„Atsisakome būti kur nors išsikviečiami Rusijos. Čekija netarnaus melu apnuodytai agresorės propagandai. Kai Rusija norės aptarti savo okupacinių pajėgų išvedimą, [...] mielai atvyksime“, – socialiniame tinkle „X“ parašė čekų užsienio reikalų ministras Janas Lipavsky. D. Polanskis savo ruožtu apkaltino čekus „bailumu ir trumparegiškumu“ už tai, kad atsisakė atvykti. (Toks keistas šio drąsaus sprendimo apibūdinimas verčia mane nerimauti, kad kažkur prapuolė D. Polanskio žodynas. Jei kas jį rastumėt, gražinkit adresu Rytų 67-oji gatvė 136, Niujorkas.)

J. Lipavsky kolega Varšuvoje Radekas Sikorskis, neseniai pradėjęs savo antrą kadenciją Lenkijos diplomatijos vadovo poste, nieko nelaukdamas praėjusį mėnesį surengė savo pirmąjį užsienio vizitą į Kyjivą. „Europos imperijų metas jau praeityje“, – ten pareiškė jis ir pavadino Rusijos agresiją Ukrainoje „paskutiniu kolonijiniu karu Europoje“. Lenkijos politikai sutaria, kad „Rusija turėtų pralaimėti, o Ukraina – laimėti“.

Tuo metu Lietuvoje Gabrielius Landsbergis užėmė panašią poziciją, smerkdamas Vakarus dėl jų įpročio laikyti Rusiją ne šiandienos, o rytojaus problema. „Beveik 25-erius metus mėginome sulaikyti Putino imperializmą dialogu ir diplomatija, o jis ir toliau ignoruoja sienas ir lygina su žeme miestus“, – pareiškė Lietuvos užsienio reikalų ministras griežtai suformuluotame pranešime socialiniuose tinkluose.

Šios trys šalys yra pačios patyrusios Kremliaus imperializmą: okupaciją, aneksiją, padalijimą. Tačiau jos nebijo drąsiai kalbėti. Išties, dėl savo istorijos jos puikiai suvokia gresiančius pavojus. Jei Ukraina bus sutriuškinta, Kremliaus apetitas ne sumažės, o tik padidės. Kaip sako G. Landsbergis, nesugebėjimas nugalėti Rusijos reikš, kad renkamės vėliau „patirti neįsivaizduojamų ir nereikalingų nuostolių“.

Šių „Trijų muškietininkų“ drąsūs žodžiai yra ryškus kontrastas bailumui ir beviltiškumui, pastarosiomis savaitėmis persmelkiantiems kai kurias Vakarų kanceliarijas.

Šių „Trijų muškietininkų“ drąsūs žodžiai yra ryškus kontrastas bailumui ir beviltiškumui, pastarosiomis savaitėmis persmelkiantiems kai kurias Vakarų kanceliarijas. Tiesa, kai kurie politikai kalba drąsius ir protingus dalykus. Paminėjimo nusipelno kadenciją baigiančio Suomijos prezidento Sauli Niinisto naujametinė žinutė. Rumunija, kažkada laikyta nelabai patikima, dabar yra viena patikimiausių rytinio flango šalių. Britų politikai tvirtai laikosi savo šalies griežtos žinutės. Tačiau būtų sunku įsivaizduoti tokius muškietininko žodžius sklindant iš Baltųjų rūmų, Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo biuro ar iš Emmanuelio Macrono Eliziejaus rūmų.

Šis minkštumas užkrečiamas. Daugumos didžiųjų Vakarų sąjungininkių nesugebėjimas išlaikyti tvirto retorinio spaudimo Rusijai skatina mažesnes šalis sekti jų pavyzdžiu. Tokiose šalyse kaip Nyderlandai, Danija, Norvegija ir Švedija užsienio politikos mąstymas yra tiksliai (galbūt pernelyg tiksliai) suderintas su Vašingtonu. Kitur Europoje ritmą diktuoja Prancūzija ir Vokietija.

Kol kas tai yra svyravimas, o ne kurso keitimas. Tačiau vis dėlto tai grėsminga. Kadangi 2024 metais Ukrainos mūšio lauke laukia sunkumai, o po JAV prezidento rinkimų transatlantinio saugumo srityje gali kilti katastrofiškų sukrėtimų, Europos šalys turėtų daugiau, o ne mažiau dėmesio skirti joms gresiantiems pavojams.

Joms gali ir nerūpėti (nors turėtų), kad ukrainiečiai moka krauju, ašaromis ir griuvėsiais už jų neryžtingumą. Tačiau bent jau jų pačių saugumas turėtų sutelkti jų mintis. Kur D'Artanjanas?