Ar kas nors pasikeitė vaiko teisių apsaugos srityje per metus? Ko  tikėtis iš vasarą pradėsiančios veikti reformos? Apie tai – pokalbis su vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene, Policijos departamento Viešosios policijos valdybos viršininku Mindaugu Akelaičiu ir socialine darbuotoja Diana Bučiene.

– Ponia Žiobiene, jūs nuolat susiduriate su kenčiančiais vaikais, pati esate mama. Kaip jūs vertinate ministro Lino Kukuriačio pastarųjų dienų komunikaciją?

E. Žiobienė: Nesu viešųjų ryšių specialistė ir man sunku vertinti. Apskritai norėčiau to nevertinti. Mes kiekvienas elgiamės pagal savo sąžinę, supratimą. Klaidų kartais padarai dėl kitų žmonių. Aš viešųjų ryšių specialistų neturiu, tad ką bepadaryčiau, turėčiau kaltinti tik save. O šiuo atveju… Gal tai ir nuoširdžiai buvo padaryta, negaliu pasakyti.

– Ponia Bučiene, jūs socialine darbuotoja dirbate beveik 10 metų, lankote socialinės rizikos šeimas. Koks jūsų darbas, kiek šeimų lankote, ką jose randate?

D. Bučienė: Šiuo metu jaučiame didelį socialinių darbuotojų trūkumą, kadangi Vilniaus miesto paramos centras pagalbai šeimai yra skyręs tik 48 socialinius darbuotojus. Mums trūksta dar 18 darbuotojų, nes pagal 2016-ųjų metų socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymą vienas socialinis darbuotojas turi turėti ne daugiau kaip 10 socialinės rizikos šeimų. Dabar sostinėje vidurkis – 15 šeimų vienam socialiniam darbuotojui.

– Jūs taip pat dirbate su 15 šeimų? Kaip dažnai jas lankote?

D. Bučienė: Taip, dirbu su 15 šeimų, jose, pagal reglamentą, turiu lankytis kas 10 dienų. Jei šeimoje krizinė situacija, lankomės joje dar dažniau.

– Kiek smurto artimoje aplinkoje, smurto prieš vaikus atvejų pasitaikė per jūsų darbo praktiką?

D. Bučienė: Labiausiai įsiminė atvejis, kai mergaitė pati sau susižalojo kojas, norėdama atkreipti motinos dėmesį. Motina buvo priklausoma nuo alkoholio, mergaitė kentėjo ir save žalojo. Žinoma, ėmėmės visų priemonių, kad vaikui būtų suteikta visa būtina pagalba. Vėliau šią mergaitę tėvas išsivežė į kitą miestą, rūpinasi ja. Mergaitės tėvai išsiskyrę. Dabar laukiame teismo.

– Kai kurie specialistai, pavyzdžiui, gydytojas Rimantas Kėvalas sako, kad dabartinė sistema ydinga ir tuo, kad socialiniai darbuotojai yra įpareigoti stebėti ir šeimų gyvenimo sąlygas – ar yra maisto, vandens, ar yra šildymas, tačiau  kreipiama kur kas mažiau dėmesio į šeimoje tvyrančią atmosferą, tėvų ir vaikų bendravimą. Kaip yra iš tikrųjų? Pagal kokius kriterijus jūs vertinate šeimas? Kas jums yra signalas, kad šeimoje gali būti problemų dėl smurto?

D. Bučienė: Ne vien dėl smurto. Dažnai šeimose pamatome visą puokštę problemų. Tai ir psichologinis, ir fizinis smurtas prieš vaikus, alkoholio, narkotikų vartojimas šeimose. Tokių šeimų vaikai linkę nusikalsti, jie nori būti pastebimi savo draugų rate. Su tokiais vaikais tikrai daug darbo – dirba visa komanda, įtraukiame psichologus, kitus specialistus.

– Pone Akelaiti, ar per šiuos metus kas nors pasikeitė? Kiek gaunate iškvietimų dėl smurto prieš vaikus – daugiau, mažiau, tiek pat?

M. Akelaitis: Policijos veikla iš esmės nepasikeitė. Sieti to su pasikeitusiais įstatymais ar įstatymo nuostatomis, kurios įsigalios nuo liepos 1 d., nėra pagrindo. Policijos pareigūnai kaip reagavo į smurto atvejus, taip ir reaguoja. Tačiau mes tikimės, kad įsigaliojus naujoms įstatymo nuostatoms, vaiko teisių specialistai reaguos greičiau. Po liepos 1 dienos vaiko teisių specialistai turės budėti 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę. Kai kuriose savivaldybėse taip jau yra. Didžiausiais policijos pareigūnų lūkestis – kad jie nebūtų vieniši, kai įvyksta atvejai su vaikais.

Policijos pareigūnai įvykio vietoje turi dirbti su smurtautojais, pažeidėjais, atlikti būtinus procesinius veiksmus, užtikrinti saugumą, o pasirūpinimas nuskriaustu vaiku yra papildomas darbas, reikalaujantis jautrumo ir žinių. Daug kartų kėlėme šį klausimą, tačiau situacija nepasikeitė. Tik keliose savivaldybėse socialiniai darbuotojai gali sureaguoti tada, kai reikia. Todėl mes labai laukiame ir tikimės, kad nuo liepos 1 dienos situacija pasikeis, bus budintys socialiniai darbuotojai ar vaiko teisių specialistai. Tai bus mums labai didelis palengvinimas – mes pasirūpinsime saugumu, o specialių žinių ir gebėjimų turintys specialistai pasirūpins vaikais, suteiks jiems pagalbą čia ir dabar.

Mes turėsime ne 60 vaiko teisių apsaugos tarnybų, o vieną, kuri dirbs visą parą. Tai labai didelis žingsnis į priekį.

Kol kas policijos pareigūnai atlieka šią funkciją – veža vaikus į savivaldybių parinktas vietas, gydymo įstaigas, šeimynas. Be to, stresą patyręs vaikas patenka į uniformuotų žmonių globą. Policininkai stengiasi vaiką nuraminti, paguosti, tačiau pasodintas į policijos automobilį išgąsdintas vaikas kartais dar labiau išsigąsta.

– Ponia Žiobiene, negi tik įstatymas, kuris įsigalios nuo liepos 1 dienos, įpareigos žmones dirbti geriau? Juk turbūt ir dabar galima rasti galimybių ir atvykti į vietą, kai reikia pagalbos?

E. Žiobienė: Šioje situacijoje mes visada palaikėme policijos pareigūnus. Esu atlikusi ne vieną tyrimą, pristačiusi juos buvusiems socialinės apsaugos ir darbo ministrams ir sakiusi, kad reikia keisti darbo laiką, kad vaiko teisių tarnybų funkcijos nesibaigia po 17 valandos, kad reikia kalbėti ir apie darbuotojų atlyginimus. Tačiau realių veiksmų iš politikų ir socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nebuvo.

Dabar, po ilgų debatų, pagaliau pavyko priimti Vaiko teisių pagrindų įstatymą, kuris yra tik kompromisinis, jis nėra pats geriausias, kokio galėtume tikėtis. Bet svarbu tai, kad atsiranda viena bendra sistema per visą Lietuvą, mes turėsime ne 60 vaiko teisių apsaugos tarnybų, o vieną, kuri dirbs visą parą. Tai labai didelis žingsnis į priekį.

Kai kurios savivaldybės jau dabar yra sudariusios budėjimo grafiką, kurie vaiko teisių apsaugos darbuotojai naktimis dirba, bet jie 8 valandą ir vėl turi būti darbe. Tai yra nenormalu. Labai tikiuosi, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri įgyvendins naująjį įstatymą, atsakingai ir aiškiai skaičiuoja resursus. Vaiko teisių specialistų reikės kur kas daugiau. Reikės ne tik budėti, reaguoti į įvykius, bet bus dar ir vaikų apklausos, kiti nenumatyti įvykiai.

– Prakalbote apie apklausas. Suprantu, kad viena esminių problemų, laukiančių ir tų pačių policijos pareigūnų, yra psichologų trūkumas. Psichologai privalės būti šalia vaiko apklausų metu. Ką apie tai manote, pone Akelaiti?

M. Akelaitis: Reikalavimas, kad šalia apklausiamo vaiko būtų psichologas, yra baudžiamojo proceso kodekso pakeitimuose, kurie įsigalios taip pat nuo šių metų liepos 1 dienos. Policijai yra skirtas finansavimas vaikų apklausų kambarių įrengimui, procesas vyksta ir liepos 1 dieną mes būsime pasirengę. Tačiau tai yra tik patalpos su specialia įranga. Didelė problema, kas tuose kambariuose dirbs, nes psichologų išėjęs į gatvę neprisišauksi. Kol kas nėra nei psichologų sąrašo, nei reglamentuotos tvarkos. Yra tik svarstoma, kaip psichologai turėtų pradėti dirbti. Aiškumo tikrai trūksta.

Policijos manymu, geriausias variantas, jei šioje srityje būtų tas pats, kaip ir su valstybės garantuojama teisine pagalba. Yra advokatų sąrašai, yra tai koordinuojanti tarnyba, kuri užtikrina nuolatinį dalyvavimą procese. Taip galėtų būti ir su psichologais.

– Bet dar didesnė problema turbūt – psichologų skaičius. Generalinės prokuratūros prokurorė sako, kad šiuo metu visoje šalyje yra vos 5-6 psichologai, galintys dalyvauti vaikų apklausose. Kokia jūsų nuomonė?

E. Žiobienė: Dėl to daug debatų buvo po 2010 metų, ypatingai po seksualinės prievartos bylų. Po ilgų diskusijų mums pavyko sutarti, kad atsirastų 5 psichologai apygardų teismuose, tai įvyko 2013 metais. Šiais metais psichologai atsiranda visuose apylinkės teismuose, bet mes nekalbame apie baudžiamąsias apklausas. Akivaizdu, kad apklausoms, apie kurias kalba policijos pareigūnas, taip pat bus reikalingi psichologai. Tačiau taip pat akivaizdu, kad nėra valstybinio požiūrio, aiškaus matymo, kas bus ir kodėl.

Baudžiamojo proceso kodeksą pakeitėme, tačiau jo įgyvendinimas stringa. Tai matydami, mes kreipėmės į ministrą pirmininką, į Seimo žmogaus teisių komitetą ir kitus komitetus ir prašėme numatyti tvarką. Seime vis dar guli įstatymo projektas dėl psichologų praktinės veiklos. Iki įstatymo įsigaliojimo liko penki mėnesiai, bet daug kas dar nepadaryta. Mes pradėjome diskusijas Teisingumo ministerijoje, kokia galėtų būti tarnyba, kuri galėtų priimti tuos psichologus, juk tai nėra tik žmonės, turintys psichologo diplomą, jie turi mokėti, turėti gebėjimų vaikus apklausti. Tam reikia pasiruošti.

M. Akelaitis: Papildyčiau, kad psichologas turėtų būti ne tik aukštos kvalifikacijos, jis turi mokėti padėti tyrėjui. Jis turi būti pilnavertis proceso dalyvis, nes kitaip jis, pats to nenorėdamas,  gali sugriauti tyrimą. Mes neretai sulaukiame kritikos tyrėjams, kad jie dirba nekokybiškai, bet patirtis ateina su laiku. Jei ateis psichologas, nedalyvavęs tokiame procese, gali būti, kad jis vaiko klaus visai ne to, ko reikia tyrėjui. Be to, psichologai taip pat turės dirbti 24 valandas per parą, nes bus atveju, kai vaiką teks apklausti čia ir dabar, o ne tada, kai įvyks nebesugrąžinami procesai.

– Ponia Bučiene, socialinius darbuotojus ši reforma palies tiesiogiai. Ar jūs su viltimi žiūrite į pokyčius nuo liepos 1 dienos? Manote, kad dirbti bus lengviau ar vis dėlto daugiau nežinios?

D. Bučienė: Visko po truputį. Dedame daug vilčių, bet galima ir nusivilti, nes mes nežinome, ko laukti, ko iš mūsų bus reikalaujama. Kol kas niekas su mumis apie tai nediskutuoja.