Bet yra ir keli svarbūs „viena vertus – kita vertus“. Pirmiausiai, tai nuolatinis mūsų su Vyriausybe bendras galvos skausmas – minimali mėnesio alga (MMA). MMA reikšmingai didės ir, kaip buvo susitarta Trišalėje taryboje ir Vyriausybė laikėsi savo įsipareigojimo, didės kartu su neapmokestinamuoju pajamų dydžiu (NPD). Iš principo tai džiugina, nes NPD ir MMA artėjimas yra ilgalaikis Lietuvos pramonininkų konfederacijos tikslas. Ir, aišku, svarbu, kad tiesiog auga mažiau uždirbančių žmonių pajamos, todėl kad verslininkams ir Vyriausybei pavyko susitarti ir savo pažadus tesėti. Bet – štai jis, pirmas „kita vertus“ – kelia nerimą, kad tai automatiškai sukels lūkestį ir dėl kito darbo užmokesčio. O jį Lietuvoje keliam rekordiškais greičiais ir tai seniai prasilenkia su mūsų darbo našumo rezultatais.

Antra, negali pykti, kad rinkiminiais metais kaip niekada didėja socialinės išmokos. Pensijos, vaiko pinigai etc. – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tikrai nusiteikusi itin dosniai. Bet, „kita vertus“, ar kartu su prieš tai minėtu darbo užmokesčio augimo lūkesčiu tai negrąžins mus į infliacijos spąstus, kuri tas augančias išmokas ir suryja? Norėčiau tikėti ekonomistais, kurie sako, kad iš beprotiško infliacijos augimo rato jau išbridome. Nežinau, manau, tai atviras klausimas.

Prezidentūra aršiai ginčijasi su Vyriausybe, koks bus planuojamo biudžeto deficitas. Tikiuosi, skolinsimės atsakingai, bet taip pat tikiuosi, kad, „kita vertus“, Vyriausybė nepabijos dėti visas pastangas, kad atsakingas verslas galėtų skolintis geromis sąlygomis teisingiems tikslams. Šiuo metu Finansų ministerija derasi dėl RRF (angl. The Recovery and Resilience Facility) paskolinės dalies sąlygų. Noriu palinkėti ir išminties, ir drąsos, nes verslas labai laukia šių derybų rezultatų. Šių rezultatų lauksime labai įdėmiai, nes tai toli gražu ne taip populiaru prieš rinkimus, kaip skolintis socialinėms išmokoms. Bet pasikartosiu, kad pirmiausiai kuriama ekonominė gerovė, o po to – socialinė, o skolinta socialinė gerovė greičiausiai nebus labai tvari, pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Ir nuobodžiausia dalis. Yra toks posakis, man atrodo, atėjęs iš kažkurių Prancūzijos prezidento rinkimų, kad politikas, daug kalbantis apie inovacijas ir investicijas, rinkimų nelaimi. Tai ir nereikia apie jas kalbėti. Reikia jas daryti.

Skirti lėšų inovacijoms ir sutvarkyti sistema taip, kad verslui jos būtų a) patrauklios, b) pasiekiamos. Ir labai atsakingai galvoti apie investicijas, nes dabar yra lūžio momentas – jei sustosime pusiaukelėje, konkurencinės kovos Europoje, o juo labiau pasaulyje vyks tikrai be mūsų.