Norėčiau atsakyti į „Kauno dienoje“ publikuotame straipsnyje „Festivalis „Monobaltija“ vyks streso sąlygomis” išsakytas mintis.

Šie metai mums visiems - Lietuvos žmonėms - buvo iš tiesų sunkūs, netikėtai pakoregavę daugelį dalykų. Pagrindiniu žodžiu tapo „taupymas“. Labai ilgai svarstytas valstybės biudžetas, vėluota ir savivaldybėse, koreguota po keletą kartų.

Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyrius ilgai svarstė, ką daryti, kad būtų rasta kaip įmanoma racionalesnė išeitis. Nuspręsta priimti paraiškas tik tų projektų, kuriuos galima įvardyti reprezentaciniais, svarbiausiais Kaunui, be kurių neįsivaizduojamas mūsų miesto kultūros peizažas: klasikinės ir moderniosios muzikos, džiazo, teatro, dailės, poezijos, kino, šokio, folkloro projektai. Taigi aprėpėme visus žanrus, prioritetą atiduodami profesionaliam menui.

Reikia pasakyti, kad visi atrinktieji projekttai gyvuoja ne vienus metus, yra laukiami, jų vyksmas tapęs tam tikru įvykiu, bendruomenė juos karštai palaiko. Tai, kad savivaldybės biudžetas mažės ir kad kultūra tai pajus, buvo aišku visiems. Tik nežinojome kiek.

Tą suprato projektų autoriai, todėl mėgino sudaryti „protingas“, sunkmetį atitinkančias programas. Kita vertus, pasakėme, kad ir šiems svarbiausiems renginiams mažinsime finansavimą mažiausiai 20 procentų. Jokių protestų ir akcijų nebuvo, projektų autoriai priėmė žinią gana santūriai, nors daugeliui tai buvo tikrai prasta žinia.

Festivalis „Monobaltija“ startavo tik pernai. Tokių projektų, kurie buvo naujokai, apskritai nutarėme neremti. Bet Kauno kamerinio teatro meno vadovu Aleksandru Rubinovu patikėjome, matėme, kad projektas įdomus, spektakliai profesionalūs. Pritarėme, kad tokio renginio reikia ir pažadėjome remti. Taip šis visiškai naujas festivalis priskirtas prie reprezentacinių ir teatro menas gavo dvi pozicijas - juk remiame „Teatrų pavasarį“.

Suprasdami, kad monospektakliai - ne didelių trupių, o vieno aktoriaus pasirodymai, kuriems nereikia ypač sudėtingų scenografijų, daugybės kostiumų, žinodami, jog yra puiki bazė „Kamerinis teatras“ ir organizatoriams nereikės nuomotis salių, apšvietimo, įgarsinimo, atskiro personalo, tikėjom, jog ir su mažesniu biudžetu festivalis įvyks. Prašėm organizatorių nedaryti gausaus festivalio, tačiau bene vienintėliai jie savus užmojus padvigubino. Ar tai yra solidarumas? Ar tai yra ultimatumas - mums viskas arba viskas, neorganizuosim?

Noriu priminti, kad savivaldybės finansavimas visada buvo dalinis, kaip ir Kultūros ministerijos. Todėl, žinoma, reikia ieškot lėšų ir iš kitų šaltinių, ir ta „stresinė būklė“, apie kurią kalba Aleksandras Rubinovas - bėgiojimas paskui verslininkus, deja, yra visų projektų autorių darbas. Festivaliui savivaldybė skyrė 48 tūkstančius litų, o ne 40 tūkstančių litų,  kaip teigiama. Tai nėra maži pinigai. Pasikartosiu - mes skiriame tik dalinį finansavimą, tačiau išsakyti priekaištai skamba pretenzingai, tarsi privalėjome absoliučiai užtikrinti išdidinto festivalio biudžetą.