Karo veiksmuose iki 1514 m. Lietuvos kariuomenei pavykdavo laimėti atvirus susidūrimus ir atmušti rusus nuo Smolensko, kurį užimti buvo strateginis Maskvos karo kampanijų tikslas.

1514 m. balandį Maskvos valdovo Vasilijaus III surengto trečiojo žygio metu, liepos 30 d., rusai užėmė Smolenską.

Nesėkmę ginant miestą nulėmė ilga apsiaustis, apšaudymai artilerija, apgaulinga ir efektyvi gerai informuoto perbėgėlio iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Mykolo Glinskio propaganda, jo agentūros veikla ir kurstymas pasiduoti (ypač orientuotas į stačiatikiškąją miesto dalį). Lietuvos kariuomenės pagalba vėlavo ir, miesto valdžiai nesugebėjus suvaldyti situacijos miesto viduje, susvyravo pasiryžimas gintis.

Užėmusi Smolenską, Maskvos kariuomenė ėmė skverbtis į gilesnes LDK sritis. Mūšis ties Orša iš esmės buvo Žygimanto Senojo sutelktos, bet pavėlavusios Smolenskui suteikti pagalbą Lietuvos kariuomenės atsakomųjų veiksmų padarinys.

Maskvos pajėgos

Vasilijaus III sutelktą Maskvos kariuomenę sudarė (Lietuvos ir Lenkijos šaltinių, rašytų iš karto po mūšio, duomenimis) 80 tūkst. karių, daugiausia raitelių. Kai kurių šiuolaikinių istorikų vertinimu, tai labai padidintas skaičius. Be Naugardo, Pskovo, Tverės ir kitų sričių raitelių ir Maskvos valdovo dvaro pulko, dalyvavo ir totoriai, vadovaujami murzos Sivinduko, kunigaikščio Madyko sūnaus.

Rusai neturėjo artilerijos ir reikšmingesnių pėstininkų pajėgų, kurios pasiliko prie Dorogobužo ir Smolensko. Maskvėnai turėjo su savimi daug prisiplėšto grobio. Prie Oršos jau buvusius lengvuosius Michailo Bulgakovo-Golicos raitelius, taip pat kunigaikščio Mykolo Glinskio pulkus buvo sustiprinę bojarinų Grigorijaus Davidovo, Ivano Čeliadnino ir kitų vaivadų, tokių kaip kunigaikštis Ivanas Pronskis, Ivanas Rostovskis-Tiomka, Andriejus Obolenskis, vadovaujamos pajėgos, kurias čia tuo tikslu pasiuntė Maskvos valdovas Vasilijus III, pats likęs Smolenske. Didžiojo kunigaikščio dvaro pajėgoms vadovavo Ratajus Širiajevas. Vyriausiasis Maskvos kariuomenės vadas buvo I. Čeliadninas.

Lietuvos pajėgos

Lietuvos kariuomenę sudarė Lietuvos kariai ir samdiniai iš Lenkijos, samdyti už vasarį įvykusio Lietuvos seimo patvirtintų mokesčių pinigus. Iš lietuvių pašauktinių bajorų susirinko ne mažiau kaip 8 tūkst. karių.

Jiems vadovavo talentingas karvedys, jau pasižymėjęs kovose su totoriais ir vokiečių ordinu, tuometis Kijevo vaivada ir LDK taurininkas Jurgis Radvila (vėliau tapęs LDK didžiuoju etmonu). Samdinių karo stovykloje susirinko 20 raitelių ir 15 pėstininkų pulkų (pateikiamas jų skaičius – 6 tūkst. 663), kurie, dar pakeliui prisijungus vėlavusiems pulkams, turėjo sudaryti daugiau kaip 8 tūkst. karių.

Jiems vadovavo patyręs karys Jonušas Svierčiovskis. Juos papildė Lenkijos Karalystės pinigais suverbuoti žmonės ir lenkų riteriai savanoriai (dešimt vėliavų), vadovaujamų Jono Tarnovskio (būsimo Lenkijos didžiojo etmono), visų pirma – karaliaus dvarionys, kuriems vadovavo Albertas (Vaitiekus) Sampolinskis. Jungtinę lietuvių ir lenkų kariuomenę, senųjų šaltinių duomenimis, sudarė 30 tūkst. (ar 3,5 tūkst.) karių. (Sudėjus šiuolaikinių istorikų pateikiamus skaičius, susidaro gerokai mažesnis skaičius – apie 16 tūkst.).

Iš jų 4 tūkst. liko su karaliumi stovykloje Borisove ir mūšyje nedalyvavo. Senuosiuose šaltiniuose ir istoriografijoje kariuomenių skaičiai, dažniausiai būna padidinti, tačiau akivaizdu, kad kariuomenių pajėgų santykis buvo Maskvos kariuomenės naudai.

Iš viso buvo apie 5 tūkst. belaisvių, žymesnieji iš jų, išskirstyti po LDK pilis, ilgus metus praleido nelaisvėje, nes Maskvos valdovas nesirūpino jų išpirkti ar iškeisti.

Maskvos pajėgų vadovybė

Vyriausiasis Maskvos kariuomenės vadas I. Čeliadninas buvo jau solidaus amžiaus patyręs vaivada. Jis buvo vienas iš Maskvos didžiojo kunigaikščio pasiuntinių, 1508 m. atvykusių į Lietuvą derėtis dėl taikos. Apskritai, vienas svarbiausių to laiko bojarinų.

1512 m. vadovavo kariuomenei, gynusiai Maskvos valstybės teritoriją nuo Krymo totorių. Kaip vienas iš vaivadų dalyvavo pirmajame Maskvos žygyje į Smolenską, o 1513 m. žygyje buvo Maskvos valdovo svitos narys. Po Oršos mūšio patekęs į nelaisvę, joje ir mirė – Vilniuje, 1516 m.

Kunigaikštis Michailas Bulgakovas-Golica, vienas iš vaivadų, pasiųstų Oršos link, mūšyje vadovavo dešiniajam flangui. Pergyveno daugelį amžininkų, kurie kovėsi mūšyje, ir, net 37 metus praleidęs nelaisvėje Lietuvoje, jau būdamas senas 1551 m. grįžo į tėvynę.

Lietuvos pajėgų vadovybė

LDK kariuomenei vadovavo didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis – rusėnas LDK kunigaikštis, vienas žymiausių XVI a. pirmosios pusės ir visos Lietuvos istorijos karvedžių. Iki Oršos pergalės jau buvo pasižymėjęs mūšiuose prieš totorius, vėliau – ir prieš Maskvą.

1500 m. po pralaimėjimo Maskvos kariuomenei prie Vedrošos buvo paimtas į nelaisvę, bet iš ten pabėgo 1507 m., o kitais metais, vėl gavęs didžiojo etmono pareigas, jas ėjo iki mirties 1530 m. Buvo vienas turtingiausių didikų stačiatikių, dosniai rėmė ir palaikė LDK stačiatikių bažnyčią, kovojo dėl įtakos su lietuviu didiku Albertu Goštautu. Minima jį pasiekus daugiau nei 60 karinių pergalių.

Į Vilnių valdovas Žygimantas atvyko 1513 m. rugpjūčio 11 d. ir čia vadovavo kariuomenės organizavimo reikalams. Vėluojant verbavimui ir pašauktinių mobilizacijai, nebuvo įvykdytas terminas susirinkti kariuomenei 1514 m. birželio 24 d. Kariuomenės apžiūra vėliau įvyko stovykloje Borisove.

Pagrindinius kariuomenės, vedamos K. Ostrogiškio, veiksmus pridengė neseniai paskirtas Polocko vaivada Albertas Goštautas. Jis įsiveržė į Rusijos teritoriją šiaurėje, sudegino Didžiųjų Lukų tvirtovę ir sumušė Petro Jeleckio dalinį.

LDK kariuomenė 1514 m. rugpjūčio 27 d. pirmą pergalę pasiekė, kai jai buvo bandoma sutrukdyti keltis per Berezinos upę. Vėliau Jono Sapiegos pulkai sumušė rusus prie Drutės upės.

Rugsėjo 3 d. Lietuvos kariuomenė pajudėjo link Oršos iš stovyklos Borisove. Apie priešininko padėtį ir planus informacija gauta iš A. Goštauto paimtų belaisvių parodymų ir galbūt Mykolui Glinskiui (rugsėjo pradžioje planavusiam perbėgti atgal į Lietuvos pusę) slaptais laiškais perdavus informaciją.

Mūšio eiga

Maskvos kariuomenė tuo metu pasiekė Oršos apylinkes ir išsidėstė tarp Oršos ir Dubrovnos, ties Dniepro intaku Kropivna. Ji laukė Lietuvos kariuomenės pranašesnėje pozicijoje anapus Dniepro upės, kairiajame jos krante.

Anot kai kurių rusų metraščių, Maskvos didysis kunigaikštis įsakęs, surinkus visas pajėgas, gintis ties Dniepru, išnaudojant pozicijos ir kiekybinį pranašumą, – saugoti ir užkirsti kelią link Smolensko.

Tačiau Lietuvos ir Lenkijos pusės šaltiniai ir veiksmų logika sako, kad buvo siekiama sutelktomis pajėgomis žygiuoti į Lietuvos gilumą, taktiškai išnaudojant Smolensko užėmimą, o tolesnės karinės sėkmės atveju net grasinti Lietuvos sostinei.

Rugsėjo 8 d., per Švč. Mergelės Marijos gimimo dienos šventę, Lietuvos kariuomenė pradėjo keltis per Dniepro upę. Ties brasta Lietuvos kariuomenės dalis atitraukė rusų dėmesį.

Atokiau, nepastebimai priešui, iš tuščių statinių, valčių, plaustų ir rąstų slapta buvo pastatytas pontoninis tiltas, perkelta artilerija ir pėstininkai. Raiteliai kėlėsi ir per brastą. Dalis kavalerijos persikėlė anksčiau kitoje vietoje ir pridengė statomą tiltą.

Maskvos kariuomenė persikėlimui netrukdė, nes buvo suklaidinta, be to, turėjo savų taktinių sumetimų – leisti lietuviams persikelti ir, atkirtus nuo brastos, sunaikinti atgal atsitraukti negalinčias pajėgas.

Apie tai galima spręsti iš arogantiškų I. Čeliadnino žodžių, kuriuos perteikia vėliau mūšį aprašęs diplomatas Zigmantas Herberšteinas: „Greitai, kai pusė [lietuvių] kariuomenės buvo persikėlusi per Dnieprą, I. Čeliadninui, kuriam Maskvėnas buvo pavedęs aukščiausią vadovavimą, pranešama, kad galėtų pulti ir sutriuškinti šią kariuomenės dalį. O anas atsakė: „Jei šią dalį kariuomenės sunaikinsime, išliks kita dalis, prie kurios galbūt galės prisijungti kitos pajėgos, ir dėl to mums grės didesnis pavojus. Palaukime tol, kol persikels visa kariuomenė. Mūsų pajėgos yra tokios didelės, kad, be abejonės ir be didelio vargo šią kariuomenę galime arba įveikti, arba apsuptą nusivaryti iki pat Maskvos kaip galvijus. Tuomet pagaliau – šitai dar liko nepadaryta – užimsime visą Lietuvą.“

Kariuomenės stojo viena prieš kitą, K. Ostrogiškis savo rezervą išdėstė už miško, taip, kad priešas jo nepastebėtų. Mūšis prasidėjo „dvi valandos po vidurdienio“ ir truko iki saulėlydžio. Maskvos kariuomenė iš pradžių bandė pasinaudoti silpnesniais LDK kariuomenės flangais ir apeiti ją iš užnugario. Tačiau lietuviai atmušė rusų atakas.

Tuomet pradėjo pulti M. Bulgakovo-Golicos vadovaujamos pajėgos, išdėstytos dešiniajame rusų armijos flange. Šis vaivada savo veiksmų nesuderino su pagrindiniu vadu I. Čeliadninu, o šis savo ruožtu nesuteikė paramos dėl jų asmeninės nesantaikos. Maskvos kariuomenės puolimas truko neilgai, po Tarnovskio, Sampolinskio ir Svierčiovskio dalinių kontratakos maskvėnų dešinysis flangas buvo nublokštas atgal. Tuomet I. Čeliadninas pajudėjo su pagrindinėmis pajėgomis.

Priekiniai pulkai puolė samdinius, o kairysis Ivano Pronskio sparnas – lietuvių pašauktinius. Šie, vadovaujami Jurgio Radvilos, ėmė trauktis, atviliodami priešus į numatytą siaurą vietą (tarp skardžio ir eglyno), kur pasaloje laukė paruošti lietuvių pabūklai. Netikėta ir taikli patrankų ugnis padarė didžiulių nuostolių puolantiems priešo daliniams, maskvėnų raiteliai paniškai ėmė trauktis.

Nuo patrankos šūvio žuvo šiai atakai vadovavęs vaivada kunigaikštis I. Rostovskis-Tiomka. Lietuviai, pasinaudoję sumaištimi, kontratakavo. Labiausiai priešinosi I. Čeliadnino daliniai, bet dabar jiems nepadėjo M. Bulgakovas-Golica ir mūšis baigėsi visišku sutriuškinimu, bėgančių rusų žudynėmis ir ėmimu į nelaisvę.

Padariniai

Žuvo keliolika tūkstančių rusų. Daugiausia ne mūšio, o persekiojimo metu. Abiejų pusių šaltinių liudijimu, Kropivnos upė, per kurią bėgo sumušta Maskvos kariuomenė, buvo užtvenkta žuvusiųjų kūnais. I. Čeliadninas ir daug maskvėnų didbajorių, kunigaikščių (tarp jų dar aštuoni vaivados, septyniolika kitų žymesnių vadų), nuo 1 tūkst. 500 iki 2 tūkst. kilmingųjų pateko į nelaisvę.

Iš viso buvo apie 5 tūkst. belaisvių, žymesnieji iš jų, išskirstyti po LDK pilis, ilgus metus praleido nelaisvėje, nes Maskvos valdovas nesirūpino jų išpirkti ar iškeisti. LDK šaltinių pateikiamas žuvusių priešų skaičius – net 40 tūkst. Iš karto po mūšio iš stovyklos Borisove Žygimanto Senojo vardu rašytuose ir Europos valdovams (į Vengriją Žygimanto broliui Vladislovui, į Romą, į Veneciją ir kitur) išsistuose laiškuose minima, kad žuvo 30 tūkst. iš 80 tūkst. maskvėnų.

Dalį kaltės dėl maskvėnų pralaimėjimo galima priskirti vyriausiajam vadui I. Čeliadninui. Sigizmundo Herberšteino liudijimu, jis arogantiškai leido persikelti Lietuvos kariuomenei per Dnieprą ir nederino veiksmų su kitu Maskvos karvedžiu M. Bulgakovu.

Lietuvos kariuomenės nuostoliai buvo nežymūs. Iš žymesnių asmenų žuvo Jonas Zborovskis, didikas Slupeckis. Kilmingi žuvusieji buvo atvežti ir palaidoti Vilniuje. Čia, valdovui grįžus, įvyko triumfo iškilmės, eitynėse buvo vedami belaisviai Maskvos karvedžiai ir kariai, Vilniaus katedroje pakabintos trofėjinės vėliavos (kaip liudija Mykolas Lietuvis, jos su kitomis čia saugotomis sudegė per 1530 m. gaisrą.)

Po mūšio pasikeitė karo eiga. Išgirdęs apie pralaimėjimą, Vasilijus III, palikęs įgulą, pasitraukė iš Smolensko. Lietuvai vėl atiteko Mstislavlis, Dubrovnos, Kryčevo pilys.

Pergalė prie Oršos buvo didžiausias K. Ostrogiškio karinis triumfas, jai pasiekti didelę reikšmę turėjo šio didžiojo etmono vadovavimo sugebėjimai, jo kariuomenės kovinės savybės, suderinti kariuomenės dalių veiksmai, puikūs taktiniai manevrai – atsitraukiant priešas atviliotas į artilerijos pasalą (dažnai teigiama, kad tai pirmoji žinoma artilerijos pasala pasaulio karybos istorijoje) ir pavykusios karinės gudrybės (parodomaisiais veiksmais atitrauktas priešo dėmesys nuo kitoje vietoje statomo tilto), išnaudota iniciatyva ir karo inžinerijos galimybės (pastatytas pontoninis tiltas per Dnieprą, skirtas pabūklams ir pėstininkams perkelti).

Apsigynus nuo plataus masto invazijos į šalies gilumą, LDK vis dėlto nepavyko užimti Smolensko ir perimti iniciatyvos kare. Nors, maskvėnų valdžiai apkartus, smolenskiečiai bandė pasikviesti Lietuvos kariuomenę, jie buvo demaskuoti, su jais susidorota.

Pernelyg uždelsusi Lietuvos kariuomenė Smolenską apsiautė jau gerai parengtą gynybai. Apgulai užsitęsus atėjo žiema ir apgultis buvo nutraukta, K. Ostrogiškio kariuomenė atsitraukė, o pašauktinė kariuomenė išsiskirstė. Smolenskas šimtmečiui liko Maskvos valdžioje. Palankus momentas nebuvo išnaudotas (panašiai kaip po Žalgirio mūšio žygiuojant užimti Marienburgą).

Aktyvūs veiksmai nurimo – Lietuvos iždas buvo tuščias. Vis dėlto Maskva ilgai neatsigavo po pralaimėjimo. Patirti nuostoliai kurį laiką neleido jai puldinėti LDK žemių. Sėkmingi Maskvos karo veiksmai buvo sustabdyti, bet nebuvo neutralizuoti ilgesnėje perspektyvoje. Po mūšio galutinai įsigalėjo nuomonė, kad rusai atvirame lauke negali atsispirti lietuviams.

Propagandos kampanija po mūšio leido Žygimantui spręsti tarptautinius klausimus. Kai kurie žymesni belaisviai buvo išsiųsti į Europos valdovų dvarus demonstruojant lietuvių ginklo pergalę ir maskvėnų egzotiką.

Lenkija ir Lietuva buvo vaizduojamos kaip Europos forpostas prieš „schizmatikus“ maskvėnus. Suardžius Maskvos ir imperatoriaus Maksimilijono I sąjungą prieš Žygimantą Senąjį, buvo suartėta su Habsburgais. To suartėjimo ryškiausia manifestacija buvo 1515 m. suvažiavimas Vienoje.

Nors Habsburgai dinastinėje kovoje su Jogailaičiais dėl įtakos Čekijoje ir Vengrijoje turėjo neabejotinai daugiau naudos, bet nustojo remti amžinus Lietuvos ir Lenkijos priešus – vokiečių ordiną ir Maskvą.

Oršos mūšis – pavyzdys, kaip mažesnės, bet taktiškai gudresnės ir mobilesnės pajėgos sumanių vadų dėka gali įveikti galingesnį priešą. Rusijos invazijos į Ukrainą kontekste reikia tikėti Ukrainos kariuomenės ir visos Ukrainos valstybės pergale įveikiant imperialistines Rusijos užmačias ir planus.