Naujųjų metų išvakarėse Palestina, nuo 2012-ųjų turinti stebėtojos statusą Jungtinėse Tautose, t.y. nesanti organizacijos nare, siūlė rezoliuciją, pagal kurią Izraelis iš okupuoto Vakarų Kranto bei Rytų Jeruzalės iki 2017-ųjų turėtų pasitraukti taip, kaip 2005 m. pasitraukė iš Gazos Ruožo.

Rezoliucijoje buvo ir kitų klausimų: aprūpinimas vandeniu, kalinių apsikeitimas, betoninės sienos, supančios Vakarų Krantą. Reikėjo devynių balsų iš 15 Saugumo Taryboje, kad Palestinos rezoliucija būtų priimta ir tai būtų nutiesę kelią Palestinos valstybingumui.

Pritrūko vieno balso, nes penkios nenuolatinės narės, tarp jų ir Lietuva, susilaikė nuo balsavimo dėl Palestinos pasiūlymo. Tačiau net jei jos būtų balsavę už, tai nieko nebūtų pakeitę, nes viena nuolatinė Saugumo Tarybos narė – Jungtinės Valstijos – balsavo prieš. Australija, beje, taip pat. Palestina apkaltino Saugumo Tarybą palaikant Izraelio okupaciją, bet Izraelis tvirtina, kad Palestina žaidžia politinius žaidimus, vengdama tiesioginių derybų, nors ir neslepia, kad trauktis iš Vakarų Kranto net neketina. O ten pateko 1967 m. per Šešių dienų karą.

Aktualijos persikelia į poeziją

Senajame Testamente ir Korane Juozapas yra 11-as Jokūbo sūnus, bet, priešingai nei kiti broliai, kitos moters vaikas. Tad broliai jo nemėgsta, ir Mahmoudo Darwisho – turbūt žymiausio Palestinos poeto – eilėraštyje Juozapas gailiai kreipiasi į tėvą:

Tėve, broliai manęs nemyli,
Nenori manęs savo tarpe
<...>
Nori, kad mirčiau,
kad paskui galėtų mane garbinti,
Uždaro duris į namus ir palieka mane lauke,
<...> Tai jie mane įmetė į šulinį, o apkaltino vilką.
O vilkas, ir tas gailestingesnis nei mano broliai <...>

Eilėraštį lengviau suprasti perskaičius jo politinę potekstę. Juozapas – tai Palestina, jo broliai – Arabų šalys, o vilkas – Izraelis. M. Darwishas eilėraštyje kritikuoja Arabų šalis, besinaudojančias Palestinos korta savo interesams. Izraelis, nors ir vilkas, už Arabų valstybes gailestingesnis, sako M. Darwishas, dažnai kritikavęs Izraelio kaimynes dėl vitrininio antisemitizmo, tuo pačiu nesugebant susivienyti dėl Palestinos. 

Šešių dienų karas

Tai, dėl ko gruodžio 30-ąją balsavo Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, yra 1967 m. vykusio Šešių dienų karo pasekmė. Dabar Palestina siekia, kad Izraelis pabaigtų Vakarų Kranto bei Rytų Jeruzalės okupaciją.

Tačiau tuomet žodžio Palestina dar niekas nevartojo, Vakarų Krantas ir Rytų Jeruzalė iki 1967-ųjų buvo užimti Jordanijos karalystės. Tuo metu Izraelyje gyveno 2,5 mln. žmonių, apsupti 19 mln. arabų.

Izraelis turėjo Amerikos politinę paramą, bet ne jos ginklus, tad nežinojo, ar Valstijos ją gintų, jei arabai užpultų, o dėl to rūpintis buvo ko, nes tuometinis Egipto lyderis Gamalis Abdelis Nasseris svaidėsi pareiškimas apie būtinybę sunaikinti Izraelį, o Kairo gatvėmis žygiavo sovietų gerai aprūpinama kariuomenė, tad, kol G. A. Nasseras kariuomene didžiavosi kaip žaisliuku, žymiai mažesnės žydų pajėgos preciziškai repetavo galimą karą su kaimynėmis.

Kai 1967-ųjų gegužės viduryje Egipto kariuomenė Sinajaus dykuma ėmė judėti Izraelio link, o laivynas atkirto žydų valstybę nuo priėjimo prie Raudonosios jūros, Jeruzalė nusprendė pirmoji smogti pati.

Izraelis tuo metu turėjo 206 naikintuvus, kurie nebūtų pajėgūs kovoti su visų trijų kaimynių aviacija, tad buvo nuspręsta pradžioje sunaikinti Egipto pakilimo takus, tuomet ant žemės stovinčią aviaciją, o jau tada susidoroti su sausumos kariuomene.

Izraelis puolė rytą, per ilgus metus žvalgybos veiksmus radęs valandą, kai keičiasi Egipto oro pajėgų pajėgos, pildoma kuro, pusryčiaujama, ore nebuvo nei vieno Egipto lėktuvo ir per parą buvo sunaikinta 85 proc. Egipto pajėgų, tas pats buvo padaryta Sirijoje ir Jordanijoje.

Nepridengta sausumos kariuomenė, padrikai besitraukianti dykuma, buvo subombarduota napalmu, o dešimtys tūkstančių egiptiečių karių mirė besitraukdami nuo dehidratacijos eidami, kadangi pėsčiomis turėjo įveikti 200 km per Sinajaus dykumą, be vandens ir maisto, kurio Egipto kariuomenė tiesiog buvo pamiršusi parūpinti. Tuo tarpu žydai vos prieš kelerius metus buvo pakeitę savo racioną iš litro vandens kariui per parą į litrą vandens dykumoje per valandą.

Vakarų Krantą su Betliejumi ir Rytų Jeruzalę iš Jordanijos Izraelis užėmė per porą dienų, o tada sunkiausioje operacijoje laimėjo prieš Siriją. Šešių dienų karas buvo viena didžiausių karinių pergalių po Antrojo pasaulinio. Pasiduodant paskutiniams Arabų generolams, Izraelis turėjo teritoriją žymiai didesnę nei pati žydų valstybė. Arabai nesugeba koncentruoti savo pajėgų, veikti išvien, nors turėjo kelis kartus gausesnes pajėgas nei Izraelis.

Izraelis parodė savo galią

Tuo tarpu Izraeliui taip buvo sustiprinantis, jo galią sau ir kitiems įrodantis karas. Ir būtent todėl Izraelis taip nenori atiduoti to, kas buvo paimta to karo metu, nes kaip jo laimėtojas jaučiasi galįs diktuoti taisykles.

Milijonas arabų po Šešių dienų karo tampa valdomi Izraelio valstybės ir Jordanija tik 1988 m. atsisakė pretenzijų į Vakarų Krantą bei Jeruzalę, perduodama paveldėjimo teisę Palestinos atstovams. Bet šiandien Izraelis teigia, kad negalėtų atitraukti armijos iš Vakarų Kranto, nes tada nesaugoma liktų jo rytinė siena su ta pačia Jordanija. Nestabdo Izraelis ir naujakurių gyvenviečių statybų, o patys žydai čia keliasi gyventi ne tik ar ne tiek dėl ideologinių ar religinių priežasčių, kiek dėl žymiai mažesnių būsto kainų.

Izraelis atkerta Palestiną nuo geriamojo vandens kontrolės ir kelių bei apsaugos postų tinklu trukdo susisiekimą tarp palestinietiškų gyvenviečių, tad dar keliasdešimt metų tokios politikos pavers Vakarų Krantą tokia pat žydiška teritorija kaip ir šiandieninė Haifa ar Tel Avivas.

Tad net ir gruodžio 30-ąją siūlydama rezoliuciją Jungtinėms Tautoms, pagal kurią žydai turėtų pasitraukti iš Vakarų Kranto iki 2017-ųjų, Palestina puikiai žinojo, kad šansų nėra, nes Jungtinės Valstijos balsavo ir balsuos prieš, o Izraelis niekur trauktis net neketina.

Pergalingą karą Izraeliui skelbęs G. A. Nasseras mirė praėjus trims metams po gėdingo pralaimėjimo prieš kelis kartus mažesnę valstybę, bet šiandien, Egiptui trumpai bet garsiai per Arabų pavasarį pašūkavus apie demokratiją, šalį vėl valdo generolas, kažkada būdamas vaikas spaudęs G. A. Nasserui ranką ir iki šiol jį laikantis politinio lyderio pavyzdžiu, kaip ir V. Putiną.

Tad Vidurio Rytuose viskas kaip prieš keliasdešimt metų, grynoji galia yra politikos pagrindas, tad tiems, kurių lūkesčių politika nepateisina, politinio orumo trūkumas kompensuojamas menu.