– Rugpjūtis ritasi link pabaigos, tad pokalbiai apie mokyklą šeimose, turinčiose mokyklinio amžiaus vaikų, darosi vis dažnesni. Vieni dėlioja būrelių grafikus, kiti siūdinasi uniformas, treti dar bando pagauti už uodegos paskutinį vasaros aitvarą, o ketvirti… nervinasi ir stresuoja, kas gi bus, kai ta Rugsėjo 1-oji pagaliau ateis. Tad klausiu jūsų – kas gi bus?

– Ogi nieko nebus (juokiasi). Galbūt ta Rugsėjo 1-oji yra didesnis stresas patiems tėvams, o ne vaikams. Jei šį klausimą užduotume vaikams, jie liktų mūsų nesupratę. Todėl pirmiausia reikėtų nusiraminti tėvams, nes jiems labai svarbu, kaip vaikas mokosi, koks jo reitingas mokykloje ir pan. Vaikui dažniausiai tai nerūpi, o jei rūpi, tai pasistenkime jį nuraminti sakydami, kad mokykloje jis vėl susitiks su senais draugais, smagiai leis laiką, dalyvaus visose jos veiklose ir pan.

– Siūlote koncentruotis ne į baimę ar stresą, bet į gerus dalykus, kurie vaiko laukia mokykloje ir kurie padeda jo asmenybei augti. Ar galima apiberti jį klausimais, ką dažnai daro suaugusieji: ar tu bijai, ar nelauki mokslų pradžios ir pan.?

– Priešingai – nereikia vengti žodžio „baimė“. Tėvai turi kalbėtis su vaikais apie baimę, jei jie ją jaučia. Tik visada reikėtų išsiaiškinti, ko konkrečiai vaikai bijo. Pasakyti, kad viskas bus gerai, čia nepadės. Tarkim, vaikas bijo, kad jam mokykloje nesiseks. Tuomet kalbėkite konkrečiai, ką jūs darysite, kad būtų kitaip. Gal prašysite mokytojos ar korepetitoriaus pagalbos, o gal užteks padirbėti papildomai namuose. Matote, baimė yra toks įdomus jausmas. Ji kur kas geriau nei nerimas. Baimė – kai mes bijome paties fakto, bet kai išsiaiškiname, ko vaikas bijo, baimė pranyksta. Tačiau jei tėvai mato, kad vaikas prieš mokyklą nerimauja ir nežino, kodėl, tuomet turime padėti jam išsiaiškinti, kas yra kas. Jei bijai, tarkim, kad nesusidraugausi su naujais draugais, mes galėsime pasikviesti juos į svečius. Jei bijai, kad ir vėl nesiseks matematika, imsimės jos nuo pat pirmų rugsėjo dienų. Kalbant apie nerimą – sunkiau: vaikus ima kankinti nemiga, pilvo ar galvos skausmai. Jei tai pastebėjote, žinokite, kad tai yra funkcinis nerimo signalas, kurio nereikėtų praleisti pro akis.

– Jei vaikas įvardijo, kad bijo mokyklos, kad nenori į ją eiti, kaip galėtume atsargiai jį pratinti prie tos minties?

– Visų pirma, galima susidėlioti dienos ritmą, artimesnį mokslo metų dienoms, t. y. anksčiau keltis, anksčiau eiti miegoti. Diena, kita, trečia – ir vaikas įpras. Patikėkite, vaikus paruošti mokyklai yra kur kas lengviau, nei sutvarkyti tėvus (juokiasi). Iš praktikos galiu pasakyti, kad jei tėvai prieš mokyklą man atveda pasikalbėti vaikučius, galiausiai pasilieku dirbti su pačiais  tėvais. Vaikus ramina ribos, aiškumas, dienos rutina, grafikas. Vaikai su tėvais susiję nematomais raiščiais ir, jei nerimauja vaikas, vadinasi, turime ieškoti priežasčių savyje. Jei tėvai sau pasako: viskas bus gerai, aš susitvarkysiu, jūs neįsivaizduojate, kaip stebuklingai ta vidinė tėvų pozicija veikia ir vaikus! Jie tampa ramūs. Vadinasi, išvada viena: kai nurimsta tėvai, nurimsta ir vaikai.

Reda Mackevičienė / R. Mackevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dar vienas stresas šių dienų tėvams, dažnai konkuruojantems tarpusavyje, kiek būrelių lankys jų atžala, yra popamokinės veiklos. Dažna mama pasakys, kad kuo jų daugiau – tuo geriau, nes vaikas bus užsiėmęs ir neturės kada lindėti telefone. Tačiau ar tikrai?

– Kuo daugiau vaikas yra užimtas jam malonia veikla, tuo geriau. Moksliškai įrodyta, kad vaiką verta įsprausti į būrelių rutiną. Manote, kad vaikas po mokyklos grįš namo ir ilsėsis? Cha – leiskite nusijuokti. Galiu pasidalyti asmenine praktika, kad savo vaikams aš tikrai užkroviau daug veiklų, bet… jos buvo jiems įdomios. Jei tos veiklos kels vaikui nuobodulį, tarkim, pradinukui tokia gali būti anglų kalba, tėvai išleis pinigus vėjais.

Tėvai turi stebėti, ar vaikas grįžta po būrelio suirzęs, ar einant į būrelį jam dažnai ima skaudėti galvą ir pan. Jei taip – vadinasi, turite kažką keisti. Gal vieną būrelį kitu? Tik aš nemėgstu kaitalioti būrelių dažnai. Vaikai turi išlaikyti pusmečio arba metų testą. Pirmą mėnesį gal bus įdomu, o vėliau, kai prasidės rimtesnės veiklos, vaikas ims sakyti, kad nebenori lankyti. Turime jam parodyti, kad būreliai – irgi tam tikri įsipareigojimai ir atsakomybė. Mes puikiai žinome, kad visi vaikų pasiekimai būreliuose – visų pirma, tėvų pasiekimai. Tiek, kiek tėvai turės kantrybės motyvuoti savo vaikus, tiek vaikas ir pasieks.

Taigi, aš protingai parinkčiau būrelius, kurie vaikui geriausiai sekasi, teikia atsipalaidavimą, saugumą, pasitenkinimą po pamokų, o dėl poilsio? Vaikas puikiai pailsės, taip pat ir pažais su telefonu, laukdamas kito būrelio. Jei spės dabar, būdamas jaunesnio mokyklinio amžiaus, tai puikiai susidoros su dideliu pamokų krūviu ir kitomis veiklomis ir vyresnėse klasėse. Vaikai išmoksta greitai persijungti.

Vaikai su tėvais susiję nematomais raiščiais ir, jei nerimauja vaikas, vadinasi, turime ieškoti priežasčių savyje.

Tik dar kartą akcentuoju: būreliai turi patikti vaikams, bet ne jų tėvams. Septyniolika metų dirbu su vaikais, jų tėvais ir matau, kad daugelis lanko būtent jų tėvams patinkančius būrelius. Arba niekaip negali jų mesti, nes, anot tėvų, juose vaikai pasiekę gerų rezultatų. Mano galva, jei vaikas lankė būrelį daugiau nei metus ir daugiau nebenori į jį eiti – leiskite jam pasiieškoti kitos veiklos. Tačiau jei vaikas pasakoja, kad per metus išbandė kokius 25 būrelius, išvada peršasi viena – pasimetęs gyvenime.

Dažnai tėvai siūlo vaikams lankyti tas veiklas, kurios yra mokykloje, bet jeigu jos neįdomios? Arba tėvai pradeda vaiką vežioti, tarkim, į žirgyną, ir po kelių mėnesių pamato, kad jiems tai labai nepatogu… Turite viską apskaičiuoti iš anksto, nes mėgstamos veiklos nutraukimas vaikui gali būti didelė viso gyvenimo trauma. Panašiai man buvo su pramoginiais šokiais. Iki dabar spėlioju, kas būtų, jeigu būtų, t. y. jei mama man būtų leidusi juos lankyti. Pripažinkime, kad kartais tų vidinių traumų, likusių nuo vaikystės, turime labai daug, todėl privalome atsakingai pagrįsti, ar tas noras kažką lankyti yra mūsų pačių, ar jau tikrų tikriausiai – mūsų vaiko.

– Minėjote, kad tiek tėvams, tiek ir vaikams ramybės suteikia aiškumas. Ar nevertėtų, žengiant į rugsėjį, pasidaryti aiškų planą, geriausiai raštu, kurio laikytųsi visi su juo susiję šeimos nariai?

– Gal ir vertėtų, bet siūlyčiau tokio plano imtis nuo rugsėjo vidurio. Pati pradžia visada būna chaotiška. Duokime laiko viskam susigulėti, sugrįžti į senas vėžes, o jau tada planuokime raštu ar žodžiu – kaip kam geriau.

Nepamirškime ir kasdienių vaiko finansų. Duokim jam pasirinkti, ar pietus nešis iš namų, ar pirksis mokykloje už duotus pinigus. Šiais laikais, jei nežinojote, yra net valgymo mados. Na tai kas, kad tėvai nori, jog jų atžala eitų į valgyklą valgyti sriubos, bet jei visi klasės draugai per ilgąją pertrauką bėga į kebabinę?! Juk nenorite savo vaiko atskirti ar išskirti?

Prieš rugsėjį turėtumėte su juo aptarti, kaip jam – ne jums – būtų patogu ir priimtina. Galų gale, raskite kompromisą, kad jei, sūnau, gausi pinigėlių ir galėsi parduotuvėje per pertrauką nusipirkti tą ir tą, turėsi pietus valgyti ten ir ten. Griežti rėmai yra gerai, bet augant vaikams reikia leisti jiems tą gumą truputėlį patampyti ir kuo daugiau atsakomybės palikti vaikui. Kas buvo gerai penktokui, tikrai nereiškia, kad tiks ir vienuoliktokui.

Pasirengimas: artėjant mokslo metams, tėvai turėtų būti stiprūs ir kantrūs. Svarbu su vaikais aptarti kiekvieną nerimą keliančią situaciją ir šalinti ją nuo pat mokslo metų pradžios, kad ji nesitęstų ištisus metus. / freepik.com nuotr.

– Dar vienas baubas, gąsdinantis tėvus artėjant rugsėjui, – pinigai. Kiek pinigų atidėti pratyboms, vadovėliams, kanceliarinėms prekėms, išaugtai uniformai, pabodusiai kuprinei ir pan. Kur dar įvairios rinkliavos  vadinamosioms būtinosioms klasės reikmėms…

– Jau daugybę metų nesuku sau dėl to galvos. Netgi išaugtą uniformą – bene didžiausią pirkinį prieš rugsėjį – juk galima įsigyti padėvėtą? Baltus marškinius berniukui ar baltą palaidinę mergaitei juk galima rasti populiarioje „Vinted“ platformoje. Tas pats ir dėl kuprinių: dažnai vaikai jų nė nesunešioja.

Su savo vaikais turime tradiciją visus mokyklinius reikmenis susipirkti rugsėjo antrą arba trečią dieną, kai jau tikrai abu žino, ko konkrečiai reikės. Juk prekybos centrai, viliojantys išpardavimais, dažnai nuvilia kokybe. Prisiperkame penalų, pieštukų, aplankalų, kurių paskui nesunaudojame arba pasirodo, kad įsigyti sąsiuviniai netinka, nes ant jų labai liejasi rašalas… Mano patarimas – pirkite tada, kai pritrūksite, o pirmai pradžiai įsigykite tik tiek, kiek reikia, ir tada, kai jau žinosite, ko reikia. Aišku, prieš tai drauge su vaiku padarę nuodugnią reviziją jo stalčiuose ir peržiūrėję praėjusių mokslo metų reikmenis.

Sunkumus reikia spręsti neatidėliojant

Vaikui mokykloje kasdien išgyvenant sunkumus, tai tampa dideliu įtampos šaltiniu visai šeimai – vaiko mokykloje patiriama įtampa gali virsti emocinių iškrovų namuose priežastimi, o nuolatiniai komentarai dienyne ar mokytojų žinutės atskleidžia, kad vaikas negali mėgautis mokymosi procesu ir greičiausiai nepatiria mokymosi džiaugsmo. Tad ką daryti, kad tiek vaiko, tiek tėvų gyvenime būtų mažiau nerimo, daugiau ramybės ir harmonijos? Psichologė Alma Želvienė sako, kad sunkumus reikia spręsti ilgai neatidėliojant, ir dalijasi keliais patarimais, kurie padės juos identifikuoti ir spręsti.

• Pabandykite įsivardyti, kas vaikui ir jums patiems kelia didžiausią įtampą ir nerimą.

• Apgalvokite, ko galite imtis patys, kad pakeistumėte situaciją. Kartais tai gali būti vaiko dienotvarkės ar užimtumo peržiūrėjimas ir pertvarkymas, kartais, kas tėvams neretai tampa iššūkiu – savo pačių elgesio modelių ar užimtumo keitimas, o galbūt sąlygų vaikui kuo dažniau patirti sėkmę sudarymas.

• Pasikalbėkite su klasės vadovu ar vaiko mokytojais, geriausia – su keliais, kurie mato vaiką vis kitoje veikloje. Taip sužinosite, kaip jie vertina vaiko būseną, gebėjimus ir sunkumus, su kuriais jis susiduria.

• Kreipkitės į pagalbos mokiniui specialistus. Galbūt mokyklos psichologas ar socialinis pedagogas galėtų padėti aiškiau įvardyti sunkumų priežastis ir drauge ieškotų būdų jiems spręsti.

• Jei jaučiatės viską išbandę, o bendradarbiavimas su mokykla, jūsų manymu, neveiksmingas ir neleidžia pasiekti norimo rezultato, drauge su vaiku apsvarstykite mokyklos keitimo galimybę. Mokykla vaiko gyvenime vaidina be galo svarbų vaidmenį – čia vaikas paprastai praleidžia daugiausia laiko, ne tik mokosi, bet ir kuria santykius, čia formuojasi vaiko įsitikinimai apie save ir pasaulį. Pagalvokite, kokios nuostatos ir vertybės lydės vaiką tolesniame mokymosi ir gyvenimo kelyje, jei situacija nesikeis.

• Jei kartu su vaiku priėmėte sprendimą keisti ugdymo įstaigą, padarykite tai prieš rugsėjį. Nauji mokslo metai yra geriausias laikas naujam startui – ugdymo procese skiriama daugiau dėmesio ir laiko veikloms, padedančioms grįžti į ritmą, atnaujinti ar užmegzti per vasarą nutolusius ryšius su bendraklasiais, visada paliekama laiko adaptuotis net ir į tą pačią mokyklą sugrįžusiems vaikams.