Kodėl jos nesusitaria, kaip išvengti artėjančio Armagedono? "Mačiau, kaip yra tariamasi aukšto lygio susitikimuose, – sako žinomiausia šalies klimatologė dr. Audronė Galvonaitė. – Jie jau visiškai nušokę nuo proto, net nebegirdi vienas kito, bet ginčijasi be galo vien tam, kad ginčytųsi."

Jau nebėra ko paklausti, kokie bus likusios vasaros orai, kokia laukia žiema. Nepataikys nei 7 miegantys broliai, nei orų specialistai. Su klimatologe dr. A.Galvonaite susitinkame būtent Septynių miegančių brolių dieną. Lynoja, bet pagal tai nuspėti septynių dienų ar septynių savaičių orus šiandien turbūt nesiimtų ir mūsų senoliai. Planetos klimatas keičiasi dramatiškai – tiesiog mūsų akyse, ir daryti ilgalaikes prognozes beprasmiška.

– Kaip jūs pati išgyvenote rekordinius šios vasaros pradžios karščius?

– Vandeniu. Gurkšnis po gurkšnio. Per karščius organizmas nuodijasi, prasideda dehidratacija.

Keliaudama po Vidurinę Aziją išmokau dar vieną būdą. 45 laipsniai karščio, dūstame, prakaituojame, kibirais geriame vandenį, o vietinis gyventojas atneša labai karštos žaliosios arbatos. Pamaniau, kad jis beprotis, buvau tik studentė ir nesupratau esmės. Bet mums primygtinai liepta gerti. Po penkių minučių – nei prakaito, nei karščio. Organizmas nebereaguoja į karštį.

Aišku, gelbsti ir dušas. Bet kol ateini iki kambario, viskas išgaruoja. Mano namuose temperatūra tomis dienomis siekė 37 laipsnius.

A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

– Ar jus tai nustebino?

– Tikrai ne, kadangi aš žinau, kuo mums gresia klimato kaita – reiškiniai tampa vis ekstremalesni. Labai karštas birželis – viso to įrodymas.

O šiandien žmonės piktinasi: ką čia šnekate apie klimato šiltėjimą, kai liepa tokia šalta. Bet jie kalba apie orus, aš – apie klimatą. Thomas Mannas tą skirtumą suprato, jis sakė: klimatas yra tai, ko jūs tikitės, orai – tai, ką gaunate. Aš dar priduriu: tai, ko jūs ir nusipelnėte. Orus labai dažnai išbalansuojame patys.

Klimato kaitos neturėtume matyti nei per savo gyvenimą, nei per kartos gyvenimą. Taip, jis keitėsi ir anksčiau, bet per tūkstančius, milijonus metų, ir žmogus to nejuto. Bet nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio jis keičiasi staigiai. Beveik visą laiką vidutinė metinė temperatūra pasaulyje yra aukštesnė, negu turėtų būti. Dabar ji aukštesnė 1,2 laipsnio – tai fantastiškai daug.

– Bet žmonės vis viena netiki, kad klimatas keičiasi. Sakoma, va, ir liaudiški prietarai, tarkim, dzūkų per sausrą į šulinius beriamos aguonos, taip tikintis prisišaukti lietų, rodo ir praėjusiais laikais buvus labai sausas ir karštas vasaras. Kokie vis dėlto yra kiekvienam matomi klimato kaitos požymiai?

Dėl kablelio, dėl visiškai nereikšmingų dalykų ginčijamasi po 35 valandas. Kartais taip norėjosi paimti kuvaldą ir duoti kam nors į galvą!

– Pirmiausia, tai baisūs temperatūros šuoliai, vadinamieji tarporiniai svyravimai. Dabar labai dažnai yra taip: kelios dienos iš eilės 30 laipsnių karščio, ir staiga tik 16. Anksčiau, būdavo, orai palengva šyla, paskui pamažu vėsta. Visų reiškinių ekstremalėjimas, jų nenuoseklumas, kai Šiaurės ašigalyje dažnai būna šilčiau negu pas mus. Viso šito mes sulauksime vis daugiau ir daugiau. Bet svarbiausias rodiklis – vidutinė metinė temperatūra, kiek ji viršija normą.

– Kodėl atskaitos tašku imamas praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis? Kokie pokyčiai įvyko būtent tada?

– Tuo metu labai suintensyvėjo pramonė, transportas, suaktyvėjo iškastinio kuro naudojimas. Prasidėjo galingas Indijos, Kinijos kilimas. Juk dabar pigiomis kiniškomis prekėmis užverstas visas pasaulis, nebeturi ką parvežti lauktuvių, nes visur viskas tik "Made in China". O juk tam jie naudoja pigią darbo jėgą ir labai daug energijos, gaunamos naudojant iškastinį kurą. Taip didinamas šiltnamio efektas.

– Tačiau bendro valstybių susitarimo dėl jo mažinimo nėra. Kodėl neįvertinama grėsmė, nors stovime ant prarajos krašto?

– Tai ir yra problema. Ir šiandien skaičiau vieno valstybių vadovo aiškinimus, kad Paryžiaus susitarimas – nesąmonė. Jūs neįsivaizduojate, kokia buvo šventė klimatologams, kai šį susitarimą pasirašė Indija, Kinija, Amerika. Tada mes gėrėme šampaną!

Klimato kaitos konferencijoje Paryžiuje buvo daug geros valios. Atvažiavo Barackas Obama, jis suprato problemą, matė būtinybę gelbėti Ameriką, kurios žemėlapis perkirstas per pusę – viena visą laiką dega, kita – skęsta. Konferencijai vadovavo labai tvirto charakterio prancūzas. Jis trenkė kumščiu į stalą ir pasakė: neišvažiuosite iš konferencijos, kol nesusitarsite. Tada viskas ir pajudėjo iš mirties taško.

Mačiau, kaip yra tariamasi aukšto lygio susitikimuose. Kai Lietuva pirmininkavo ES, visą mėnesį posėdžiavome Varšuvoje. Ir kartais taip norėjosi paimti kuvaldą ir duoti kam nors į galvą! Atvažiuoja 220 šalių atstovai ir turi susitarti, kaip sumažinti CO2 išmetimą ir taip toliau. Tarp jų – šalys, kurios sėdi ant iškastinio kuro ir rėkia, iš ko jos gyvens, nors dabar pinigų turi į valias. Dėl kablelio, dėl kitų visiškai nereikšmingų dalykų ginčijamasi po 35 valandas. Tokias pačias nesąmones matėme ir dabar, kai buvo renkama ES valdžia. Po ilgiausių valandų jie jau visiškai nušokę nuo proto, net nebegirdi vienas kito, bet ginčijasi be galo vien tam, kad ginčytųsi.

Konferencija įvyko, bet koks didelis buvo nusivylimas, kai pasikeitus JAV prezidentams visi susitarimai buvo atšaukti. O jei atšaukia Amerika, tokios šalys kaip Kinija, Indija ar kitos ir sako: o kuo mes kitokie, kodėl mes turime tų susitarimų laikytis? Ir vėl viskas iš naujo.

– Po Paryžiaus buvo džiaugsmas, o kokios dabar klimatologų nuotaikos?

– Kariauji kaip tas Don Kichotas su vėjo malūnais – niekaip negali įrodyti, kad klimato atšilimas yra problema.

Lietuvoje temperatūra matuojama jau labai seniai. Instrumentiniai stebėjimai Vilniaus universitete pradėti 1770 m., visu šimtmečiu anksčiau nei kitur pasaulyje. Sutvarkytus stebėjimų duomenis turime nuo 1778-ųjų. Ir štai ta temperatūrų kreivė rodo vidutinės metinės temperatūros augimą nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Esu klimatologė – praktikė, ne teoretikė, manęs nevaržo nei politika, nei finansai. Todėl galiu kalbėti tai, ką matau, o ne klausytis visokių fantazijų. Jeigu nieko nesiimsime, laukia labai liūdna ateitis, tiesiog sudeginsime savo planetą.

Kariauji kaip tas Don Kichotas su vėjo malūnais – niekaip negali įrodyti, kad klimato atšilimas yra problema.

Prieš daug metų, kai dar tik pradėjau savo karjerą, pradėta svarstyti, kad vidutinė metinė temperatūra gali padidėti puse laipsnio. Paskui iki vieno laipsnio, iki pusantro... Jeigu ji pakils trimis keturiais laipsniais, bus katastrofa.

– Pasaulio galingieji nesusitaria. Tad su kuo tartis?

– Reikia pradėti nuo savęs – mažinti iškastinio kuro naudojimą. Sakoma, ką ta Lietuva, tokia maža šalis... Bet kalbant apie klimato atšilimą, mes, kiekvienas žmogus, esame didelis, ką jau kalbėti apie šalį. Jeigu atsakingai vartosime elektros energiją, pamatysime, kiek galime sutaupyti iškastinio kuro, tai yra sumažinti šiltnamio efektą. O juk pasaulyje mūsų yra septyni milijardai.

Kai einu iš savo namų Kalvarijų gatvėje centro link, matau vos judantį transporto srautą. Ir visi savo mašinose sėdi po vieną! O juk Vilnius nėra toks didelis, visur gali nueiti pėsčias. Esu suskaičiavusi, kad, pavyzdžiui, iki Antakalnio važiuočiau 40–50 minučių, pėsčiomis užtenka 15-os. Sumažinti naudojimąsi transportu lyg ir logiška, patogu, bet kažkodėl to nenorime.

Na, ir šiukšlės. Pasaulyje sparčiausiai auga šiukšlynai. Ir čia yra labai daug problemų. Mums sako: priduokite televizorius, telefonus, viskas perdirbama. Bet Amerikos žalieji padarė eksperimentą – įdėjo siųstuvus į tuos pritaisus ir pasekė, kur jie atsiranda. Laivai išverčia juos gražiausiose salose, pasaulio gamtos oazėse. Taip pasaulis sužinojo apie vadinamuosius aukštųjų technologijų šiukšlynus, prisodrintus radioaktyviųjų medžiagų, įvairių sunkiųjų metalų ir t.t.

Maždaug po penkerių metų į tas vietas jau nebeužskrenda paukščiai. Pagrindinis tų šiukšlynų kontingentas – penkerių metų vaikai, lupinėjantys atliekas ir nešantys parduoti viską, kas įmanoma. Tų vaikų tėvai nuo taršos jau išmirę, jie patys taip pat pasmerkti. Įsivaizduokime, ką tai reiškia?! Naikiname patys save.

– Kaip mes, lietuviai, atrodome tokiame nykiame kontekste?

– Ir mes ne kitokie. Sakau, kad aš gyvenu kenksmingomis sąlygomis, aplinkui mano namus keturi prekybos centrai vienas prie kito. Mašinos pastatyti nėra kur, kiekvienas savo pirkinius veža didžiausiais vežimėliais. Ar jie visa tai suvalgo?

Gyvename vienkartinėje epochoje. Kažkada pradėjus gaminti vienkartinius indus buvo sustabdytos infekcinės ligos. Mums tai labai patiko. Bet dabar juos naudojame ir metame, reikia ar nereikia. Mums reikia vis kitos spalvos telefono, naujo televizoriaus, nes jis plokštesnis ir taip toliau. Vėl perkame, metame. Ir šiukšlynai auga. Vartojimas mus žudo.