Rinkti pradėjo atsitiktinai

Vos peržengęs Rasos ir Vaclovo Kukučių namų netoli Pakruojo slenkstį, iš karto pasakysi, kad čia gyvena kolekcininkai, – nėra kampelio, kuriame nebūtų indo, paveikslo ar buities daikto su karvutės atvaizdu.

Rasa pasakoja, kad vyras iš pradžių pyko, kam žmona visokį šlamštą į namus velka, tačiau vėliau susitaikė su jos aistra. Dabar ir pats naujus eksponatus jos kolekcijai perka, pakabino lentynas ir pastatė spintas, kad būtų kur juos sudėlioti.

Kaupti karvučių kolekciją moteris pradėjo prieš devyniolika metų, kaip pati sako, atsitiktinai. Kartą kaimynės telefone pamatė linksmą užsklandą su karvutės atvaizdu – patiko, paprašė ir jai tokią atsiųsti.

Gausa: kiek tik Kukučių namuose yra lentynų – visos perpildytos pačių įvairiausių kolekcijos eksponatų. / R. Kukutienės asmeninio archyvo nuotr.

„Paskui kažkas atvažiavo į svečius ir vaikams atvežė šokoladinių kiaušinių su žaisliukais viduje. Viename iš jų buvo karvytė – raktų pakabukas. Vaikams nereikėjo, tai aš pasiėmiau ir prisikabinau prie savo raktų, – pasakoja Rasa. – Po kurio laiko skubėdama į darbą užbėgau į parduotuvę puodelio – pasiėmiau nuo lentynos pirmą pasitaikiusį. Kai darbe pasidėjau ant stalo telefoną, raktus ir puoduką, kuris taip pat buvo su karvyte, vienas, dabar jau miręs, bendradarbis paklausė: „Ar tau toks sutapimas nieko nesako?“ Nusijuokiau ir numojau ranka. Tačiau tas pats bendradarbis vis dėlto paskatino imtis karvučių kolekcijos: per Jonines mugėje nupirko ir man padovanojo Klovainių keramikų pagamintą karvutę-pakabuką, linkėdamas, kad tai būtų kažko gražaus pradžia. Ir prasidėjo...“

Kolegos palinkėjimas išsipildė – tikrai išėjo šis tas gražaus. Ilgainiui Rasos namuose susikaupė kolekcija, kurioje – 1 728 daiktai ir visi jie su karvėmis ar apie karves.

Pašnekovė pasakoja kažkada auginusi tikras karves. Mat, kai ji iš Linkuvos atitekėjo į kaimą šalia Pakruojo, vyro tėvai gyveno ūkiškai, laikė gyvulius, tad jaunų specialistų šeimai pastatė namuką ir iškart pasirūpino, kad jie turėtų karvę. Daug metų pora gyveno ūkiškai, laikė ne vieną karvę, kažkuriuo momentu, kaip sakoma, iš karvių ir gyveno.

Kai vaikai užaugo ir tiek pieno šeimai nebereikėjo, Rasa susirado darbą ir karvių teko atsisakyti, bet meilė šiam gyvuliui nedingo – atsirado kolekcija. Dabar moters namai pilni daiktų su karvių atvaizdais – statulėlių, paveikslų, indų, žaislų, pakabukų, papuošalų ir net drabužių su jai mielo gyvulio siluetu.

Linksmai: kad ir koks būtų karvutės atvaizdas, kiekvienas eksponatas verčia nusišypsoti ir pakelia nuotaiką. / R. Kukutienės asmeninio archyvo nuotr.

Kolekcionuoja viską

Dabar turbūt nėra nė vieno giminaičio, bičiulio ar pažįstamo, kuris nežinotų apie Rasos kolekciją. „Ją visi ir pildo. Aš perku tik išskirtines, originalias ar vienetines karvutes, nes jų skaičius seniai nebesvarbu“, – sako kolekcijos savininkė.

Tiesa, ji pripažįsta – iš pradžių buvo sportinis azartas, pirkdavo, ką tik pamatydavo. Vėliau nusprendė, kad kičo gana, ir ėmė atsirinkti, kuo papildyti kolekciją. Visų pirma, perka tai, kas jai gražu. Dar svarbu, kad tokio daikto neturėtų – kolekcijoje nėra dviejų vienodų eksponatų. „Renku ne dėl skaičiaus – man tai gražu, miela, malonu“, – tikina Rasa.

Ji prisipažįsta, kad Lietuvoje rasti kažką, ko kolekcijoje dar neturi, gana sudėtinga, todėl ir pažįstami vis rečiau jai karvyčių dovanoja. Jeigu ką randa – pirmiausia kolekcininkės atsiklausia, ar reikia, ar tinka. Paprasčiau tiems, kurie iš užsienio lauktuvių parveža, – dažniausiai pataiko.

„Visų dovanos man vienodai brangios, visiems esu dėkinga už mano kolekcijos gausinimą. Štai dukters draugas išlankstė origamio karvytę, anūkai piešia ir dovanoja piešinius su karvėmis – man gražu, nes tai daiktai, dovanoti iš širdies“, – sako pašnekovė.

Nemenką vietą kolekcijoje užima indai: puodeliai, lėkštės, ąsotėliai pienui, grietinėlei, druskinės, pipirinės, kiaušinių laikikliai ir kt. Keturiose dėžėse – drabužiai, batai, patalynė su karvučių atvaizdais. Kolekcininkė dar nesugalvojo, kaip juos eksponuoti. Dar yra gausybė atvirukų su karvytėmis. Yra net pinigų – įvairių šalių kupiūrų ir monetų, ant kurių pavaizduotos karvės. Gausu įvairių žaislų, bet jų Rasa stengiasi kuo mažiau pirkti dėl vietos stygiaus. Namų sienos nukabinėtos paveikslais ir nuotraukomis, kuriuose pavaizduotos karvės.

R. Kukutienės asmeninio archyvo nuotr.

Atkeliauja iš viso pasaulio

Paklausta, iš kokių šalių į jos kolekciją atkeliavusios karvės, Rasa sako, kad iš viso pasaulio. Filipinų, Amerikos, Kubos, Zanzibaro, Islandijos, Japonijos, Australijos, Portugalijos, Italijos, Danijos, Belgijos, Vokietijos, Bulgarijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir dar daugybės kitų šalių – sunku net išvardyti.

„Mano abu vaikai gyvena Londone, labai daug keliauja po pasaulį, tai visada atveža, – sako pašnekovė. – Aš dažnai skraidau pas juos, daug keliaujame po Angliją. Kai pamačiau gyvai, įsimylėjau škotiškas, Velso karvytes. Man karvytės yra ne daiktas kolekcijoje, o tai, į ką gražu pasižiūrėti. Juk karvytė labai susijusi su motinyste – jų pienelis ne vienai mamai padeda vaikučius užauginti.“

Pas prekiautojus sendaikčiais, kaip daro dauguma kolekcininkų, Rasa nemėgsta ieškoti karvučių savo kolekcijai. Mieliau užsuka pas tautodailininkus. Trakuose, pavyzdžiui, prie tilto į pilį įsikūrę liaudies menininkai ją jau pažįsta ir žino, ko moteris ieško. Kolekcininkės įsitikinimu, autoriniai menininkų darbai pakėlė jos kolekciją į šiek tiek aukštesnį lygį. Su kai kuriais menininkais užsimezgė artimesnė draugystė. Štai tautodailininkė Jūratė Eimontienė, kurios daug darbų puošia Rasos kolekciją, specialiai jai kuria suvenyrus, padovanojo papuošalų su karvytėmis komplektą,

R. Kukutienės asmeninio archyvo nuotr.

„Kai einu į kokį nors renginį, būtinai įsisegu sagę su karvyte kaip išskirtinį ženklą, nors čia, Pakruojyje, mane ir taip visi pažįsta“, – juokiasi Rasa.

Beje, visiems, kurie užsuka pasižiūrėti kolekcijos, Rasa leidžia liesti, imti, žiūrinėti eksponatus. Sako visai nebijanti, kad kas nors suduš – juk daiktai žmogui tarnauja, o ne žmogus daiktams.

Kai paprašo mokykla ar biblioteka, ji mielai paskolina kelis šimtus kolekcijos eksponatų parodoms. Juokauja, kad tai gera proga dulkes nuo kai kurių daiktų nuvalyti. Tik vargina, kai toms iš parodos grįžusioms karvutėms reikia vietos surasti – kažkodėl ten, iš kur paėmė, jos nebetelpa.

Kolekcininkę džiugina ir tai, kad būtent dėl pomėgio rinkti karvytes užsimezgė daug įdomių pažinčių, nemažai jų peraugo ir į tolesnę draugystę.