Ar dar reikia stebėtis, kad kultūrinis fenomenas, įkūnijantis visos kartos patirtį, – Brado Pitto ir Angelinos Jolie pora iširo būtent dabar?

Na, bet nenuvertinkime pirmojo rudens mėnesio vien dėl to, kad Bradas Angelinai po dvylikos metų bendro gyvenimo pasirodė esąs blogas tėvas, girtuoklis ir dar nesugyvenamo charakterio.

Tačiau net rugsėjį yra priežasčių švęsti bei mėgautis gyvenimu. Štai, pavyzdžiui, šį penktadienį minėsime net dviejų muzikos legendų – Ray‘aus Charleso (1930 –2004) ir Bruce‘o Springsteeno (1949 m.) gimtadienį. Vėl norėtume papasakoti jums apie muziką, ir ne bet kokią, o amerikietišką, nes, kaip pasakytų prokremliški veikėjai, mes jus sąmoningai stumiame JAV link (tarsi tai būtų kai kas gėdingo).

Kas gi toks tas R.Charlesas Robinsonas? Ogi – juodaodis, kurio gyvenimas buvo itin spalvingas. Fizinė negalia ir gimimas negrų bendruomenėje XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje nesutrukdė būsimajam muzikantui išmokti skambinti klavišiniais instrumentais ir dainuoti. O juk juodaodžių padėtis XX a. pirmojoje pusėje itin nedėkinga.

Rasinė situacija tada dar nebuvo pasikeitusi nuo vergovės panaikinimo ir retas kuris juodaodis pakildavo bent keliais socialinių kopėčių laipteliais, ką jau kalbėti apie tapsmą aukštuomenės dalimi.

Bet laikai keitėsi ir Ray‘us nesustabdė niekas – nei regėjimo praradimas, nei rasizmas, nei išankstinis savų ar svetimų nusistatymas, nei daugybė moterų ar kvaišalų (tarp kurių dominavo heroinas). Niekas jam netrukdė užburti JAV visuomenės gospelo, bliuzo, džiazo ir daugybės kitų žanrų dainomis. Dar daugiau – kad ir kokius žanrus išmėgintų, R.Charlesas visada liko sau ištikimas ir nuoširdus.

Pirmiausia šis muzikantas ryžosi nedovanotinai šventvagystei – sumaišyti gospelo ir R and B žanrų elementus, t. y. į vieną guolį jis suguldė bažnytines Dievą šlovinančias melodijas su pasileidusiais pasaulietiškais ir dviprasmiškais arba nešvankiais tekstais. Visa tai pasireiškė dainomis, kurias esate girdėję, net jeigu patys to nežinote – „Mess Around“ (1953), „I got a woman“ (1954), „What‘d I Say“ (1959), „Hit the Road Jack“ (1961), „Unchain My Heart“ (1961) ir kt.

XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje R.Charlesas paliko jį išauginusią „Atlantic Records“ ir susidėjo su stambesniu kapitalistiniu grobuonimi „ABC-Paramaunt Records“. Čia jis ryžosi dar vienai neregėtai muzikinei avantiūrai – sukergti juodaodžių džiazo ir bliuzo bei baltųjų kantri ir folk žanrus. Taip gimė albumas „Modern Sounds in Country and Western Music“ (1962).

Rasiniai barjerai tada dar konservatyvioje JAV muzikos rinkoje buvo pralaužti ir taip prisidėta prie afroamerikiečių civilinių teisių plėtimo. Muzikiniu požiūriu R.Charleso įtaka jaučiama visuose vėliau sekusiuose žanruose, nuo roko iki hiphopo, o žvelgiant per filosofinę prizmę galima daryti prielaidą, jog menininkas, net neatstovaudamas konkrečiai politinei doktrinai, gali sėkmingai prisidėti prie politinių procesų ir tapti svarbia jų dalimi.