Jau dešimtmečius skamba mokslininkų įspėjimai, kad žmonės dusina Žemę. Gyventojų skaičius auga, ekonomikos plečiasi, o vartojimas taip pat nelėtėja.

Nors Žemę saugoti skatinančios kampanijos ragina tausoti energiją ir vandenį, perdirbti atliekas ir net tapti vegetarais, kai kurie mokslininkai siūlo tiesiogine šio žodžio prasme dairytis už šio pasaulio ribų ir teigia, kad žmonėms galiausiai teks svarstyti galimybę palikti Žemę, jei jie norės išlikti kaip rūšis, rašo Space.com.

Leidinyje „Endeavour“ vyresnysis Smithsonijaus nacionalinio oro ir kosmoso muziejaus kuratorius Rogeris Launiusas apžvelgia istorines diskusijas apie Saulės sistemos kolonizavimo galimybes ir tai, kaip žmogaus biologija turėtų prisitaikyti prie ekstremalių kosmoso sąlygų.

Saulės sistemos kolonizavimas

Eksperimentai parodė, kad kai kurios gyvybės formos kosmose gali išgyventi. Neseniai britų mokslininkai nustatė, kad iš vieno Didžiosios Britanijos miestelio paimtose uolienose esančios bakterijos kosmose, Tarptautinės kosminės stoties (TKS) išorėje, sugebėjo išgyventi 553 dienas. Mikrobai gyvi sugrįžo į Žemę, o mokslininkai įrodė, kad jie gali atlaikyti atšiaurias sąlygas.

Tačiau žmonės be įvairių prietaisų pagalbos kosmose nesugebėtų išgyventi ilgiau nei pusantros minutės. Iki šiol astronautams neteko praleisti daug laiko toli nuo Žemės, išskyrus palyginti neilgas keliones į Mėnulį ir TKS.

Mokslininkai kol kas neturi pakankamai žinių apie tai, kokį pavojų ilgos kelionės kosmosu kelia žmogaus biologinėms sistemoms.

Pavyzdžiui, kelionė į Marsą užtruktų maždaug šešis mėnesius. Tai reiškia, kad astronautai kosmoso tolybėse praleistų daugiau nei metus, o tai greičiausiai turėtų pavojų gyvybei keliančių padarinių.

„Kalbant apie tyrinėjimus, tai efektyviai galima atlikti ir naudojant robotus. Jei kalbame apie žmonių keliones, tuomet, manau, vienintelis to tikslas yra palikti planetą ir tapti daugiaplanetine rūšimi“, – teigė R. Launiusas.

R. Launiusas nėra vienintelis, prognozuojantis, jog žmonės galiausiai paliks Žemę. Žinomas britų fizikas Stephenas Hawkingas neseniai išdėstė savo mintis apie tai, kaip žmonių rasė galėtų išgyventi.

„Manau, kad ilgalaikės žmonių rasės ateities perspektyva privalo slypėti kosmose. Per artimiausią šimtmetį bus pakankamai sudėtinga Žemėje išvengti katastrofų, nekalbant apie ateinantį tūkstantmetį ar milijoną metų. Žmonių rasė neturėtų visų kiaušinių laikyti viename krepšyje ar vienoje planetoje“, – tinklalapiui „Big Think“ neseniai teigė mokslininkas.

Jei žmonės kolonizuos kitas planetas, R. Launiuso tvirtinimu, prireiks „kito žmonių evoliucijos etapo“, sukursiančio nežemiškas žmogiškas būtybes, kurių šeimos gyvens ir mirs kitoje planetoje.

Kitais žodžiais tariant, šiose kolonijose gyvens nebe „Homo sapien sapiens“. Tai galėtų būti kiborgai – gyvi organizmai, susidedantys ir organinių ir elektromechaninių dalių, ar, paprasčiau tariant, pusiau žmonės, pusiau mašinos.

Būti kosmoso kiborgu

Iš esmės, kiborgai yra ne ateities, o jau šių dienų tikrovė. R. Launiusas ir save vadina kiborgu, mat jo gyvybės palaikymui būtinos medicinos technologijos.

„Aplink mus vaikšto kiborgai. Tai individai, kurių gyvybę palaiko širdies stimuliatoriai, vidinės ausies implantai, leidžiantys šiems žmonėms gyventi pilnavertiškesnį gyvenimą“, – teigė jis.

Galimybę kosminėms kelionėms naudoti kiborgus mokslininkai tyrinėja jau pusę amžiaus.

Šias diskusijas kita kryptimi pakreipė 1960 metais pasirodęs Manfredo Clyneso ir Nathano Kline straipsnis „Kiborgai ir kosmosas“. Pasak jų, egzistuoja geresnė alternatyva, nei tuo metu vyravusi nuomonė, kad kosmose reikia atkurti Žemėje esančias sąlygas. Šie mokslininkai šį požiūrį palygino su „žuvimi, kuri pasiima nedidelį kiekį vandens, kad galėtų gyventi sausumoje“. Jie buvo įsitikinę, kad žmonės turi būti pasiryžę visiškai prisitaikyti prie aplinkos, į kurią rengiasi keliauti.

„Logiškiau būtų pakeisti žmogaus kūno veikimo principus taip, kad jis prisitaikytų prie nežemiškos aplinkos, o ne sudaryti žemiškas sąlygas kosmose“, – rašė M. Clynesas ir N. Kline.

Nors tai gali būti logiškai ir technologiškai įmanoma, kyla etinis klausimas, ar taip reikėtų daryti.

„Tai iš tikrųjų kelia esminius etinius, moralinius ir galbūt net religinius klausimus, kurie iki šiol rimtai nenagrinėti“, – sakė R. Launiusas.

Naujosios Zelandijos Otago medicinos mokyklos universiteto Bioetikos centro medicinos etikos profesorius Grantas Gillettas teigė, kad etinių klausimų sprendimas yra tik poreikio taip pakeisti žmones, kad galiausiai jie nebebūtų žmonėmis, pateisinimas.

„Ar taip reikėtų daryti, didžiąja dalimi priklauso nuo to, ar tai pakankamai svarbu visai žmonijai. Tam tikru mastu, tai pateisinimas“, – sakė jis.

Didesnį susirūpinimą, anot G. Gilletto, kelia tai, kad kiborgai greičiausiai tik imituos žmogaus elgesį. Jo teigimu, svarbu ne tai, iš ko kiborgai susideda, bet kokius moralinius jausmus ir nuojautą jie turi. O daugiau apie tai neįmanoma sužinoti ar netgi apie tai spėti be išsamesnių žmogaus moralinės prigimties tyrimų.

„Manau, kad galiausiai galime sukurti psichopatą, mat iki galo nesuprantame kiborgų prigimties“, – kalbėjo jis.

Kiborgų ateitis

Pirmiausiai, kaip savo straipsnyje teigia R. Launiusas, NASA rėmė šį tyrimų lauką, tačiau jos susidomėjimas truko tik dešimtmetį.

7 dešimtmečio pabaigoje agentūra nuo šio klausimo atsiribojo. Visų pirma, tuo metu tokia technologija dar neegzistavo. Tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad tai buvo labiau susiję su įvaizdžiu visuomenėje. Ar to meto Amerikos visuomenė, užvaldyta kosmoso programų ir idealizuojanti astronautus, supras „astronauto kūno kiborgizaciją“?

NASA vis dar neskiria daug dėmesio tyrimams, bandantiems nustatyti, kaip pagerinti žmogaus biologines sistemas ir pritaikyti jas tolimoms kosminėms kelionėms. Vietoj to, Žmogaus tyrimų programa didžiausią dėmesį skiria rizikų sumažinimui: nuovargio, netinkamo maitinimosi, sveikatos problemų ir radiacijos pavojams.

Nors finansinės problemos ir etniniai klausimai galėjo stabdyti kiborgų tyrimus, R. Launiusas įsitikinęs, kad visuomenei gali tekti įsitraukti į tokias diskusijas, kai kosminės programos priartės prie ilgalaikių kosmoso platybių tyrimų misijų.