- Virginija Skučaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
-
Gyvūnų gerovės namuose – nesavanaudiškos meilės atodangos
Keturkojų nelaimėlių iš gyvūnų gerovės namų „Nojus“ meilė Loretai Skorupskienei ir jos bendraminčiams neatsitiktinė – tai tvirta daugybės abipusių patirčių grandinė.
Neįprasti globotiniai
Kas žino, kur yra „Garliavos duona“, toje pačioje kelio pusėje atkreips dėmesį į didelį, išnyrantį virš smilgų sienos užrašą „Nojus“ – taip vadinasi įspūdingi savo žydinčiomis lauko erdvėmis, gyvūnų voljerų vidaus ir lauko, pasivaikščiojimo zonomis gyvūnų gerovės namai. Kas sukūrė šiuos bene moderniausius gyvūnų gerovės namus? Kaip čia jaučiasi jų keturkojai gyventojai?
Dar neįvažiavusi pro „Nojaus“ vartus, pastebėjau atitvertoje pievoje būrelį gandrų. Jie gan ramiai reagavo į fotoaparato spragsėjimą – supratau, kad visokie smalsuoliai jiems čia ne naujiena. Iš pirmo žvilgsnio šie seniai turėję išskristi paukščiai atrodė sveiki. Tačiau, kaip paaiškino prie gandrų voljero atskubėjusi „Nojaus“ savininkė L. Skorupskienė, visi šie gandrai yra patyrę traumų ir negali skraidyti.
„Gandrai pas mus gyvena jau ne vienus metus. Turime užsiauginę ir gandriuką, kurį jo tėvai buvo išmetę iš lizdo, nes, matyt, per sausrą nepajėgė išmaitinti visos šeimynos. Gandriukas taip įprato prie jį maitinusių „Nojaus“ savanorių, kad sekiojo paskui juos kaip šuniukas“, – pasakojo Loreta.
Tvirta vyro parama
Į „Nojaus“ vidinį kiemą nuo gandrų aikštelės ėjome per vis dar tviskančią įvairiomis spalvomis gėlių jūrą. Beje, pačios šeimininkės rankomis ir skoniu sukurtą. Tos jūros pakrantėje, t. y. Nojaus kieme, mūsų kantriai laukė keturi įvairaus dydžio rusvaplaukiai keturkojai globotiniai. Jie pagarbiu atstumu nusekė paskui savo globėją į „Nojaus“ vidų.
Pakeliui, lauko voljeruose, turinčiuose susisiekimą su šiltąja „Nojaus“ vidaus zona, daugybė įvairaus amžiaus, dydžio, kailio spalvų šunų stengėsi kuo garsiau pranešti apie pastebėtą nepažįstamą žmogų, sekantį paskui jų mylimą šeimininkę.
„Šiuos gyvūnų gerovės namus prieš penkerius–šešerius metus įkūrė Beglobių gyvūnų paramos ir labdaros fondas, tačiau be savo vyro pritarimo mano sumanymui ir jo finansinės paramos nieko čia nebūčiau padariusi. Dariau todėl, jog, bėgant metams, supratau, kad ne medicina – esu diplomuota gydytoja, o gyvūnų globa yra mano gyvenimo tikslas ir prasmė. Beje, mano vyras – irgi buvęs medikas“, – paaiškino Loreta.
Erdvės: „Nojuje“ prieglobstį radusiems gyvūnams skirtos erdvios vidaus ir lauko zonos. Negalintys skristi gandrai vis dar vaikštinėja žaliojoje prieglaudos zonoje. / V. Skučaitės nuotr.
Savanorystės patirtys
„Nojaus“ šeimininkei gyvūnų globa artima ir pažįstama nuo vaikystės, nes jos mama, gyvenusi šalia buvusio Ivano Mičiurino tarybinio ūkio-technikumo (dabar jo vietoje klesti Narsiečiai), vis priglausdavo į minėtą didžiulę teritoriją priklystančius šunis ar kates.
Pati Loreta irgi, niekieno neraginama, bet, matyt, vaikystės patirčių šeimoje paakinta, lesino speiguotomis žiemomis likusias žiemoti ir badavusias prie Nemuno gulbes, ne vieną, prišalusią prie ledo, išgelbėjo. Už šią savanorystę ji prieš penkiolika metų buvo įvertinta Lietuvos gyvūnų globos draugijos ir miesto savivaldybės padėkomis.
Paskui Loreta savanoriavo vienoje gyvūnų prieglaudoje. Ten įgijo įvairios patirties, bet būtent neigiamos patirtys paakino ją įkurti savo gyvūnų globos namus, kurių tikslas būtų ne pelnas, o siekis sudaryti kuo palankesnes sąlygas dėl skirtingų priežasčių netekusiems šeimininkų įvairaus amžiaus ir sveikatos būklės gyvūnams.
Anot L. Skorupskienės, žmonės tapo turtingesni ir, suprantama, išrankesni, bet, deja, ne jautresni. Vis daugiau perkančių veislinius šunelius ir vis mažiau ateinančių paimti keturkojį nekilmingą nelaimėlį iš gyvūnų globos namų, į kuriuos jie patenka ne dėl savo kaltės. Dažnai – dėl buvusių jų šeimininkų beširdiškumo.
Mylimi: seni, šeimininkų atstumti, tačiau tikrai laimingi „Nojuje“. / V. Skučaitės nuotr.
Tarsi moralės lakmusas
„Mes jau esame įpratę girdėti, kad savo augintinį šeimininkas atveža į globos namus, nes turi išvažiuoti dirbti į užsienį arba kad vaikas tapo alergiškas gyvūno kailiui. O juk iš tiesų nebenori prižiūrėti pasenusio, pradedančio akti, sirgti arba tiesiog nusibodusio savo keturkojo, – atskleidė tikrovę pašnekovė. – Toks šeimininkų elgesys – jų moralės lakmuso popierėlis. Kartu reikia pripažinti, kad padėtis gatvėse labai pasikeitė – beglobių gyvūnų dabar mažiau nei prieš kelis dešimtmečius.“
Kai Loreta pakilo išvirti arbatos, jos kabinete, ant grindų gulėjusi jau minėta rusvaplaukių keturkojų palyda kaip pagal komandą sukilo ir sužiuro į Loretą, manydami, kad ši išeis iš kabineto, – juk tuomet būtų sekusi įkandin jos.
„Ypač prisirišęs prie manęs senutis Čipukas – jo atsisakė šeimininkai. Iš pradžių Čipukas – šuniuką kamavo širdies nepakankamumas, plaučių edema – buvo labai liūdnas ir nepatiklus, bet pamažu čia dirbančios veterinarijos gydytojos Justinos Aniulienės apgydyta jo širdelė atlyžo – gyvūnas suprato, kad yra visų čia dirbančių ar savanoriaujančių žmonių mylimas, niekas jo nenuskriaus“, – aiškina pašnekovė. Panašaus likimo ir kiti trys keturkojai nuolatiniai Loretos kabineto svečiai.
Atsidavusi: veterinarijos gydytoja J. Aniulienė su savo išgelbėtu po sunkios akies operacijos Blicu. / V. Skučaitės nuotr.
Charkivo ir Tbilisio aidai
Dydžiu, geromis akimis ir įgimta negalia (neišsivysčiusi užpakalinė koja) išsiskiria Tbilisio centre valkatavusi Šuga – viena iš Loretos rusvaplaukės palydos ketverto.
„Turiu bendraminčių Gruzijoje. Todėl negalėjau atsisakyti priimti Tbilisio centre labai vargusios Šugos, kurią dar kankino ir epilepsija. Nuo tada jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – kalytė į Lietuvą buvo atskraidinta lėktuvu, o „Nojuje“ jai buvo suteikta visokeriopa pagalba. Po šios metamorfozės Tbilisio gatvės neatpažintų Šugos! Tačiau, atrodo, kad ji ir nenorėtų prisiminti savo ankstesnio gyvenimo.
Bėgant metams supratau, kad ne medicina – esu diplomuota gydytoja, o gyvūnų globa yra mano gyvenimo tikslas ir prasmė.
Kita rusvaplaukė kalytė, vardu Sava, atkako iš Charkovo gyvūnų prieglaudos, kai ši buvo susprogdinta. Savai buvo atlikta ne viena operacija dėl kitų labai rimtų priežasčių. Dabar karo suluošinta kalytė sveiksta. Tuo labai džiaugiasi ją daugybę kartų operavusi veterinarijos gydytoja Justina.
Justina parodė erdviame voljere šunelį, sergantį nepagydoma įgimta liga, – jis čia gyvena vienas. Voljero sienos prie grindų apdėliotos pagalvėlėmis, kad dėl ligos vis ratu bėgantis ir bėgantis šunelis kartais neužsigautų atsitrenkęs į sieną. Ne vienas globotinis čia gyvena likęs tik su trimis kojomis ar paralyžiuotomis užpakalinėmis galūnėmis.
„Pagrindinis mūsų, specialistų ir savanorių, tikslas – išsaugoti augintinio gyvybę ir suteikti jam visavertį gyvenimą, kai jo atsisako buvęs šeimininkas. Gyvūnai su įvairiomis negaliomis, sergantys sunkiomis ligomis, pas mus gyvena iki natūralios savo gyvenimo pabaigos“, – teigė Justina, laikydama ant rankų nuo didžiulio darinio akyje išgelbėtą Blicą.
Susitikimas: pirmoji pažintis su būsimuoju nauju šeimininku. / V. Skučaitės nuotr.
Žmonių nemeilės įkaitai
L. Skorupskienė negali atsistebėti kai kurių žmonių abejingumu mažesniems, silpnesniems už save.
„Vis išgirstu sakant: „Verčiau vaikams našlaičiams padėtumėte, o ne šunims“, o aš atsakau – ištiesiu ranką patiems silpniausiems, žmonių atstumtiems ar kitaip nuskriaustiems gyvūnams – juk jie, kaip ir žmonės, to paties Dievo kūriniai. Priminsiu Kristaus žodžius apie atjautą: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Šiame savo pasirinktame tarnystės mažutėliams kelyje kasdien sau kartoju: „Padėk man, Viešpatie, nepalūžti, nenustoti drąsos tai daryti.“ Gal kam nors šie žodžiai atrodys egzaltuoti, tačiau neįsivaizduojate, kiek reikia pastangų, save apiplėšiančios, nesavanaudiškos meilės, kad kasdien galėtum gelbėti, padėti žmonių nemeilės įkaitams“, – kalbėjo Loreta, slėpdama neklusnią ašarą.
Jos nuomone, jautrumo ugdymui didžiausios įtakos turi pavyzdys šeimoje. Jei vaikas nori šuniuko, tėvai turi prisiimti atsakomybę už teigiamą sprendimą – mokyti vaiką gyvūną prižiūrėti, jautrumo.
Nors gyvūnai „Nojuje“ turi puikias gyvenimo sąlygas, o jais rūpinasi profesionalus kolektyvas, vis dėlto tai neprilygsta gyvenimui tikro šeimininko namuose. Todėl „Nojus“ siekia surasti keturkojams globotiniams juos mylėsiančius šeimininkus.
Pasitaiko, kad priglaudę gyvūną žmonės po kurio laiko jį grąžina, nes nesugeba prisijaukinti keturkojo įnamio. Ir gerai daro, kad grąžina, o ne išmeta į gatvę, – „Nojus“ niekada neatsisako priimti buvusių globotinių.
V. Skučaitės nuotr.
Svarbu – parama
„Daug kas stebisi, kad reikia prieglaudą paremti, paimant mūsų globotinį, kuris jau paskiepytas, šiuolaikiškai paženklintas. Galvoja, kad mus finansuoja valstybė, savivaldybė. Tačiau taip nėra!“ – teigė L. Skorupskienė.
Ji paaiškino, kad finansinę paramą „Nojui“ teikia gyventojai, skirdami 1,2 proc. pajamų mokesčio dalį, tačiau tai sudaro tik mažą dalį prieglaudos išlaidų ir įvairių mokesčių.
„Ne visi nori tai suprasti, o gal tiesiog nežino. Daug mūsų globojamų šunų yra seni, luoši, serga nepagydomomis ligomis, tačiau visi jie prižiūrimi. Visi – sveiki ir ligoti – „Nojuje“ jaučiasi saugūs, mylimi ir sotūs. Tie, kurie nesulaukia naujų šeimininkų, gyvena čia iki natūralios savo pabaigos. Klausiate, ar pakanka Kaune ir jo apylinkėse gyvūnų prieglaudų? Nežinau. Manau, kad problema – ne prieglaudų skaičius, o mūsų galvose ir širdyse“, – taikliai reziumavo mūsų pokalbį Loreta.
Iš jos kabineto mus iki vartų lydėjo ištikimas rusvaplaukių keturkojų ketvertas, kažkada atstumtas šeimininkų...
„Nojus“ – vieta, kur dirbantys ar savanoriaujantys žmonės, gelbėdami gyvūnus, dažnai gelbsti ir žmogiškumą, nykstantį žmonėse.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Apdovanotos aktyviausios sostinės mokyklos
Penktadienį 10 sostinės mokyklų buvo apdovanotos už aktyvų įsitraukimą ir nuoseklų dalyvavimą projekte „Vilnius yra mokykla“ bei už ambiciją imtis novatoriškų ugdymo formų, pranešė Vilniaus miesto savivaldybės įstaiga ...
-
Budrys: Vakarai praleido kritines galimybes sustabdyti Rusiją nuo agresijos5
Dėl neryžtingumo ir netinkamo reagavimo Vakarų valstybės praleido turėtas galimybes sustabdyti Rusiją nuo jėgos naudojimo, sako Lietuvos užsienio reikalų ministras. ...
-
Žiniasklaida: baigiantis Jauniškio kadencijai, tarp kandidatų – pranešėjo skandale minėta pavardė
Valstybės saugumo departamento (VSD) dabartinio vadovo Dariaus Jauniškio kadencijai artėjant į pabaigą, Prezidentūroje vyksta diskusijos, kad jį pakeisti galėtų dabartinis direktoriaus pavaduotojas Remigijus Bridikis, remdamasis šaltiniai...
-
Popovienė prabilo apie smurtinius nusikaltimus mokyklose1
Ketvirtadienį Vilniaus mokyklose registravus du smurtinius incidentus, kai fizinį skausmą moksleiviams, kaip įtariama, sukėlė mokytoja bei vienos iš ugdymo įstaigų vadovas, švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė sako, kol...
-
Atsisakius konsultuoti rusų kalba – purvo lavina15
Konsultuoti rusų kalba atsisakiusi vaikų gydytoja sulaukė didelio srauto piktų gyventojų komentarų ir žeidžiančių asmeninių žinučių. Medikai kelia klausimą: ką jiems daryti, jeigu rusiškai nemoka? Situaciją apžvelgė LNK žurnalistai. ...
-
Šakalienė: dėl Vilniuje nenusileidusio lėktuvo – specialus tyrimas2
Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė teigė, kad dėl Vilniuje negalėjusio nusileisti lėktuvo bus laukiama tyrimo išvadų, tuomet bus sprendžiama, kokių veiksmų reikėtų imtis. ...
-
Pamaryje – jau antras potvynis šiemet: svarstys, ar skelbti ekstremalią situaciją
Sparčiausiai upės tvinsta Klaipėdos rajone, ties Priekule, ir Šilutės rajone. Pastarosios valdžia šiandien žada svarstyti, ar skelbti ekstremalią situaciją. ...
-
Greičio matuokliai sustatyti nesilaikant tvarkos: kuriuos paliks, o kurių nebeliks9
Naujasis susisiekimo ministras Eugenijus Sabutis sako, jog išgirdo vairuotojų skundus ir žada keliuose mažinti greičio matuoklių skaičių. Anot ministro, dabar jie skirti pasipinigavimui, bet ne saugumui. O auditas parodė, kad dalis matuoklių pa...
-
Pajausk, atrask, atsipalaiduok: nauja erdvė progimnazijoje
Suzuki progimnazijoje įrengtas modernus multisensorinis kambarys. Jis skirtas įvairioms terapinėms veikloms. Naujos erdvės atsiradimas turėtų tapti pagalba mokiniams, ypač susiduriantiems su emociniais, elgesio ar sensoriniai iššūkiais. ...
-
Kruizinis sezonas – jau vasarį
Pirmąkart Klaipėdos istorijoje kruizinis sezonas prasidės taip anksti. Šiais metais pirmojo keleivinio laivo sulauksime kiek daugiau nei po mėnesio. Iš Jungtinės Karalystės atvyksiantis turistinis laineris uostamiestyje švartuosis va...