Prie šiaurinio molo žuvėdros puola žmones. Tokią istoriją teko išgirsti iš pajūrio poilsiautojų.

Įsitaisiusi su ausinuku ant molo akmenų mergina po kurio laiko pajuto stebintį žvilgsnį. Iš viršaus ją sekė žuvėdra. „Dar akimirka ir, atrodė, kad paukštis mane puls", - pasakojo ji.

Pradėjusią bėgti smulkaus sudėjimo merginą žuvėdra sekė iš paskos. Mosuodamas sparnais paukštis lietė jos plaukus. Išsigandusi mergina rankomis užsidengė galvą. Kaip įrodymą, kad istorija neišgalvota, ji parodė baigiančią užgyti žaizdelę ant rankos, kur įkirtęs paukštis.

Poilsiautoja tikino, kad ji ne vienintelė nukentėjo nuo agresyvių žuvėdrų. Bėgdama tolyn nuo molo mergina matė, kaip nuo įkyrių paukščių bandė apsiginti dvi mažametės.

Puola itin retai

Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo skyriaus vedėjui Sauliui Karaliui ši istorija labiau priminė Alfredo Hičkoko klasika tapusį siaubo filmą „Paukščiai" nei realų atvejį. Nors gamtininkas pripažino, kad dėl prasidėjusios paukščių migracijos prie molo skraido dideli būriai kirų ir žuvėdrų.

„Žuvėdra ar kiras kirsti iš pasalų galėtų labai retais atvejais, kai žmogus įsibrauna į perėjimo teritoriją ar paukščių koloniją, kur kyla grėsmė jaunikliams. Ir net tokiais atvejais nepuola, įsibrovėlį arba apdergia, arba garsiai klykdami skraido virš galvos", - pasakojo vedėjas.

Šiuo metu tai neįmanoma, nes jaunikliai jau išskridę ir beveik suaugę.

Paukščius gerai pažįstantis mokslininkas žuvėdrų puolimu patikėtų nebent tuo atveju, jei pats pamatytų savo akimis. Jei taip nutiktų - prilygtų stebuklui.

Paukštis puikiai įvertina situaciją ir puola tik bejėgius: įsipainiojusį tinkluose gyvūną ar plaukiantį jūroje žmogų. Tokiu atveju plaukikui paukščiai galėtų ir galvą apkapoti.

Tikisi maisto

Pasak S.Karaliaus, paukščių nepažįstančiam žmogui gali pasirodyti, kad jį puola. Nors sparnuotis viso labo gali tikėtis maisto. Paukščio klyksmas virš galvos taip pat kartais supainiojamas su agresija.

„Kai kirai seka paskui keltą, tikėdamiesi maisto, žmonės tai priima natūraliai, o kai to paties paukštis tikisi krante - reaguojama kaip į išskirtinį atvejį", - aiškino jis.

Kaip pasakojo gamtininkas, prie krantų dažniausiai sukinėjasi stambesni kirai, kurie paprastai būna bailūs, o štai smulkesni, priešingai, neturi tokio savisaugos instinkto. Pašnekovas prisiminė, kaip tokį kirą net yra sugavęs rankomis.

Žmonės dažnai painioja kirus su žuvėdromis, nors dydžiu jie skiriasi. Žuvėdros minta tik žuvimis, o štai kirai - duoneliautojai, maisto prašantys iš keltų keleivių, arba patys jo susirandantys miesto sąvartynuose ir atliekų konteineriuose prie namų.

Paklaustas, kaip vertina laukinių paukščių maitinimą, S.Karalius teigė, kad žmonės sparnuočiams taip daro meškos paslaugą. „Paukščiai migruoja ne dėl šalčio, o maisto stygiaus. Jeigu jie skristų žiemoti į šiltesnius kraštus, žiemą neįšaltų lede ir nekeltų problemų žmonėms", - tikino vedėjas.

Tiesa, kirų pagrindinis maitintojas - miesto sąvartynai, kur jie puikiausiai peržiemoja, tad epizodiniai keltų keleivių šėrimai jiems įtakos neturi.