Šio dainininko mirties metais pasaulį išvydo ir autobiografinis filmas „Rėjus“ („Ray“, 2004), laimėjęs du "Oskarus", įskaitant ir už geriausią vyro vaidmenį.

1949 m. rugsėjo 23 d. visiškai kitoje, šiek tiek aukštesnėje socialinėje aplinkoje gimė kita muzikinė žvaigždė B.Springsteenas.

Tiek R.Charlesą, tiek B.Springsteeną sieja kur kas daugiau nei vien gimimas tą pačią dieną. Kol R.Charlesas raškė šlovės vaisius ir griovė rasinės segregacijos užtvankas, B.Springsteenas gimė ir augo Naujojo Džersio valstijoje, darbininkų klasės aplinkoje. Būsimoji žvaigždė užaugo ir brendo XX a. 6–7 dešimtmečių rock n rollo, R and B ir kitų muzikantų, tarp jų Elvio Presley’io, ankstyvųjų „The Beatles“ ar to paties R.Charlesaso įtakoje.

Ilgą laiką būsimasis muzikantas egzistavo tarsi užsisklendęs savo paties kiaute ir neturėjo jokio ryšio su viskuo, kas vyko XX a. 7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje (pvz., protestai prieš Vietnamo karą).

Kai B.Springsteenas pradėjo savo karjerą, visas šurmulys jau buvo užgesęs, hipių judėjimas išsekęs, JAV prezidentas Richardas Nixonas ruošėsi trauktis po Watergate‘o skandalo, o Yom Kippuro karas Artimuosiuose Rytuose tarp musulmoniškų šalių ir Izraelio sukėlė naftos krizę, kuri turėjo baisių ekonominių padarinių ir JAV.

Amerikoje prasidėjo kultūrinė ir ekonominė stagnacija, o pati populiariausia nusikalstama veikla tapo bankų plėšimas. Atsivėrė tuštuma, kurią turėjo kažkas užpildyti. Štai tokiame kontekste ėmė kilti nauja roko žvaigždė B.Springsteenas, savo muzika įkūnijantis visa, ką geriausio ir giliausio turi rokas, – laisvės troškulį ir bandymus jį numalšinti.

Tuo pat metu B.Springsteenas apsireiškė tarsi naujasis XX a. dešimtmečio 8-ojo vidurio Bobas Dylanas, savo lyriškais dainų tekstais perteikiantis paprastų darbininkų klasės žmonių paprasčiausius gyvenimo aspektus per itin dramatišką ir tuo pat metu poetiškai subtilią prizmę.

B.Springsteenas yra kūrybingas iki šiol nuo pat jį išgarsinusio albumo „Born to Run“ (1975). Jis iki pat mūsų dienų dainuoja apie tokį pasaulį, kokį mato, ir perteikia tai, ką pajunta kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo tautybės ar socialinio sluoksnio. Jo dėmesio neišvengė nei valkataujantys Vietnamo karo veteranai (albumas „Born in the USA“, 1984), nei teroro aktai („The Rising“, 2002 m.), nei ekonominis krachas („Wrecking Ball“, 2012).

Tiek R.Charlesas, tiek B.Springsteenas yra puikūs egzemplioriai, įrodantys, jog muzika ir visa likusi kultūra nėra vien pasilinksminimo priemonės, bet atlieka savotiškų lakmuso popierėlių funkciją, kur išryškėja žmogaus sielos virpesiai, patirti konkrečioje vietoje, atitinkamu laiku, o geriausios dainos kerta per protą pačiu giliausiu pasąmonės lygmeniu ir verčia praeitį išgyventi vėl ir vėl.