„Konstantinas Ostrogiškis buvo kilęs iš Ukrainos Voluinės žemių, iš Ostrogo kunigaikščių: genealogiškai pagal tėvo liniją – iš Senosios Kijevo Rusios dinastinių kunigaikščių palikuonių – Riurikaičių, o pagal motinos liniją – iš dinastinės kilmės Gediminaičių. Konstantino motina buvo Bielsko kunigaikštytė, Kijevą valdžiusio Vladimiro Algirdaičio sūnaus Ivano Bielskio dukra. Taigi garsusis karvedys turėjo ir lietuviškos dinastijos kraujo. Konstantino Ostrogiškio motina ir LDK didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis buvo pusbroliai“, – sako istorikė.

Konstantinas Ostrogiškis pasižymėjo strateginiu mąstymu ir stipria charizma, turėjo karvedžio talentą, kurį įrodė pergalėmis. Būtent dėl karinės sėkmės kunigaikščiui pavyko laimėti valdovo malonę.

– Kokios ilgalaikio konflikto tarp Maskvos ir LDK priežastys, atvedusios iki Oršos mūšio?

– LDK karų (XV a. pab.–XVI a. pr.) su Maskva kontekste būtina pažymėti, kad Maskvos įtakos didėjimas ypač išryškėjo po 1453 m., kai Osmanų imperija užkariavo Bizantiją. Maskvos kunigaikštis Ivanas III vedė Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Sofiją Paleologę ir taip perėmė dalį Bizantijos kultūrinių ir politinių tradicijų. Nusavintas dvigalvis Bizantijos herbo erelis tapo Rusijos herbu. Maskvos kunigaikštystė ėmė laikyti save Bizantijos politinės ir religinės tradicijos paveldėtoja. Ši idėja tapo Maskvos ideologijos pagrindu – „Trečiosios Romos“ koncepcija. Pasak jos, Maskva tapo naująja pasaulio krikščioniškosios civilizacijos saugotoja, įgijusia teisę globoti visas stačiatikių žemes ir skleisti savo įtaką visame regione.

– Kokia Konstantino Ostrogiškio karjeros paslaptis?

– Maskvos ir LDK karų kontekste prasidėjo Konstantino Ostrogiškio politinė karjera, kuri sėkmingai klostėsi Kazimiero Jogailaičio ir jo sūnų Aleksandro ir Žygimanto Senojo valdymo metais. Dar iki Oršos pergalės jis atrėmė septyniolika totorių antpuolių Voluinėje ir Podolėje. Jo gyvenimo laikotarpiu vyko keturi LDK karai su Maskvos kunigaikštyste. Pirmajame kare jis įgijo Aleksandro Jogailaičio pasitikėjimą. Stiprėjančią jo įtaką liudija ir jo dalyvavimas valdovo Aleksandro vedybų su Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukra Elena ceremonijoje.

Už sėkmingas karines pergales K. Ostrogiškis buvo paskirtas pirmuoju didžiuoju LDK etmonu iki gyvos galvos ir pateko į aukščiausią LDK politinį elitą. Kartu su politine įtaka stiprėjo ir jo ekonominė padėtis: jis gavo administracinius postus Podolėje ir Voluinėje, seniūnijas Braclave, Vinycioje ir Zvenigorode. Už nuopelnus valdovas suteikė jam valdų Kijevo žemėse, Voluinėje, taip pat Magdeburgo teisę Dubno miestui. Tai leido miestui savarankiškai tvarkytis, skatino prekybą ir amatus, užtikrindama papildomų pajamų Konstantinui Ostrogiškiui.

Pergalė prie Oršos parodė, kad net ir gausesnis, geriau aprūpintas priešas gali būti įveiktas turint sąjungininkų palaikymą.

– Ar jo, stačiatikio, Maskva neviliojo išduoti LDK?

– Antrojo LDK karo su Maskva metu, 1500 m. liepos 14 d., mūšyje Smolensko žemėje ties Vedroša jis pateko į maskvėnų nelaisvę, kurioje praleido septynerius metus. Per šį laikotarpį Maskvos valdovai – Ivanas III ir vėliau jo sūnus Vasilijus III – bandė jį pervilioti į savo pusę, bet jis nepasidavė vilionėms. Priešingai, pasinaudojęs maskvėnų pasitikėjimu ir apgalvojęs taktinį sprendimą, pabėgo iš nelaisvės.

Šis drąsus veiksmas tapo simboliu parodyti, kur yra jo tikroji tėvynė ir kad Maskvos ir Kijevo Rusios keliai jau seniai išsiskyrė. Čia lemtingą vaidmenį suvaidino LDK ir Vilnius, kurie prisidėjo prie šių dviejų Rusių istorijų atskyrimo ir padėjo pagrindus savarankiškam Baltarusijos ir Ukrainos istoriniam vaidmeniui ateityje.

– Ar tiesa, kad Konstantino Ostrogiškio pergalė turėjo ne tik karinės, bet ir kultūrinės reikšmės?

– Būdamas įtakingas stačiatikių tikėjimo šalininkas, Konstantinas Ostrogiškis stiprino savo pozicijas ne tik mūšio lauke, bet ir religinėje LDK erdvėje. Jo autoritetas buvo toks didelis, kad net Vilniuje, kur ilgą laiką buvo draudžiama statyti naujas stačiatikių bažnyčias, jis iš valdovo gavo išskirtinę privilegiją.

Prieš Oršos mūšį Krapivnos lauke Konstantinui Ostrogiškiui buvo pažadėta, kad pergalės atveju jam bus leista pastatyti dvi naujas šventoves: Švč. Trejybės ir šv. Mikalojaus garbei. Ši privilegija leido Vilniaus Civitas Ruthenica pusėje, senosios medinės cerkvės vietoje, pastatyti gotikinio stiliaus Šv. Mikalojaus cerkvę. Kita jo fundacija – Švč. Trejybės cerkvė, kuri išliko iki šių dienų. Dar vienas svarbus Konstantino Ostrogiškio projektas buvo Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvės (stačiatikių katedros) atstatymas 1511–1522 m.

Oršos mūšis tapo simboline ideologinių ir geopolitinių susidūrimų kulminacija. Tai buvo ne tik kovos dėl teritorijų ir politinės galios išraiška, bet ir didesnio konflikto tarp skirtingų civilizacinių modelių – katalikiškojo Vakarų pasaulio ir ortodoksiškojo Rytų, atstovaujamo Maskvos, – akistata.

Taip XVI a. pradžioje, kai aplink Vilniaus Rotušės aikštę dar nebuvo katalikiškų bažnyčių (nei Šv. Kazimiero, nei Šv. Teresės, nei Visų Šventųjų), miesto vizitine kortele tapo būtent Konstantino Ostrogiškio funduotos gotikinio stiliaus stačiatikių cerkvės. Šių cerkvių architektūra – vakarietiškos gotikos ir bizantinės meno tradicijų samplaika – išsiskyrė kaip unikalus LDK meninės kūrybos bruožas. Tai atspindėjo LDK valdovų ir dalies didikų pastangas atitraukti stačiatikius nuo Maskvos kultūrinės ir politinės įtakos. Vis dėlto gotikos elementų cerkvių architektūroje galėjo atsirasti ne tik dėl politinių sumetimų. Šiems procesams įtakos turėjo ir gotikos formų estetinis patrauklumas, stačiatikių noras sekti didžiojo kunigaikščio dvaro meninėmis madomis, o gal net bažnytinės unijos aidas.

Pergalės triumfas buvo iškilmingai paminėtas ir Vilniuje – nuo Aušros vartų iki Katedros nusidriekęs pergalės kelias tapo ne tik miesto, bet ir visos Europos dėmesio centru.

– Ar mes galime pamatyti tam tikrų istorinių paralelių tarp Oršos mūšio ir dabartinio karo Ukrainoje?

– Nors laikotarpiai ir kontekstai labai skiriasi, kai kurios istorijos tendencijos ir motyvai išlieka panašūs. Tiek praeityje, tiek dabar mažesnės valstybės, pasikliaudamos stipriais sąjungininkais ir vidiniu pasipriešinimo potencialu, sugebėjo ir sugeba kovoti prieš galingesnius priešininkus, siekiančius teritorinio ir politinio dominavimo. Abi šios situacijos – tiek Oršos mūšis, tiek dabartinis Ukrainos karas – tapo svarbiais šių tautų istorijos ir tapatybės simboliniais momentais.

Šiandienos Ukrainos pasipriešinimas Maskvos agresijai primena Konstantino Ostrogiškio kovą prieš Maskvos ekspansiją. Abiem atvejais susiduria dvi jėgos: viena – kovojanti už laisvę, suverenitetą ir teisę egzistuoti, kita – siekianti primesti savo valią ir įtvirtinti dominavimą. Kaip ir Konstantinas Ostrogiškis, kuris įkvėpė savo karius drąsai ir ryžtui, šiandienos ukrainiečiai demonstruoja stiprybę gindami ne tik savo šalį, bet ir didesnes vertybes.

Konstantino Ostrogiškio pergalė prie Oršos parodė, kad net ir gausesnis, geriau aprūpintas priešas gali būti įveiktas turint sąjungininkų palaikymą. Sekdami tokių didvyrių kaip Konstantinas Ostrogiškis pavyzdžiu, šiandienos ukrainiečiai, pasikliaudami dideliu Vakarų šalių palaikymu ir gaudami karinę, ekonominę ir politinę paramą, gina ne tik savo suverenitetą, bet ir visos Europos ateitį. Jie kovoja už laisvės, teisingumo ir orumo vertybes, kurios yra Vakarų civilizacijos pagrindas.