Lietuvos mokslininkai ir kultūrininkai tikrai turi ką pasakyti pasauliui, tik įgimtas lietuviškas drovumas mus nuo to sulaiko. Taip teigia dailininkas, filosofas, Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas.

Pasak jo, Lietuvoje yra nemažai įvairių sričių profesionalų, kurie galėtų išvažiuoti svetur ir parodyti pasauliui pavyzdį.

„Dabar Lietuvoje iš tikrųjų ir vyksta identifikavimas tų vaisingiausių ir įspūdingiausių sričių, kurias būtų galima pristatyti kaip pavyzdį, rodiklį ir tam tikrą pasididžiavimą“, – įsitikinęs A. Gelūnas.

Apie tai, kuo galime didžiuotis ir papildyti pasaulio kultūros paveldo sąrašą, su Lietuvos ambasadoriumi prie UNESCO A. Gelūnu kalbėjosi LRT radijo laidos „Kultūros savaitė“ vedėja Gailutė Jankauskienė.

Prieš pradėdamas diplomato darbą UNESCO, jūs kalbėjote, kad vienas iš svarbiausių jūsų uždavinių padaryti taip, kad Lietuva vėl būtų matoma, susigrąžintų ar įgytų naujų galimybių lemti naujus sprendimus šioje svarbioje organizacijoje. Ar pavyko ką nors nuveikti?

Iš tikrųjų jūsų paminėtas tikslas išlieka esminis, nes pagal UNESCO Konstituciją šalis narė įsipareigoja skirti ambasadorių ir mokėti nario mokestį. Lietuva dėl suprantamų priežasčių, dėl gilios recesijos, ekonominės krizės, iš kurios kapstosi daugybė pasaulio šalių, trejetą metų neturėjo ambasadoriaus, ir tai jaučiama. Mano miela kolegė, laikinoji reikalų patikėtinė Violeta Baltrušytė tik su sekretore UNESCO dirbo puikiai, buvo labai aktyvi ir kiek įmanoma stengėsi, kad Lietuva būtų matoma. Vis dėlto aukščiausiu lygiu atstovauti Lietuvai neišeidavo, nes diplomatai, kitų šalių atstovai, nori kalbėtis tik su ambasadoriumi, kuris įgaliotas atstovauti savo valstybei, ir nieko čia nepadarysi, tokia tvarka. Taigi tikrai pajutau, kad buvo pauzė. Žmonės labai gerai ir pozityviai prisimena buvusią ambasadorę Iną Marčiulionytę, o tai ir man dabar padeda pradėti veiklą su gera aura, geru įdirbiu.

Žmonės vis dari sunkiai supranta, kaip darbas vyksta daugiašalėje organizacijoje. Jungtinės Tautos (šiuo atveju – UNESCO, kaip Jungtinių Tautų padalinys, skirtas kultūros, švietimo, mokslo, žinių visuomenės, žmogaus teisių gynimo priemonėms tvirtinti, taikai pasaulyje palaikyti, valstybių konfliktams minkštinti arba panaikinti) vykdo labai kilnią misiją, bet kartais ji pasiekiama labai kebliomis, dažnai biurokratinėmis priemonėmis. Dauguma įsivaizduoja, kad UNESCO veikla apsiriboja vien tik saugotinų objektų sąrašų sudarymu, naujų objektų įtraukimu. Be abejo, tai labai svarbu, bet tai tik vienas iš daugialypės veiklos aspektų. Dar yra politinis, diplomatinis darbas: dalyvaujama komitetuose, ginamos pozicijos, reiškiama nuomonė, stengiamasi, kad šalis būtų matoma.

Visa tai neatsiejama nuo gausių kultūrinių renginių, organizuojamų UNESCO. Tuo UNESCO organizacija labai įdomi. Iš tikrųjų šalia keblios biurokratijos, beveik 200 valstybių dažnai sudėtingo sambūvio ir bendros darbo aplinkos yra labai turtinga kultūrinė, mokslinė, informacinė aplinka, kuri leidžia susipažinti su kitomis valstybėmis ir tarp jų pamatyti save.

Kokią Lietuvą matote tarp tų 200 valstybių UNESCO organizacijoje? Kokios Lietuvos pozicijos?

Žmonės mėgsta įvairius reitingus, lenteles, jiems patinka tose lentelėse atrasti save. Reitingai sudaromi pagal patogumą gyventi, naujovių diegimą, kūrybinius miestus, BVP kiekvienam gyventojui ir t. t., o Lietuva visąlaik yra pirmame penkiasdešimtuke – neblogas rezultatas. Žinoma, Lietuva vertinama ne taip, kaip Norvegija ar Šveicarija, ar Kanada, kurios daugybę metų yra pirmajame penketuke.

Lietuva vertinama kaip maža, ambicinga ir nemažai pozityvių žinių skleidžianti valstybė, kuri neblogai tvarkosi su demokratiniais procesais ir žodžio laisvės problemomis. Patikėkite, pasaulyje iškyla daugybė klausimų, kurie lietuvių ausiai skamba labai žiauriai: tai kariniai konfliktai, kultūrinių vertybių niekinimas ar naikinimas, žurnalistų žudymas. Pastaroji problema kai kur jau tapo masine – vien praėjusiais metais išaiškinta 110 žurnalistų nužudymo atvejų, kurie nesibaigė teismo procesais. O Lietuvoje tokių baisybių nėra, ji gana sėkmingai susidoroja su tokiais iššūkiais, kaip paveldo priežiūra, nors ir nėra ekonominis tigras, niekada nebuvo labai turtinga.

Taigi į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis žvelgiama gana pozityviai. Mes turime padaryti viską, kad kartais labai neatsakingu elgesiu nesunaikintume šio pozityvaus įvaizdžio ir nepaverstume jo keistomis žiniomis.

Beje, kalbėdami apie paveldo išsaugojimą ir šios srities politiką, labai dažnai kritikuojame ir Kultūros ministeriją, ir specialistus, ir ministrus. Ir Jums pačiam yra tekę išklausyti daug kritikos.

Tikrai taip.

Tačiau jūs sakote, kad pasaulio kontekste vis dėlto mes atrodome visai neblogai.

Kartais tikrai reikia praverti savo namų duris, išeiti į lauką ir apsidairyti. Šiuo atveju apsidairyti reikia globaliau. Tai ne tik Europa, bet ir NATO šalys, ir labai sparčiai auganti Brazilija, tai ir ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai vis stiprėjanti Indija, kurią mes dažniausiai įsivaizduojame kaip jogos ir dvasinių tradicijų šalį, nors ji – naujas ekonominis gigantas, ir daugybė kitų mažesnių šalių. Daug kur matoma tikrai labai šiurkštaus elgesio su paveldu, visiško nesiorientavimo, nesuvokimo, ką turi. Tada turi įsikišti UNESCO ir pirštu parodyti, kad privalote saugoti ir ginti. Aš jau nekalbu apie tikrai ganėtinai slegiančią ir liūdną Afrikos šalių situaciją. Dar nebūdamas ambasadoriumi, vykau į UNESCO konferenciją Kijote, skirtą nekilnojamo paveldo konvencijos keturiasdešimtmečiui, ir ten teko išgirsti daugybę pareiškimų iš Afrikos, kurie buvo tikrai neviltingi pagalbos prašymai, labai sunkios būklės konstatavimas. Taigi tokiame kontekste Lietuva atrodo kaip viena iš lyderių, kaip šalis, kuri gerai tvarkosi su savo įspūdingu barokiniu paveldu ir daugybe kitų sričių.

Aišku, daug ko trūksta. Tačiau, ko gero, labai gerai, kad mes savikritiški. Bėda tiki, kad dažnai tarp mūsų kyla nepagrįsti karai, kurie niekur neveda. Tos pusės daužosi tarpusavy, ir negimsta joks pozityvus rezultatas. O šiaip kritinė terpė yra sveikas dalykas, iš jos gimsta geresnė kokybė. To labai ir linkėčiau.

Būdamas kultūros ministru aš juokaudavau, kad mano darbą sudaro paveldas ir 40 proc. kitų veiklų, nes mes nuolat kalbėdavome apie tam tikrus iššūkius šitoje srityje. Bet tie iššūkiai yra absoliučiai kiekvienoje valstybėje, kuri turi paveldą.

O kokių iššūkių, ambasadoriau, turite jūs savo dabartinėje veikloje? Žinau, kad ir pradėdamas šį darbą iškėlėte sau gana ambicingus uždavinius. Todėl turbūt verta tikėtis, kad Lietuva UNESCO organizacijoje turės svarių žingsnių.

Aš labai tikiuosi to. Į UNESCO nevažiavau kaip į turizmą arba tam tikrą atvangą nuo intensyvaus politinio darbo. Man tikrai ši organizacija yra įdomi, ir jos uždaviniai atrodo prasmingi. Ir aš tikiu UNESCO.

Mane slegia tik tai, kad matau, jog kartais biurokratizmas ir labai klampios procedūros skandina idealizmą tų žmonių, kurie taip pat kaip ir aš, tiki misija. Labai tikiuosi, kad tokios nuotaikos nedominuos. Bet bendrai paėmus organizacijos misija – kultūros, švietimo, mokslo, žinių visuomenės priemonėmis stiprinti demokratiją, mažinti konfliktus – aš tuo labai tikiu. O mano ambicijos galbūt yra tame, kad daugelyje sričių Lietuva galėtų būti mokytoja kitoms šalims, o ne tik naudos gavėja.

Be abejo, mes sulaukiame ekspertų misijų, mes tariamės, mes gauname daug naudos, bet Lietuvoje tikrai yra nemenka dalis aukšto lygio žmonių įvairiose srityse, jie patys gali važiuoti kitur ir rodyti pavyzdį. Dabar Lietuvoje iš tikrųjų ir vyksta identifikavimas tų vaisingiausių ir įspūdingiausių sričių, kurias būtų galima pristatyti kaip pavyzdį, rodiklį ir tam tikrą pasididžiavimą.

Kad ir kūrybinės industrijos. Jų pradžia Lietuvoje apie 2008 metus. Dabar labai įdomu stebėti, kaip UNESCO atstovai važiuoja į Afrikos ar į kai kurias Azijos šalis ir ten kuria kūrybinių industrijų teisėkūros pamatus, kalbasi su vietine valdžia ir pan. Man tai yra labai girdėta, primena mūsų nueitą kelią.

Ir tokių sričių – tikrai ne viena. Ir mokslininkai, ir kultūrininkai, jie tikrai turi ką pasakyti pasauliui. Tik įgimtas lietuviškas drovumas, kuris ir man pačiam kartais pakiša koją, kažkaip sulaiko – mes daugiau linkę save papliekti, paplakti, o ne pasigirti. Reikia mokytis iš estų...

Sako, kad jie labai santūrūs...

Bet demonstruoja nemenką ryžtą, kai reikia pasipuikuoti savo pasiekimais.

Vis dėlto turbūt reikėtų prisiminti ir tą pasaulio kultūros paveldo sąrašą, į kurį veikiausiai nori patekti daug šalių ir siūlo savo objektus. Žinau, kad ir Lietuva turi tam tikrų pasiūlymų, bent jau yra numačiusi.

Jeigu nebūčiau optimistas, tai turbūt nebūčiau ėmęsis šito darbo. Esu optimistas ir tikiu, kad naujų objektų patekimas visgi yra įmanomas. Tiesa, galimybės dabar yra sunkesnės, nei prieš kokius dešimt metų, kai tų objektų buvo nedaug. Per tą laiką atsirado net šeši: keturi gamtos ir du – nematerialaus paveldo. Visi juos žino atmintinai ir jais pagrįstai didžiuojasi.

Kartais iš UNESCO ir pylos gauname.

Ir pylos gauname, ir labai gerai, kad gauname. Tai disciplinuoja, ragina atsipeikėti, įvertinti neteisingus žingsnius. Iš tikrųjų ta įtampa yra sveika. Manau, kad viskas čia gerai.

Ar yra tikimybė, kad sąrašas didės?

Taip, du jau viešai aptarti objektai būtų - Kauno modernioji architektūra ir Kauno centras, ypač K. Donelaičio gatvė. Kai kurie Kauno moderniosios funkcionalistinės prieškarinės architektūros statiniai yra tiesiog šedevrai, juos labai vertina meno tyrinėtojai. Ar pavyks juos įtraukti į UNESCO saugotinų objektų sąrašą, nežinau. Bet tikrai dėsime pastangas ir bandysime.

Taip pat tarp kandidatų į sąrašą jau seniai yra garsiosios mūsų Verbos. Verbų rišimo tradicija turbūt yra tikrai viena unikaliausių mūsų tradicijų.

Nežinau, ar yra įtraukti kokios nors valstybės margučiai. Mes ne vieni juos turime, bet vėlgi – tai yra tikrai mažas stebuklas. Ant to mažo kiaušinuko yra sukuriama tikrai fantastiškų meno kūrinių.

Gerbiamas ambasadoriau, jau pusę metų gyvenate Paryžiuje...

Penkis mėnesius.

Tuoj bus pusę metų. Paryžius nuo seno laikomas kultūros, menų sostine. Sakykite, ar jaučiate tą kitokį kultūrinio gyvenimo tempą, gyvendamas toje sostinėje ir žvelgdamas iš jos į Lietuvos kultūrą?

Svarbu įvertinti mastelį. Prancūzija yra 65 mln. gyventojų valstybė, kurios istorija visgi yra imperijos istorija su daugybe kolonijų, kolonijinių resursų... Lyginti ją su 3 mln. valstybe sudėtinga. Kažkada ir mes buvome labai dideli, tačiau toji šlovingoji mūsų praeitis - jau labai tolima žila senovė. Ilgą laiką mūsų istorija buvo kovos dėl nepriklausomybės, dėl teisės išlikti. O kai žmogus kovoja, jis neturi laiko kūrybai. Jis turi laiko tik elementariam išlikimui, atsilaikymui.

Įvertinus visa tai, negaliu kaip nors kukliai vertinti lietuvių kultūros ir to, kas čia daroma. Dar anksčiau teko kalbėti ne su vienu ambasadoriumi, visi stebisi, kad Vilnius siūlo tokią nepaprastą kultūrinę įvairovę. Bet Paryžius yra Paryžius: ir institucijų gausa, ir kūrėjų, ir objektų gausa. Vien ką slepia Luvro saugyklos! Kultūrą vartoti (nelabai gražus žodis) mėgstančiam žmogui – tai, aišku, didelė dovana. Tik deja, labai daug laiko mes neturime, nes atstovybėje esame tik keturiese, o po Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai liksime trise. Tad aplakstyti visus posėdžius, renginius ir dar būti kūrybingiems, veikti kažką pozityvaus,- visam tam išties reikia didžiulių pastangų. Bet kai tik turime galimybę, visi mūsų atstovybės nariai esame labai kultūriškai orientuoti ir suvokiame, kokias galimybes turime Paryžiuje.