„Įsivaizduokite žmones, karinio konflikto zonose bandančius atkurti taiką, o už kilometro užkastas  sprogstamasis užtaisas. Kaip jiems tai išsiaiškinti? Mūsų kuriama sistema leistų tai padaryti prieš kam nors nukenčiant. Tokia technologija saugo žmonių gyvybes ir, ją pritaikius, galbūt būtų pavykę išvengti teroro aukų Briuselio oro uoste“, – sako O. Agapi, kuris taip pat mano, kad dėl žmonių polinkio dramatizuoti kartais perlenkiama lazda akcentuojant neigiamus technologijų aspektus.

– Ar tikrai įmanoma žmogaus smegenis perkelti į kompiuterį?

– Ši užduotis atrodo labai sudėtinga ir paslaptinga, tačiau įsigilinus į detales pasidaro aišku, kad tai yra įmanoma. Pradėti reikėtų nuo klausimo, kuo ypatingos žmogaus smegenys? Jos sudarytos iš 86 milijardų neuronų, sujungtų 2 trilijonais jungčių. Kaip iš smegenų išimti atskirus neuronus, sujungti juos ir išlaikyti gyvus? Kaip juos maitinti? Tai yra esminės užduotys, kurias mokslininkai mėgina įvykdyti.

Žmogaus smegenys jas atlieka kasdien. Valgant maistą, mūsų organizmas jį apdoroja. Neuronai nukeliauja į kraują, o kraujas aprūpina smegenis cukrumi. Žvelgiant iš inžinerinės pusės, reikia atsakyti į klausimą, ar galime sukurti tas pačias sąlygas? Atsakymas į šį klausimą – taip. Yra gerokai sudėtingesnių klausimų, kuriuos įvairiose kompanijose sprendžia mokslininkai. Esminiai iššūkiai, su kurias susiduriame, – kaip sukonstruoti tokius prietaisus.

– Ar tikite, jog kada nors bus sukurta programinė įranga, prilygstanti žmogaus galimybėms. Juk kol kas atrodo, kad niekas negali pralenkti žmogaus gebėjimų?

– Nesutinku su tokia nuomone, nes nemanau, jog žmogus yra intelekto viršūnė. Intelektas yra išmatuojamas. Nemanau, kad būtina sukurti sistemą, kuri turėtų pralenkti visus žmogaus intelektinius gebėjimus. Svarbiausia – kurti sistemas, kurios būtų naudingos žmonijai. Tuo užsiima San Franciske įkurta mano įmonė. Mes ieškome sprendimų egzistuojančioms problemoms spręsti. Kalbant apie sistemą, pranokstančią žmogaus intelektines galimybes, man kyla klausimas: kokia to vertė, kam to reikia?

– Yra žmonių, tvirtinančių, kad tobulindami dirbtinį intelektą, galime sulaukti blogų pasekmių, pasikėsinimų į mus pačius?

– Tokia nuomonė mane trikdo ir yra nesuprantama. Juk egzistuoja realios problemos. Pavyzdžiui, jūs turite mobilųjį telefoną, kuriuo ką nors nufotografuosite ir tą nuotrauką siųsite kitam žmogui. Už šio progreso slypi milžiniška kibernetikos industrija, kuri pasirūpina, kad jūsų siunčiama nuotrauka pasiektų adresatą. Tam reikia daug energijos, o juk vis daugiau žmonių visame pasaulyje pradeda naudotis internetu ir išmaniaisiais įrenginiais.

Pernai viena Indijos kompanija paskelbė, kad ruošiasi pardavinėti išmaniuosius telefonus už 5 dolerius. Mūsų laukia technologinis sprogimas. Bet kyla klausimas, kaip apdoroti tokį didelį kiekį duomenų? Tai reali problema. O svarstymai, ar kompiuteris gali tapti protingesnis už žmogų ir į jį pasikėsinti, man atrodo neįtikėtinai. Tokios kalbos žadina smalsumą, bet man jos atrodo nepagrįstos.

– Tad kodėl apie tai šnekama? Galbūt žmonės kažko nesupranta ir dėl to baiminasi?

– Manau, taip mąsto savimylos. Reikėtų nusileisti ant žemės ir suvokti, kad tokios sistemos sukonstravimas pareikalaus labai daug žmogiškų ir technologinių išteklių. Esu tikras, jog artimiausiu metu tokia sistema nebus sukurta.

– Kokia neurobiologijos mokslo ateitis? Ko galime tikėtis per artimiausius 5–10 metų?

– Manau, kad sulauksime labai daug ištobulintų kognityvinių sistemų, kurios bus pajėgios atlikti milžinišką kiekį skaičiavimų ir nereikalaus didelio kiekio energijos. Galiu paminėti dabartinį projektą su kompanija „Boeing“. Kad jo esmę būtų lengviau suvokti, pateiksiu pavyzdį apie bitę. Bitės turi gerą kvapų pojūtį – jos gali užuosti žiedadulkes už kelių kilometrų. O pasaulyje dar nėra sistemos, kuri gebėtų aptikti cheminių medžiagų pėdsakus ore.