, net iki 3 proc., bet jokios jiems perspektyvos aš nematau. Gal koks vienas gerą įdirbį turintis, pavyzdžiui, frakcijos seniūnas Rimantas Sinkevičius, jeigu jis kandidatuos, gali patekti į Seimą. O daugiau tikrai nematau, kad kas nors iš jų pakliūtų į Seimą.

– Kaip manote, kodėl Seimo reitingai žemi, kodėl žmonės nepasitiki šia institucija? Kas, jūsų nuomone, trukdo Seimui geriau atrodyti žmonių akyse?

– Esu įsitikinęs, kad daryk čia ką nori, bet Seimo reitingai vis tiek nekils, jeigu jie pakyla, tai vėl kris žemyn. Paaiškinčiau tai tuo, kad į Seimą periodiškai ateina kažkokių „gelbėtojų“, manau, kad po metų vėl kažkas atsiras... Kai žmonės renka Seimą, visi tikisi, kad jau dabar tai išrinkome ir nieko daryt nereikės. Seimas esą duos viską, ko tik nori. Vėliau žmonės pamato, kad tas Seimas nieko duoti negali, vadinasi, Seimas blogas, užtai ir reitingai žemi. Manau, kad jie tokie ir bus. Čia nėra tik Lietuvos problema, visoje Europoje, visame pasaulyje parlamentai yra nemėgstama institucija, bet be jų neapsieisi.

– Artėjant 2020 metų Seimo rinkimams, gal irgi jau matote kažkokių naujų „gelbėtojų“, kurie galėtų užimti Seimą?

– Dar kol kas aiškiai nematau, bet jau formuojasi. Kaip suprantu Naglis Puteikis aplink save buria, Arvydas Juozaitis gali būti, gali atsirasti dar kas nors. Bet nemanau, kad be „gelbėtojų“ apsieisime, vis tiek kažkas bus.

– Per rinkimus būdavote ant nepatekimo į Seimą ribos, tačiau rinkėjai jums ištiesdavo pagalbos ranką, išreitinguodavo, buvote rinkėjų gerai vertinamas ir atsirasdavote parlamente. Ką patartumėt politikams, kad išsaugotų populiarumą kelias dešimtis metų?

– Partija, sudarydama kandidatų į Seimą sąrašą, vis pastatydavo mane toliau, buvau ir tarp 30 ir 40 numerio. Tris kartus laimėjau vienmandatėje, 4 kartus pagal sąrašą, bet visą laiką atsidurdavau pirmajame ar antrajame dešimtuke, iš ketvirto dešimtuko atšokdavau į pirmą.

Jeigu politikas ateina į Seimą ir jam atrodo, kad su šlepetėmis pakils į dangų, tai čia jau ne politikas.

Ką reikia daryti? Reikia būti savimi, reikia dirbti žmonėms, reikia neveidmainiauti, neužsiauginti ragų. Jeigu politikas ateina į Seimą ir jam atrodo, kad su šlepetėmis pakils į dangų, tai čia jau ne politikas. Tu turi būti toks, kokį tave išrinko ir visą laiką, ar tu dirbi pirmą, ar antrą kadenciją. Aš pasižiūriu į dabartinius Seimo narius ir jau matau, kuriuos perrinks, kuriuos ne. Beje, dažniausiai mano prognozės pasitvirtina.

– Jūsų vertinimo metodika man aiški, mano žurnalistinė patirtis kužda tą patį: vaizdžiai tariant, kas kiekvieną savaitgalį suka pas rinkėjus, sprendžia jų problemas, turi didesnių šansų ir, tikėtina, laimės, o kas suka į „kairę“, deja, prognozės ne kokios. Kiek daugiausia esate pakilęs kandidatų sąraše?

– Buvau ketvirtajame dešimtuke, o atsidūriau aštuntoje vietoje ir patekau į Seimą.

– Kėdainiai tradiciškai buvo siejami su kitu žymiu politiku –  Viktoru Uspaskichu. Gal ne visi ir žino, kad jūs esate gimęs prie Kėdainių, baigėte Kėdainiuose vidurinę mokyklą, prieš 27 metus buvote išrinktas į Seimą vienmandatėje apygardoje Kėdainiuose. Iš Seimo tribūnos nuolat kritikavote V. Uspaskichą, buvote gal ne priešai, bet rimti politiniai oponentai tai tikrai. Kaip dabar klostosi jūsų santykiai, kaip vertinate jo karjerą, metamorfozes ir galimybes dar prikelti Darbo partiją naujam žygiui į Seimą?

– Tikrai nebuvome priešai, susitikdavome, nors Viktoras sulaukdavo daug mano kritikos. Man nepatikdavo tokia, sakyčiau, Kėdainių monopolizacija ir politine, ir ekonomine prasme, kad esą visiems buvo įkalta į galvą, kad be Viktoro Kėdainiai numirs, neturės ką valgyti. Čia esą prasidės baisiausios nelaimės, jeigu Viktoras iš Kėdainių išvažiuos. Šiuo metu Viktoro nėra Kėdainiuose, ir nieko – Kėdainiai gyvuoja. Dėl to mes turėjome skirtingas pozicijas. Kaip atrodo jo tokios permainos? Man truputį keistai atrodo, kaip sako rusakalbiai, kad buvo toks „paren-rubacha“, o dabar pasidarė vos ne šventasis, mėsos nevalgo, pas moteris nebevaikšto, degtinės negeria (šypsosi). Dabar visus moko nevalgyti mėsos, neiti pas moteris, nesimylėti.... Atsitinka kartais žmonėms tokios permainos...

– O jeigu rimtai, kalbėjote apie „gelbėtojus“. Ar gyvenimo būdą pakeitęs V. Uspaskichas galėtų būti vienas iš tų „gelbėtojų“, kuris prikeltų Darbo partiją naujam žygiui į Seimą?

– Tai aiškiai buvo vieno asmens partija,  ji buvo pagal tokį modelį sukurta. Manau, kad be jo partijos nebus. Jeigu Viktoras vėl paliks tą partiją, ji vėl numirs. Viktorui atėjus manau, kad Darbo partija tikrai įveiks rinkiminį barjerą ir „darbiečiai“ 2020 metais vėl bus Seime.

– Į Seimą iš rajonų išrinkti politikai, kaip rodo praktika, dažniausiai įsikuria Vilniuje ir į gimtuosius kraštus negrįžta. Tačiau jūs taip ir neįsikūrėte sostinėje – likote ištikimas savo Kėdainiams. Ar ten smagiau gyventi, kodėl Vilnius jūsų nesuviliojo?

– Kaime, Kėdainių rajone, turiu tokią „fazendėlę“. Man ten malonu grįžti. Gal todėl, kad kaime gimiau, augau, nepripratau prie Vilniaus triukšmo. Mūsų šeimai nebuvo minties kurtis Vilniuje, čia pirkti butą, gyvenu ten, kur mano širdis linkus. Kai gamta aplinkui, toks gyvenimas yra nuostabus, o mieste gyventi nenoriu. Abu sūnūs, ačiū Dievui, neemigravo, dirba Kėdainiuose, žmona, anūkai – visi Kėdainiuose.

– Kaip jums pavyko taip meistriškai nuslėpti nuo žiniasklaidos savo asmeninį gyvenimą, neteko girdėti gandų, skandalų irgi nebuvo?

– Turite omenyje tai, kad nieko neprisidirbau? Buvau, ir ne kartą, žiniasklaidoje kritikuotas, bet kažkaip prasprūsdavau. Tokių globalinių skandalų neprisidirbau, girtas vairuodamas automobilių policijai nepapuoliau...

– Ką galvojate apie kitą Seimo kadenciją, kuri jums būtų aštuntoji. Ar dalyvausite po metų vyksiančiuose rinkimuose į Seimą?

– Aš jau sakiau jūsų kolegoms žurnalistams, kad baigiu savo politinę karjerą. Šiuo metu mane labai spaudžia partijos bičiuliai, frakcijos nariai, kad dar vieną kartą eičiau, dalyvaučiau Seimo rinkimuose, nes mano amžius tikrai dar nėra beviltiškai senas, bet aš pasakiau, kad neisiu. Gyvenimas taip sutvarkytas, kad reikia pasakyti: gana. Manau, kad ir kiekvienam žmogui tą reikia pasakyti. Aš nesu iš tų, kurie sulaukę 80 metų ir daugiau dar norėtų sėdėti ir dirbti Seime. Ateina laikas pasakyti: ačiū, užtenka ir, manau, kad tą reiks pasakyti.

– Beveik 30 metų atidavėte politikai, įstatymų leidybai, ar nebus liūdna be politikos? Ką darys pensininkas – buvęs Seimo narys?

– Prie manęs netoli teka upė, imsiu meškerę, eisiu žuvauti. Mėgstu, kaip sakau, ir rankas į žemę įkišti, kažką užsiauginti, ir šiltnamyje padirbėti, paukščiukų paklausyti.

Ačiū už pokalbį.