Ukrainoje kariai kaunasi už savo laisvę, kaunasi savo žemėje, kad vėliau mums netektų to daryti mūsų šalyje. Rusai Ukrainą atakuoja kone kasnakt. Trečiadienį buvo atakuotas vienas miestas, kilo gaisras. Ugniagesiams teko gesinti gaisrą. Tada vėl prasidėjo ataka. Gelbėtojams teko atsitraukti, laukti, kol pasibaigs ir tik tada pavyko užgesinti liepsnas. Žuvo žmogus, buvo sužalotų asmenų.

Plačiau apie situaciją Ukrainoje papasakojo asociacijos „Šešios AM“ vadovas Karolis Sankauskas.

– Kada grįžote iš Ukrainos? Kiek kartų vykote į Ukrainą su savo fondo pagalba?

– Grįžau visai neseniai, prieš parą. Nuo karo pradžios jau teko nuvykti į Ukrainą 61 kartą su pagalba.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokie įspūdžiai grįžus?

– Iš naujo pamilstu Lietuvą, nes čia viskas gražu, saugu. Žmonės šypsosi, nėra jokios depresijos. O Ukrainoje yra liūdesys tiems, kurie likę ten gyventi. Jie gyvena nežmoniškomis sąlygomis. Jie visiškai susitaikę su tais pačiais kareiviais, su kuriais pastoviai bendrauja. Tenka išgirsti labai liūdnų istorijų. Kartais to pozityvumo ten labai mažai. Kai nuvažiuoji tiesiai pas juos, jie būna labai užsimotyvavę daryti savo darbą.

– Buvote visai netoli fronto linijos. Už kiek kilometrų buvo priešas?

– Apie 3-5 km prieš frontą.

– Koks vaizdas pafrontėje?

– Toks pats, kaip per pačius baisiausius siaubo filmus. Tik čia supranti, kad ten ne filmavimo aikštelė, o reali gyvenvietė, kuri turėjo net po 50 tūkst. gyventojų. Viskas yra sugriauta.

– Dažnai matome vaizdus iš Ukrainos, kurie primena Pirmąjį pasaulinį karą, kai buvo kariaujama apkasais, kai net medžių nelikdavo toje teritorijoje. Ar tai vis dar Ukrainos realybė?

– Deja, bet taip. Medžiai suvarpyti kulkų. Kai mes išeiname iš daugiabučių, tai neturime visur aplink apkasų, o ten visur aplink namus apkasai. Žmonės gyvena rūsiuose, iš kurių styro kaminai. Jie šildosi ir taip gyvena jau pusantrų metų.

– Karas vyksta jau antri metai. Kokios karių nuotaikos? Natūralu, kad jie jau pavargę.

– Kariai iš tiesų išsekę, nes supranta, kad žmogiškieji resursai nėra amžini. Jie mato per dronus, per žiūronus, kas už priešo linijos. Frontas didžiulis, beveik tūkstančio kilometrų, kiekviename taške yra kovojančios linijos. Grubiai tariant, vienas Ukrainos karys kariauja prieš penkis ar penkiolika rusų karių.

– Kaip padėti ukrainiečių kariškiams, kurie kariauja su jokių taisyklių nesilaikančia priešo kariuomene?

– Galima pamatyti daugybę karo nusikaltimų. Dabar rusai pradėjo jau nebesiųsti tiek karo mėsos, nes pradėjo taupyti savo resursus. Jie pradėjo aktyviau naudoti dronus. Ukrainiečiai supranta, kad rusai pradėjo naudoti kitokius metodus nei anksčiau.

– Oficialios valdžios institucijos pateikia savo oficialią informaciją, tačiau kariai mato frontą ir perspektyvas savo akimis. Ar iš tiesų karas yra užstrigęs, kariai išsikvėpę ir nebežino, kas bus toliau?

– Nenorėčiau to sakyti. Reikia juos palaikyti, pasakyti, kad viskas bus gerai. Tačiau, kai atvažiuoji ir pamatai, kokiais ginklais ir kokiais kiekiais jie kariauja, supranti, kad ne viskas yra taip gerai, kaip tu norėtum, kad būtų. Būkim realistai, su vienu tanku prieš penkis ar dešimt nepašaudysi. Atvežame vieną kitą džipą. Tačiau džipas nėra šarvuotas. Jis tik padės tvarkyti logistinius reikalus, bet jis tau nepadės laimėti karo. Reikia gerokai didesnės paramos, nes tie žmonės gina mus, gina mūsų laisvę. Grįžau iš fronto linijos, esu dabar su švarku. Džiaugiuosi tokia galimybe, nes ten nuvažiavęs supranti, kad žmonės nežino, kelinta šiandien diena. Kai paklausiau, kaip jie gyvena, kiek turi pinigų, atsakė, kad negauna pensijos, nes bankomatas neveikia. Anksčiau važiuodamas sutikdavai begalę savanorių, dabar nieko nebesutinki. Ukrainiečiai laikosi už tų žmonių, kurie nori jiems padėti.

Ukrainiečiai laikosi už tų žmonių, kurie nori jiems padėti.

– Ką jūs vežėte į Ukrainą? Ko labiausiai ten reikia?

– Reikia ginklų kareiviams. Aišku, mes, civiliai žmonės, nepadėsime šiuo klausimu. Jiems reikia transporto, dronų, aprangos, saugos priemonių. Jiems reikia didesnio palaikymo iš mūsų. Jie patys supranta, kad dabar pirmoje vietoje yra Izraelio įvykiai, o jie jaučiasi užmiršti. Jiems reikia daugiau pagalbos, o ne vien tik gražių žodžių.