Šis lietuviškosios tautosakos posakis žinomas kiekvienam padoriam lietuviui. Ir jo potekstė visiems suprantama. Tik ne miesto valdžios galvoms, nes stebint pastarųjų dienų Kauno miesto savivaldybės veiksmus, susijusius su Kauno pantomimos ir plastikos teatru, susidaro įspūdis, jog tas posakis įgauna naują prasmę ir kur kas geriau skamba nūdienos kalba: „Atimk iš ubago lazdą ir dar vožtelk ja tam pačiam ubagui per galvą“.

Miesto meras Andrius Kupčinskas, vadovaujantis savivaldybės biudžeto projektą svarstančiai darbo grupei, desperatiškais sprendimais bando sutaupyti saujelę biudžeto pinigų, savo ietis vėl nukreipdamas į 43-ejus metus Kaune veikiantį Pantomimos ir plastikos teatrą. Beje, vienintelį tokio teatro žanro atstovą šalyje. Tik teatras turi bėdą – jis iki šiol yra iš savivaldybės kišenės gyvenanti biudžetinė įstaiga, turinti net 9,5 etato!

Artėjant Kauno miesto tarybos posėdžiui, užregistruoti du projektai, kaip sunaikinti teatrą, sutaupyti kokį 100 tūkst. litų ir palikti be darbo dar 12 žmonių. Lyg mažai dar bedarbių plūstels į darbo biržą iš vieno ką tik žlugusio banko! Vos vakar meras žiniasklaidoje virkavo, kad tokia gauja naujų bedarbių gerokai gali sumažinti į miesto biudžetą surenkamų gyventojų pajamų mokesčio lėšų apimtis.

Keisti teiginiai aptariamų sprendimų kontekste. Beje, tai ne pirmas bandymas „užlenkti“ teatrą – jį sunaikinti siekiama jau antrą dešimtmetį. Savo buvusių pirmtakų žygį ėmėsi įgyvendinti Andrius I (pirmoji A. Kupčinsko kadencija), bet laimei, lemiamas sprendimas nebuvo priimtas. Šiandien jau Andrius II toliau siekia įgyvendinti didelio menininkų pasipriešinimo anksčiau sužlugdytus savo kėslus.

Savivaldybė tokį sprendimą motyvuoja lėšų taupymu. Pabandykime pasvarstyti, kiek gi bus sutaupyta ubagui užvožus lazda per galvą? Gal meras galės papildomai nuvykti į dar kelias komandiruotes užsienin – pasisemti patirties, kaip reikia kurti miesto gerovę, sužinoti, kad reikia remti neįgalių žmonių poreikius... Iškritau iš konteksto? Ne, mielieji, Pantomimos ir plastikos teatras – didelis džiaugsmas mažiausiai 5 tūkst. kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų. Ne tik iš Kauno, bet ir iš visos Lietuvos. Tai jų viltis ir šansas pažinti meną. Bet ar tai svarbu?

Geriau nauji – p l a n š e t i n i a i! – kompiuteriai valdininkams, o ne akių džiaugsmas gyvenimo nuskriaustiesiems. Arba dar viena nauja 120 tūkst. litų vertės vaizdo kamera Kauno kino studijai, žadėjusiai mus priblokšti aukšto meninio lygio kūriniais, bet iki šiol taip niekuo ir nenustebinusiai.

Nežinau, tikriausiai esu nepataisomas optimistas, nes vis dar tikiu, kad miesto vadovams prabils sąžinės likučiai ir daugelio miestiečių mylimas teatras nebus uždarytas.