Žemėje yra 657 barjerinėmis salomis daugiau nei manyta iki šiol, rodo naujas pasaulinis tyrimas.

Mokslininkai iš Duke`o universiteto ir Meredith koledžo, naudodami palydovines nuotraukas, topografinius žemėlapius ir navigacines schemas identifikavo 2149 barjerines salas. Šis skaičius yra gerokai didesnis nei gautas 2001 metų tyrime, kuriame nenaudotos visuomenei prieinamos palydovų nuotraukos. Tuomet suskaičiuotos 1492 salos, rašo LiveScience.com.

Barjerinės salos netoli kranto dažnai susiformuoja kaip ilgų, žemų ir siaurų smėlio ir nuosėdų sąnašų grandinės. Jos eina lygiagrečiai pakrantės, tačiau nuo jos atskirtos įlankų, lagūnų ar upių žiočių. Kitaip nei stacionarūs sausumos dariniai, šios salos bėgant laikui bangų, potvynių, srovių ir kitų atviroje vandenyno aplinkoje vykstančių procesų metu formuojamos, ardomos ir perkuriamos.

Visų pasaulio barjerinių salų ilgis siekia apie 21 tūkst. kilometrų. Jų aptinkama palei visus žemynus, išskyrus Antarktidą, ir visuose vandenynuose. Jos sudaro apie 10 proc. Žemės žemyninės kranto linijos. 74 proc. šių salų yra šiaurės pusrutulyje.

Barjerinės salos padeda apsaugoti žemumose esančias pakrantes nuo erozijos ir audrų daromos žalos, be to, jos svarbios laukinei gamtai. Daugiausia – 405 – barjerinių salų turi Jungtinės Valstijos.

„Nustatėme, kad visur, kur šalia pakrantės yra lygios žemės, pakankamai smėlio, užtektinai bangų, galinčių smėlį ir nuosėdas nešti, bei neseno jūros lygio padidėjimo išlenkta kranto linija, egzistuoja ir barjerinės salos“, – aiškino tyrimų komandos narys Orrinas H. Pilkey iš Duke`o universiteto.

Naujai nustatytos barjerinės salos neatsirado stebuklingai per paskutinįjį dešimtmetį, teigė komandos narys Matthew L. Stutzas iš Meredith koledžo. Jos egzistavo jau seniai, tiesiog nebuvo pastebėtos ar blogai suklasifikuotos.

Pavyzdžiui, anksčiau mokslininkai manė, kad barjerinės salos negali egzistuoti tose vietovėse, kur sezoniniai potvyniai ir atoslūgiai siekia daugiau kaip 4 metrus. Tačiau naujasis tyrimas aptiko ilgiausią barjerinių salų grandinę, einančią palei Brazilijos pakrantę netoli pusiaujo, kur pavasario potvynio ir atoslūgio bangos siekia 7 metrus.

54 salų grandinė driekiasi 571 kilometrą palei mangrovės mišką į pietus nuo Amazonės žiočių. Ankstesniuose tyrimuose šios salos nepriskirtos barjerinėms, nes senesnėse, mažesnės raiškos palydovinėse nuotraukose nematyti aiškios ribos tarp mangrovės ir salų, pažymi M. L. Stutzas. Be to, grandinė neatitiko potvynių bangų kriterijaus, naudojamo klasifikuojant barjerines salas JAV, kur atlikta daugiausiai tokių tyrimų.

Mokslininkai neįvertino fakto, kad palei netoli pusiaujo esančią Brazilijos pakrantę smėlio kiekiai yra tokie dideli, kad jie kompensuoja didesnių pavasario potvynių erozijos žalą.

Šie nauji atradimai atskleidė poreikį surasti naują būdą barjerinėms saloms tirti ir klasifikuoti, kad mokslininkai galėtų numatyti, kurioms saloms artimiausioje ateityje gali grėsti pavojus išnykti.