Išgirdo per televiziją

L. Liaudenskienė pasakoja atvirukus rinkusi nuo vaikystės. „Turėjau nedidelę atvirukų kolekciją, bet temos neturėjau – tiesiog juos rinkau, neišmesdavau, o dėjau į dėžutę. Pradėjusi dirbti mokykloje, atvirukus atsinešiau į klasę parodyti mokiniams. Dar apie atvirukus iš kitų šalių nebuvo nė minties – tiesiog grožėjomės, analizavome, kokie jie būna. Po kurio laiko man prireikė operacijos ir teko ilgam likti namuose. Kai grįžau, savo atvirukų neberadau“, – prisimena moteris.

Mintis apie atvirukus jos vis neapleido ir vieną dieną beveik prieš dešimtmetį LRT Televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“ ji išgirdo pasakojimą apie „Postcrossing“ judėjimą. Pradėjo domėtis, susirado judėjimo tinklalapį, užsiregistravo, išsiuntė du pirmuosius atvirukus ir... apie tai pamiršo. Maždaug po mėnesio pati gavo pirmuosius atvirukus – kiek pamena, jie buvo iš Didžiosios Britanijos. Užregistravo juos judėjimo tinklalapyje ir vėl gavo du adresus. Taip prasidėjo Linos susirašinėjimas su visiškai nepažįstamais žmonėmis ir atvirukų kaupimas.

Pašnekovė pasakoja, kad postcrossing.com yra projektas, kuriame žmonės keičiasi atvirlaiškiais. Mainai vyksta su nepažįstamais asmenimis visame pasaulyje.

„Norint tapti oficialiu atvirukų mainų dalyviu, reikia užsiregistruoti tam skirtoje interneto svetainėje. Tuomet ir prasideda įdomumas: jūs gaunate nežinomą mainų dalyvio pašto adresą, kuris gali būti bet kur – tolimojoje Japonijoje ar Bulgarijos kurorte. Adresas gali priklausyti aštuonmečiam berniukui ar žilagalviam senoliui, kurie laukia jūsų atvirukų. Iš kur atviruko sulauksite jūs, taip pat negalite numatyti“, – sako Lina.

Rezultatas: kelių tūkstančių atvirlaiškių kolekcijoje – patys įvairiausi atvirukai tiek iš Lietuvos, tiek iš tolimų šalių. / L. Liaudenskienės asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienam pagal pageidavimus

Išsiųstus ir gautus atvirukus reikia užregistruoti oficialiame judėjimo puslapyje – tada gauni naujų adresų. Kuo daugiau atvirukų užregistruoji, tuo daugiau naujų adresų gauni.

Kiekvienas judėjimo tinklalapyje užsiregistravęs šio žaidimo narys turi savo profilį, kur pasakoja apie save, apie tai, kokie atvirukai jį domina. Pavyzdžiui, žmogus rašo, kad mėgsta katinus ar šiaip kuo domisi, kokį atviruką norėtų gauti: ar turistinį, ar su knygomis, gyvūnais, su žmonėmis ir pan.

Man svarbiau kokybė, o ne kiekybė. Geriau kokybiškas, gražus ir istoriją turintis atvirukas, ant kurio kažkas siuntusiojo ranka parašyta ir skirta būtent man. O jei atvirukas tuščias... Po kurio laiko paimi ir net nežinai, iš kur jį gavai.

„Aš prisistatau, kad aš esu iš Lietuvos, gražaus mažo miestelio Kaišiadorių, kur apsigyvenau prieš 27 metus, dirbu dailės mokytoja. Nurodau, kad mane domina atvirukai su žirgais, šunimis, turistiniais objektais, levandomis, tautiniais drabužiais, – pasakoja Lina. – Ant atvirlaiškio taip pat turi ką nors parašyti ranka, papasakoti apie save ar tiesiog nusiųsti linkėjimų. Man patinka siunčiamus atvirukus dar ir dekoruoti.“

Pašnekovė yra gavusi atvirukų iš Namibijos, Bermudų, Vatikano. Keisčiausią atviruką gavo iš Vokietijos – jis buvo padarytas iš dribsnių dėžutės iškirpus piešinuką su Mažuoju princu. Daugiausia žodžių buvo užrašyta ant atvirlaiškio iš Singapūro – tilpo apie 4 tūkst. žodžių. Juokingiausias jai buvo atvirlaiškis, gautas nuo... katino.

L. Liaudenskienės asmeninio archyvo nuotr.

Atvirlaiškių – tūkstančiai

Dalyvaudama tarptautiniame keitimosi atvirlaiškiais judėjime Lina oficialiai yra gavusi 955 atvirukus ir išsiuntusi 954. Tačiau jos atvirlaiškių kolekcija – gerokai didesnė, nes tik šia keitimosi platforma ji neapsiriboja.

„Socialiniame tinkle „Facebook“ radau ir užsiregistravau „Postcrossing Lietuva“ grupėje – prasidėjo mainai su lietuviais. Labai norėjau surinkti kuo daugiau atvirukų su Lietuvos miestais, tai siunčiu Kaišiadorių atviruką, o jie man atsiunčia savo miestų – Vilniaus, Trakų, Kuršėnų, Šiaulių ar Telšių ir kt. Ši grupė organizuoja ir įvairius susitikimus, o rugsėjo 28 d. nutarta rengti susitikimą Kaišiadoryse, nes Kaišiadorys – kultūros sostinė. Tai štai dabar organizuojame“, – pasakoja Lina.

Nuo 2022 m. ji dalyvauja loterijoje „Lucky Postcards Lottery“ – ten jau yra laimėjusi per 600 atvirukų. O kur dar asmeniniai mainai, kai kas nors parašo – iš Lietuvos ar iš užsienio – ir nori atvirukais keistis. „Dažniausiai man parašo ir pasiūlo – aš nedrįstu. Teko mainytis atvirukais su kolekcininkais iš Vokietijos, Honkongo, Latvijos, Prancūzijos, Ispanijos, Norvegijos“, – vardija kolekcininkė.

Kiek iš viso atvirukų jo kolekcijoje, moteris sako tiksliai nežinanti. „Bandžiau skaičiuoti, bet nesuskaičiavau, nes jų yra keli albumai, kelios dėžės. Net nežinau. Keli tūkstančiai. Vien atvirlaiškių su arkliais beveik 1 tūkst., su šunimis – irgi labai daug. Tačiau yra kolekcininkų, tikrai turinčių daugiau, – sako pašnekovė. – Man svarbiau kokybė, o ne kiekybė. Geriau kokybiškas, gražus ir istoriją turintis atvirukas, ant kurio kažkas siuntusiojo ranka parašyta ir skirta būtent man. O jei atvirukas tuščias... Po kurio laiko paimi ir net nežinai, iš kur jį gavai.“

L. Liaudenskienės asmeninio archyvo nuotr.

Hobis paįvairina gyvenimą

L. Liaudenskienė pasakojo, kad ją itin žavi šio hobio teikiamos galimybės: susipažinti su naujais žmonėmis iš viso pasaulio, atvirlaiškiais pristatyti Lietuvą ir Kaišiadoris, jausti malonumą beveik kasdien siunčiant ir randant savo pašto dėžutėje atvirlaiškių.

„Per atvirukus pasaulį pažįstu plačiau, nes keliauti taip, kaip kiti keliauja, neturiu galimybės, – sako pašnekovė. –- Pažintys su kitų šalių žmonėmis – tarsi apsilankymas kitose šalyse. Mainai, rašymas ranka – tokie maži malonumai. Dažnai girdžiu, kad žmonės neberašo ranka. Aš rašau beveik kasdien. Darbo stalas atvirukais nukrautas visada.“

Dailės ir technologijų pamokas mokiniams ir dailės būrelį neįgaliesiems vedančiai Linai atvirlaiškiai praverčia ir jos darbe.

„Būna, kalbi apie tautinius drabužius ir nelabai turi ką parodyti. Dabar galiu atsinešti atvirukų, parodyti, kokiais tautiniais darbužiais žmonės rengiasi, pavyzdžiui Rumunijoje, Meksikoje, Japonijoje, – sako pedagogė. – Savo kabinete turiu pasidariusi stendą, kur prikabinu atvirukų pagal nagrinėjamą temą, padarau tokią mini parodėlę. Renku ir atvirukus, susijusius su dailininkais, – turiu jų su Van Gogo, Pablo Picaso, Camillie Pissarro, Claude Monet darbais.“

Pasaulinę atvirlaiškių dieną, spalio 1-ąją, mokytoja kartu su mokiniais dalyvauja projekte – keičiasi atvirukais su kito rajono mokyklomis. Per didžiąsias metų šventes siunčia atvirukų į senelių globos namus. Tokia veikla ir jai, ir vaikams, ir atvirlaiškius gaunantiems suteikia mažų, bet  malonių akimirkų, mažytį džiaugsmą dideliame sudėtingame pasaulyje.

Prie atvirukų kolekcijų prisideda ir moters renkamos magnetukų, cukraus pakelių, knygų skirtukų, pašto ženklų kolekcijos. Visa tai – mažos smulkmenos, kurios gyvenimą padaro įdomesnį.