Jeloustouno požeminis vulkaninis baseinas yra perpus didesnis nei manyta iki šiol, byloja naujausi geologinių tyrimų rezultatai. Juos kasmetinėje Amerikos seismologų bendrijos konferencijoje pristatė Jutos universiteto tyrėjai, skelbia OurAmazingPlanet.com.

„Jeloustouno vulkaninę sistemą perprantame vis labiau, – tvirtina vienas iš tyrimo bendraautorių, Jutos universiteto seismologijos absolventas Džeimis Farelas (Jamie Farrell). – Paaiškėjo, kad magmos rezervuarai po žeme yra 50 proc. didesni nei įsivaizdavome anksčiau. Žinoti, kiek magmos slūgso Jeloustouno ugnikalnio gelmėse, svarbu mėginant įvertinti ateities išsiveržimų galią.“

Superugnikalnio išsiveržimo požymių beieškant

Geologai įsitikinę, kad Jeloustounas driekiasi virš nepaprastai pavojingo gelmių rajono, virš milžiniško superkarštų uolienų baseino, kuris papildomas iš mantijos į viršų kylančia medžiaga. Šiaurės Amerikos kontinentui iš lėto dreifuojant virš to pavojingo rajono, Jeloustouno požeminio baseino magma subadė kontinento plutą, palikdama juostą kalderų, kurias suformavo galingi ugnikalnių išsiveržimai.

Paskutinis kalderos išsiveržimas įvyko prieš 640 tūkst. metų. Silpnesni išsiveržimai vyksta maždaug kas 70 tūkst. metų. Naujausi tyrimo rezultatai byloja, kad silpnesniuosius išsiveržimus maitindavo įvertintas magmos baseinas, kuris tuo pat metu yra ir unikalių hidroterminių šaltinių ir geizerių priežastis.

Aiškesnis vaizdas

Aiškesnį Jeloustono regiono būklės vaizdą susidaryti padėjo žemės drebėjimai, kurių virpesiai, keliaudami išsilydžiusiomis ar kietomis uolienomis keičia greitį. Pagal žemės drebėjimų duomenis ir buvo sukurtas magmos dubens vaizdas.

Pasirodo, magmos telkiniai slūgso mutavusio banano formą primenančioje požeminėje ertmėje. Apvalainas šios ertmės galas atgręžtas į šiaurės rytinį Jeloustono nacionalinio parko kampą, o likusioji pailgą vaisių primenančio baseino dalis nusidriekusi į pietvakarius.

Šiaip ar taip, Jeloustono baseinas yra vientisas telkinys, kurio ilgis – apie 60 km, plotis – 30 km, gylis – nuo 5 iki 12 km. Iki šiol mokslininkai įsivaizdavo, kad Jeloustounas yra atskirų magmos „kišenių“ telkinys, o ne vientisas susisiejantis magmos baseinas.

Pietvakariuose sekliausiai slūgsanti magma lemia intensyviausią Jeloustono nacionalinio parko hidroterminį aktyvumą. Tiesa, mokslininkai mano, kad giliau po Jeloustounu glūdi šio tyrimo iliustracijoje nepavaizduoti papildomi išsilydžiusių uolienų klodai.