Niekaip neišeina iš galvos kultūrą kuruojančio Kauno vicemero dalyvavimas „Vieno lito“ premijos įteikime, ne per seniausiai vykusiame Menininkų namuose. Ten einant, jau iš tolo matėsi didžiulė juoda karieta, pastatyta ant įvažiavimo kelio į kiemą ir rodanti, koks svarbus asmuo atvyko. Kai darbuotojai ėmė mandagiai prašyti patraukti mašiną, kaip sykis buvo vicemero eilė kalbėti.

Tad pirmaisiais žodžiais šis ir pagerbė susirinkusiuosius pasakydamas, kad labai džiaugiasi, jog jam tuoj pat teks išvykti. Palinkėjo tos premijos laureatui, poetui Gintautui Dabrišiui, „ir toliau mus linksminti“ (palinkėjimas tinkamas Jurgiui Gimberiui, bet G.Dabrišiui – ne itin), ir išvyko, tarpduryje tarstelėjęs kažkam iš darbuotojų: jūs mane išgelbėjote.

Vargšai tie valdininkai, „partine linija“ pakliuvę kuruoti sričių, kurios jiems niekad nebuvo artimos. Kaip jie kankinasi, kaip jie muistosi, kaip kaklaryšiai veržia jų kaklus. Jie taip žaviai nenatūralūs visose scenose, kur jiems tenka kalbėti – jie tokių vėjų prikalba diskusijose, kur jiems tenka dalyvauti, jų sprendimai kartais tokie nelogiški ir neracionalūs, kad galime juos laikyti tikraisiais gyvenimo ir valdžios poetais-siurrealistais. Jie bando sujungti nesujungiama ir atskirti neatskiriama, įvardyti neįvardijama ir paminėti, ko minėti geriau nereikia. Jie kaip pasiklydę dievai, gavę toliau tverti pasaulį, kurio nepažįsta ir pažinti neįstengs. Štai kur tikrasis avangardas –  Jurgis Mačiūnas trintų rankas iš džiaugsmo, susidūręs su tokiais perlais.

Žinoma, čia išsyk ateina į galvą ir skandalingiausias Kauno meras, kadaise stebėjęsis, kaip Petras Bingelis Osle diriguos iš norvegiškų natų, ir kažkuri valdininkė, gėdinusi Kauno kvartetą, kad šis ima vis naujus biudžetinius pinigus, nors repetuoja vis tą patį Haydną (juk galėtų ir dar ką nors parepetuoti, ar ne?), ir dar daugybė atvejų, kurie, vicemero žodžiais tariant, „ir toliau mus linksmina“. Gal dėl to mes tokie linksmi, žvalūs, repetuojam Haydną ir diriguojam iš norvegiškų natų.

Man patinka diletantai, jie į pasaulį žvelgia drąsiai ir kūrybingai, kaip vaikai. Jie jaučiasi galį pakeisti tą pasaulį vienu potvarkiu, vienu parašu, vienu rankos mostu. Pakanka pasakyti „Sezamai, atsiverk“ ir viskas atsiveria, viskas tampa aišku, struktūrizuota, institucionalizuota, legalu, ramu ir patogu. Kultūra šiuo atveju – tik ūkinis vienetas, kurį, žinoma, reikia tvarkyti taip, kad viskas būtų kuo paprasčiau administruojama, tilptų į buhalterines lenteles ir – ką gi – būtų sutaupyta lėšų. Lėšų juk iš niekur negausi, tik sutaupysi. Jei buhalterinės lentelės rodys, kad jų sutaupyta, vadinasi, kultūros mašina dirba efektyviai, duoda naudos, taupo pinigus, už kuriuos įmanoma steigti naujus holivudus, rengti masinius paradus su baltomis portupėjomis arba restauruoti „Girstučio“ "vonią“. Pastaroji – irgi kultūros dalis, nes meras ją minėjo, kalbėdamas apie šių metų kultūros biudžetą.

Kadaise aristokratai pabrėždavę, kad jie nėra profesionalai, tik diletantai. Būti profesionalu atrodydavę žema, tai pritikdavę tik žemesniųjų luomų atstovams. Tad ir savo knygas, kruopščiausius dailės ar literatūros tyrinėjimus jie apibrėždavę tik kaip hobį. Nereikia net sakyti, kad tie darbai dažniausiai būdavę itin profesionalūs. Naujieji valdžios aristokratai elgiasi atvirkščiai – agresyvų diletantizmą laiko profesionalumu, o savo sprendimus – vieninteliais įmanomais. Ką gi, yra kaip yra, telieka palinkėti jiems veržlumo, sveikatos, sprendimų drąsos ir tegu sau toliau mus linksmina.