„Rusijos atminties centrinė figūra yra didvalstybė, arba dar geresnis rusiškas žodis – „deržava“. „Deržavos“ idėja yra viena iš pagrindinių, nesvarbu ar ji būtų carinėje Rusijoje, ar dabartinėje valstybėje. Kitas šito centrinio mito pagrindinis resursas yra pasakojimas apie Didįjį Tėvynės karą ir pergalę Didžiajame Tėvynės kare“, – Eltai sakė A. Nikžentaitis.

Pasak profesoriaus, Rusijos istorijos politika yra konfrontacinė su tais kaimynais, kurie kėsinasi į šiuos jos istorinės atminties pamatinius akmenis.

„Būtent šiame kontekste reikia ir žiūrėti į Rusijos istorijos politiką kaimynų atžvilgiu. Ji, visų pirma, yra konfrontacinė su tais kaimynais, kurie kėsinasi į jos atminties pamatinius akmenis: ar tai būtų bandymas sumenkinti vadinamąją „deržavą“, ar tiesiog bandymas paneigti herojiškos pergalės Didžiajame Tėvynės kare mitą“, – sakė Lietuvos istorijos instituto vadovas.

A. Nikžentaičio teigimu, „deržavos“ sampratoje yra pretenzijų ir į buvusias vadinamosios didvalstybės dalis, tarp jų ir į Lietuvą. Pasak istoriko, dėl to Rusijos istorijos politika Lietuvos valstybingumo istoriją siekia pavaizduoti nelegitimia.

„Rusijos istorijos politika, visų pirma, stengiasi pakirsti kaimyninių šalių tapatybės pagrindus, kurie remiasi į tam tikrus praeities pasakojimus, juos diskredituodama“, – savo įžvalgomis dalinosi A. Nikžentaitis.

Rusijos istorijos politika, visų pirma, stengiasi pakirsti kaimyninių šalių tapatybės pagrindus, kurie remiasi į tam tikrus praeities pasakojimus, juos diskredituodama.

Todėl, pasak profesoriaus, Rusija savo istorijos politika siekia diskredituoti Lietuvos istoriją, skleisdama melagingą informaciją apie partizanų kovą, lietuvių kolaboravimą su naciais Antrojo pasaulinio karo metais žudant žydus. Istoriko teigimu, šiame kontekste į Rusijos politikos akiratį patenka ir Sausio 13-osios įvykiai.

Pasak A. Nikžentaičio, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neabejotinai siekia įeiti į istoriją kaip „deržavos“ kūrėjas, todėl, pasak profesoriaus, nieko keisto, kad jam imponuoja tokios istorinės asmenybės, kaip Ivanas Rūstusis, Petras I ir Jekaterina II.

„Aktyvi Rusijos istorijos politika, galima sakyti, yra V. Putino nuopelnas, nes B. Jelcino laikais mes negalėjome kalbėti apie kokią nors aktyvesnę Rusijos istorijos politiką“, – sakė A. Nikžentaitis, pabrėždamas, kad būtent V. Putino valdymo laikotarpiu yra sukurti ir pagrindiniai Rusijos istorijos politikos vykdymo mechanizmai.

A. Nikžentaičio teigimu, Rusijos teisėsauga, iškėlusi bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą, siekia dviejų tikslų.

„Yra siekiama dviejų tikslų: siekiama parodyti, kad Rusija gina savo piliečius, o ypač savo specialiųjų tarnybų žmones. (...) Kitas siekis yra pademonstruoti, kad to meto specialiųjų pajėgų būriai Lietuvoje veikė legaliai. Kitaip tariant, yra nepripažįstamas vienas iš pamatinių Lietuvos nepriklausomybės Aktų – Kovo 11-osios“, – teigė istorikas.

A. Nikžentaičio įsitikinimu, kol Rusija netaps normalia demokratine visuomene, kažkas esminio Lietuvos santykiuose su Rusija nesikeis.

Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Raimundas Lopata taip pat laikosi nuomonės, kad Rusijoje istorijos politika naudojama kaip vienas iš egzistuojančio režimo pagrindų.

„Istorija yra naudojama kaip egzistuojančio režimo legitimumo vienas iš pagrindų. Taip pat istorijos pagalba legitimuojami ir kai kure dabartinio režimo užsienio politikos žingsniai. (...) Istorijos klausimus kuruoja specialūs Rusijos prezidento administracijos padaliniai, netgi vadinamoji Rusijos prezidento administracijos biblioteka, pagal kurios taikinius spausdinamos knygos, kurios, režimo vadovų galva, yra tinkamos leisti“, – sakė VU TSPMI dėstytojas.

R. Lopata taip pat visiškai sutinka su teiginiu, kad Rusijos istorinė politika ir Rusijos teisėsauga yra persipynusios tarpusavyje. Politologas, kaip ir istorikas A. Nikžentaitis, laikosi nuomonės, kad Rusijos istorijos politika pasikeis, tik pasikeitus pačiam režimui.

„Galima prisiminti B. Jelcino Rusijos politiką – ji buvo visiškai kitokia. Taip kad laukiami, norimi pokyčiai įvyks tik tada, kai pasikeis pats režimas“, – teigė R. Lopata. Visgi, pasak politologo, kol kas nėra jokių požymių, kad greitu metu režimas galėtų pasikeisti.