Kažkada čia ateidavo šimtai žiūrovų, šiandien – vos du. Na, ir kas? „Ozo“ kino salė ir jos siela Valdemaras Isoda vis tiek yra tikros Vilniaus legendos. O legendos nemiršta.

Milijonus ištaškytų greitai

Šimtus žiūrovų kasdien traukusi Ozo g. 4 esančiame name įsikūrusi „Ozo“ kino salė šiandien susigūžusi mažame 28 sėdimas vietas turinčiame kambarėlyje. Temperatūrą jame palaiko vienas elektrinis šildytuvas. Vienintelis „Ozo“ kino salės darbuotojas – V.Isoda. Tačiau apie jį patį vyras prašė nerašyti. Žmogus visą savo gyvenimą atidavęs kinui ir šiandien sako: „Rašykite ne apie mane, o apie kiną.“

„Mažai žmonių salėje? Duokite man šimtą milijonų ir aš pažadu jums – jau po paros prie įėjimo ant sniego trypčios drambliai, o apsinuoginę juodaodžiai ant auksinių padėklų siūlys šampaną. Patį brangiausią šampaną! Ir tiesioginiai reisai reaktyviniais laineriais tiesiai iš Holivudo skraidins kino žvaigždes. Tai bus gyvenimas, rojus. Gal ištaškysim per pusmetį tuos pinigus, bet...“, – emocingai šiek tiek siurrealistinį vaizdą nupiešė V.Isoda.

Reklamos naudos nemato

Realybė yra kiek kuklesnė – salėje vargu ar tilptų dramblys, be to, kaip jį reiktų įkelti į antrą aukštą? „Ozo“ kino salė šiandien – Kultūros ministerijai priklausančios bendrovės „Lietuvos kinas“ nuosavybė. Kaip skelbiama bendrovės interneto svetainėje, jos paskirtis – padaryti taip, kad „kino paveldas taptų šiuolaikinio kino dalimi“.

Fonduose yra sukaupta bemaž 15 tūkst. filmų. Šią kolekciją nuolat papildo naujų filmų kopijos. Trūksta, ko gero, tik geros reklamos. Tačiau ar jos reikia? V.Isoda tuo abejoja.

„Kas bus, kai į salę susirinks 200–300 žmonių? Kas iš tos reklamos? Vietos nėra, vieną kartą jie ateis, ir viskas. Visai kas kita buvo tada, anais laikais“, – iš lėto ištarė vyriškis ir nugrimzdo į prisiminimus.

Pabėgdavo iš mokyklos

„Kiek metų praėjo... Nuo vaikystės, nuo penkerių metų, kinas man buvo viskas. Bet ar galėjau aš bent pasvajoti, kad galėsiu rodyti kiną? Sakykit, jūs žinote daugiau tokių laimingų žmonių kaip aš? Koks džiaugsmas dirbti savo mėgstamą darbą, kai tai net ne darbas, o hobis, malonumas“, – kalbėdamas net užsimerkė pašnekovas.

„Kai tik algebros rašomasis mokykloje, aš sakau – viso gero. Ir jau sėdžiu kine. Šitaip nuo penkerių metų dienas leisdavau. Štai kur gyvenimas. Man čia buvo viskas. Nuo 1967 m. pradėjau dirbti Lietuvos kino studijoje, o jau po poros metų atsidūriau šiame pastate“, – įvykius dėstė pašnekovas.

Tuomet, prieš daugiau nei 40 metų, visas didžiulis pastatas buvo paskirtas kinui. Čia praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje iš senų patalpų įsikėlė Respublikinė kino filmų nuomos įstaiga, iš kurios filmai keliaudavo į visus Lietuvos kino teatrus.

Darbavosi didžiojoje salėje

V.Isoda prisimena, kad kadaise, pačioje pradžioje, kai pirmame aukšte duris atvėrė didžioji „Ozo“ kino salė, kurioje tilpdavo per 500 žiūrovų, plušo kone 20 darbuotojų: kasininkės, šeši bilietų tikrintojai, juostos paleidėjai. Dabar liko jis vienas mažoje salytėje.

„Į šitą mažytę salę parsikraustėm gal prieš kokius 4 metus. Visus žmones atleido vieną po kito, likau vienas, visos pareigos man vienam atiteko. Į didelę salę daug ateidavo žiūrovų“, – kalbėjo kino patriarchas.

Tačiau daug nereiškia gerai. Šimtai eidavo į tokius filmus, kurie širdyje nieko gero nepagimdo. Į elitinį kiną visais laikais susirenka vienetai, tačiau to pakanka. Likusiems pasirinkimas tikrai nemažas ir komerciniuose kino teatruose.

„Tai buvo “tų„ filmų epocha – kraujas, muštynės, gangsteriai. Puikiai prisimename, kas per laikai buvo ir kas gatvėse po tokių filmų dėdavosi. Dabar kas kita“, – prisiminimų nuotrupomis pasidalijo V.Isoda.

Liko rinktinė publika

Pašnekovas prisiminė vieną studentę, kuri ištisus penkerius metus vaikščiojo žiūrėti kino. Vėliau tapusi dėstytoja ji atsivedė čia savo studentes ir griežtai joms liepė kiekvieną savaitę visus penkerius metus kaip į paskaitas vaikščioti į šitą kino salę.

Vis dėlto pirmoji studenčių pažintis su „Ozo“ kino sale drauge buvo ir paskutinė.

„Atvedė ji tas savo vargšes studentes į “Andrejų Rubliovą„. Čia juk elitinis filmas, kuriam ypatingo pasiruošimo reikia. Pirmą kartą negalima tokio žiūrėti. Na, tai kuo visa tai baigėsi? Praėjo pusvalandis, ir jos viena po kitos: atsiprašau, atsiprašau, atleiskit. Išėjo ir daugiau negrįžo niekada“, – krimtosi V.Isoda.

Vyriškis gailisi, kad merginos į kiną atėjo „ne tuo momentu“, o juk galėjo ateiti tuomet, kai čia būtų buvusi rodoma Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“ laimėjusi juosta „Skrenda gervės“. „Čia tai genialus filmas. Šitokios scenos, kurias visas pasaulis 50 metų kopijuoja ir nieko geriau negali sugalvoti“, – emocingai gestikuliavo pašnekovas.

Būdavo ir tragedijų

„O ko tik čia nebūdavo. Būdavo, ir elektra dingsta, ir sprogimai visokie. Gerai, kad elektrikus auksinėm rankom iškvieti, randa tą kabelį, sujungia, sutvarko. Tai po tokio remonto dar daugiau šviesos atsirasdavo, imdavo šviesti ten, kur niekada šviesos nebūdavo“, – tamsiausias kino teatro dienas prisiminė pašnekovas.

Prisimindamas vieną anų dienų nutikimą, V.Isoda ir dabar griebiasi už širdies. Detaliai prisimena, kai į kino salę susirinkus vaikučiams su žiežirbom ir trenksmu viskas užgeso.

„Įbėgu, galvoju – viskas, nelaimė įvyko. Tegul už tokius darbus į kalėjimą mane šimtui metų. Pelnytai, taip man ir reikia. Tik įbėgu, o vaikučiai apspinta, rėkia vienas per kitą: “Dėde, dėde, dal fejelvelkų nolim, dal duokit fejelvelkų.„ Tas dėdė vos nemirė, o jiems mat fejerverkai galvoje“, – pasakojo vyriškis.

„Ozo“ kino salė

Pastatas Ozo g. 4 ir jame esanti kino salė priklauso valstybės įmonei „Lietuvos kinas“, į šias patalpas ji įsikėlė 7-ojo dešimtmečio pabaigoje.

„Lietuvos kino“ fonduose saugoma 6586 vaidybinių, 7720 dokumentinių ir 412 animacinių filmų kopijų. Tarp jų – unikali nebyliojo kino kolekcija, dabarties kino klasikų kūriniai ir Lietuvos kinematografininkų filmai.

Didžioji „Ozo“ kino salė duris savo lankytojams atvėrė 1990 m. kovo 1 d.

Maždaug prieš 4 metus didžioji salė buvo uždaryta, o kino seansai vyksta tame pačiame pastate esančioje mažojoje salėje.