Tarp norų ir realybės

Daug kam atrodė, kad esminis NATO viršūnių susitikimo Vilniuje klausimas buvo, ar retoriką apie Ukrainos narystę Aljanse paversti realybe. Nuo pat 2008 m. viršūnių susitikimo Bukarešte, kur sąjungininkai paskelbė deklaraciją, kurioje teigiama, kad Sakartvelas ir Ukraina tam tikru metu ateityje taps NATO narėmis, šalys diskutavo, kaip ir ar įgyvendinti šį pažadą.

Kyjivas leido suprasti, kad po ilgos kovos su Rusija pavargo laukti. Šalies vadovas Volodymyras Zelenskis prieš viršūnių susitikimą nedviprasmiškai komunikavo, kad jis iš Vilniaus į Kyjivą norėtų parsivežti aiškų kelio į narystę NATO brėžinį. Parsivežė ką kita: Didžiojo septyneto (G7) ir kitų šalių įsipareigojimus toliau remti Ukrainą.

Kanada ir Australija pažadėjo daugiau šarvuočių, su vokiečiais susitarta dėl papildomų „Patriot“ paleidimo įrenginių ir raketų šioms sistemoms, amerikiečiai galiausiai apsisprendė nusiųsti Ukrainai prieštaringai vertinamų kasetinių bombų. Britai Kyjivo arsenalą papildys tolimojo nuotolio ginkluote, o su Nyderlandais susitarta dėl ukrainiečių karių apmokymo pilotuoti „F-16“ naikintuvus nuo rugpjūčio ir dėl konkretaus šalies indėlio stiprinant Ukrainos oro gynybą ir artileriją. Pažadų davė ir kitos šalys.

Be mūšio lauke reikalingų priemonių, taip pat inicijuotas naujas NATO ir Ukrainos tarybos formatas, kuriame, Aljanso vadovo Jenso Stoltenbergo tikinimu, visos šalys bendradarbiaus kaip lygios.

Dalis ekspertų mano, kad šios priemonės yra geriausia, ko Ukraina, atmetus kartais sunkiai realizuojamų ambicijų filtrus, šiandienos situacijoje galėjo tikėtis. Tačiau po Šaltojo karo atėjusių laikų istorikė, Johnso Hopkinso pažangiųjų tarptautinių studijų mokyklos profesorė Mary Elise Sarotte „Foreign affairs“ publikuotame straipsnyje vardijo aukšto rango asmenų pavardes, kurie prieš susitikimą Vilniuje buvo linkę sutikti su Ukrainos norais, nepaisant jos teritorijoje siautėjančio karo.

Prošvaistė: išslaptinti Amerikos dokumentai rodo, kad apie Ukrainos prisijungimo prie NATO galimybę dar 1994-ųjų rudenį svarstė pats tuometis JAV prezidentas B. Clintonas. Valentyno Ogirenko / „Reuters“ nuotr.

Atpirkimas arba kompensacija

Anot profesorės, vis didesnis buvusių politikos formuotojų sąrašas siūlo dalinę Ukrainos narystę NATO. Stephenas Biegunas, buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas, Ianas Brzezinskis, buvęs JAV gynybos departamento sekretoriaus padėjėjo pavaduotojas, McCaino instituto vykdomoji direktorė Evelyn Farkas, Andersas Foghas Rasmussenas, buvęs NATO generalinis sekretorius, Randy Scheunemannas, Halifakso tarptautinio saugumo forumo strateginis patarėjas, ir Aleksandras Vershbowas, buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas, neseniai tvirtino, kad dabartinė de facto Rusijos kontrolė tam tikrose Ukrainos srityse neturėtų kliudyti greitam Kyjivo prisijungimui prie Aljanso.

Jų nuomone, NATO su Ukraina turėtų elgtis taip pat, kaip su padalyta Šaltojo karo laikų Vokietija, kurios vakarinė dalis galėjo prisijungti prie Aljanso, kol galiausiai abi Vokietijos susijungė 1990-aisiais.

Liepos 8 d. „The Washington Post“ paskelbė raginimą Vilniuje sudaryti sąlygas Ukrainoje pritaikyti vokišką modelį. „The New York Times“ kiek anksčiau publikavo straipsnį pavadinimu „Jei susiskaldžiusi Vokietija galėjo įstoti į NATO, kodėl negali Ukraina?“.

Ukraina buvo neįtikimai drąsi, tiek daug įvykdė ir tiek daug padarė, kad parodytų, jog ji yra gera Vakarų šalių partnerė. V. Zelenskis buvo to veidas. Tačiau mes nežinome, kas bus, kai V. Zelenskis nebebus prezidentas.

Ši idėja taip pat kilo birželio pabaigoje vykusiame viešame renginyje, kuriame dalyvavo Ukrainos prezidento biuro vadovo pavaduotojas Ihoris Zhovkva ir buvęs Ukrainos nacionalinio saugumo tarybos direktorius Ericas Ciaramella. Naujojo Amerikos saugumo centro inicijuotoje tinklalaidėje A. Vershbowas pareiškė, kad Vašingtonas turėtų tartis su sąjungininkais, remiantis būtent šiuo modeliu, ypač dėl saugumo garantijų suteikimo teritorijoms, kurias visiškai kontroliuoja Ukrainos vyriausybė. Anot jo, nepasukus šiuo keliu, Maskva turėtų galimybę neribotą laiką Ukrainą laikyti situacijos įkaite.

Daugeliui tokios idėjos šalininkų šio pasiūlymo priėmimas gali atrodyti kaip savotiškas atpirkimas – būdas kompensuoti penkiolika metų be įstojimo į NATO ir kitus padarinius. Įsipareigojęs suteikti Gruzijai ir Ukrainai narystę, bet to neįvykdęs, Aljansas paliko jas žiauraus pasaulio kaimynystėje. Bukarešto deklaracija tiek Sakartvelui, tiek Ukrainai suteikė klaidinantį supratimą apie tai, kiek NATO paramos jos turės santykiuose su Rusija.

Kadangi yra gerai žinoma, kad Aljansas nelinkęs priimti į konfliktus įsitraukusių narių, abi šalys tapo Rusijos prezidento Vladimiro Putino taikiniais. Jis puikiai suprato, kad, atkūrus Maskvos kontrolę buvusiose sovietinėse teritorijose, joms būtų sutrukdyta prisijungti prie Aljanso. Šiandien Maskvos karių yra ir Sakartvelo, ir Ukrainos teritorijose.

Anot M. E. Sarotte, vadinamojo vokiško modelio šalininkai atrodo pagrįstai pasipiktinę tuo, kas nutiko šioms šalims, tačiau, mėginant Šaltojo karo Vokietijos atvejį paversti precedentu Ukrainai, rizikuojama pakartoti 2008-aisiais padarytą klaidą: suklaidinti Kyjjivą dėl jo kelio į NATO realaus sudėtingumo.

Ukrainos padalijimas

„Vokiško modelio šalininkai Ukrainoje klaidingai skaito istoriją“, – sako istorijos profesorė M. E. Sarotte. Anot jos, teiginys, kad susiskaldžiusi Vokietija įstojo į NATO, yra netikslus. NATO nare tapo valstybės dalis, kuri tada vadinosi Vokietijos Federacine Respublika, taip pat žinoma ir kaip Vakarų Vokietija. Ją sudarė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir JAV okupacinės zonos, kurios buvo suskirstytos po Antrojo pasaulinio karo.

Kopijuodama šį modelį, Sovietų Sąjunga pertvarkė savo okupacinę zoną į Vokietijos Demokratinę Respubliką, arba tiesiog Rytų Vokietiją, kurią Maskva tada prijungė savo įsteigto Varšuvos pakto – tuomečio NATO atitikmens.

M. E. Sarotte sako, kad siekiantys atkartoti šią istorijos versiją, nepagalvoja, jog taip Ukrainos viduje atsirastų nauja NATO siena, atskirianti Rusijos valdomą teritoriją nuo Ukrainos kontroliuojamos teritorijos. Praktiškai tai reikštų, kad NATO saugumo garantija, žinoma kaip 5 straipsnis, nurodantis, kad Aljanso valstybės turėtų traktuoti išpuolį prieš vieną narę kaip puolimą prieš visas, būtų taikoma tik Kyjivo kontroliuojamai teritorijai. Skiriamoji linija paverstų Rytų Ukrainos žmonių likimą į Rytų Vokietijos gyventojų likimą – išplėstų jų pavaldumą Maskvai – ir de facto sukurtų Vakarų Ukrainą ir Rytų Ukrainą.

„Dar blogiau, kad šis rezultatas būtų maždaug lygiagretus buvusio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pasiūlymui, kai jis paragino padalyti Ukrainą“, – išskiria M. E. Sarotte. Tuo pat metu Kyjivas susidurtų su spaudimu atmesti visus karinius bandymus atkovoti prarastą teritoriją, nes, jei tai padarytų, sukeltų pavojų ne tik sau, bet ir visiems sąjungininkams.

„Trumpai tariant, šis modelis priverstų Ukrainą žiauraus karo metu grumtis su karčiu klausimu: kas svarbiau, ar narystė NATO, ar viltis atkovoti teritoriją?“ – reziumuoja profesorė. Atsižvelgiant į tragišką šio pasirinkimo pobūdį ir ilgalaikius padarinius – Vokietijos padalijimas truko daugiau nei 40 metų, ukrainiečiai neturėtų to trokšti.

Tokio požiūrio šalininkai neteisingai įvertina dar vieną momentą. Po Antrojo pasaulinio karo europiečiai, kurių atmintyje gyvi prisiminimai apie nacizmą, suprantama, nesiryžo leisti vokiečiams persiginkluoti. Tačiau sovietų jėgos ir susiskaldžiusios Vokietijos silpnumo derinys fronto linijoje nugalėjo karčius prisiminimus.

Europa galėjo gyventi su susiskaldžiusios Vokietijos dalimi, kuri buvo perginkluota kaip NATO sąjungininkė sovietų grėsmės akivaizdoje. „Atvirai kalbant, Vokietijos padalijimas leido Vakarų Vokietijai įstoti į NATO. Šiandien atsitiktų priešingai: Ukrainos įstojimas į NATO sudarytų sąlygas Ukrainos padalijimui“, – konstatuoja M. E. Sarotte.

Atvirai kalbant, Vokietijos padalijimas leido Vakarų Vokietijai įstoti į NATO. Šiandien atsitiktų priešingai: Ukrainos įstojimas į NATO sudarytų sąlygas Ukrainos padalijimui.

Minimali garantija?

Svarstytinas dar vienas variantas: vengti Ukrainos padalijimo, kaip pasiūlė I. Brzezinskis ir A. Vershbowas, suteikti sklandžią saugumo garantiją Ukrainos kontroliuojamoms teritorijoms ir, kaip sakė A. F. Rasmussenas, vėliau prijungti kitas teritorijas.

Tačiau ši galimybė pakenktų 5 straipsnio patikimumui. Saugumo garantijos – gerai ar blogai – yra neatsiejamos nuo fiksuotų sienų. Vakarų Vokietija galėjo tapti NATO dalimi, nes jos rytinė siena reiškė aiškią padalijimo liniją – tą, kuri kyla iš okupacinių zonų, kurios egzistavo prieš NATO sukūrimą. „Priešingai, Ukrainos kontrolės linija nuolat juda. Būtų sunku nustatyti, kokią teritoriją apims 5 straipsnis bet kurią minutę ar valandą, jau nekalbant apie bet kurią dieną. 5 straipsnis taptų diskusijų objektu, o ne atgrasymo priemone, o Rusijos agresijos akivaizdoje tokios diskusijos galėtų tapti smurtinės ir rizikingos“, – teigia M. E. Sarotte.

Siekdami nuraminti dėl tokios rizikos susirūpinusius sąjungininkus, R. Scheunemannas ir E. Farkas atkreipė dėmesį į 5 straipsnio lankstumą. Jie nurodo, kad straipsnis neįpareigoja konkretaus valstybių narių atsako, pavyzdžiui, būtent karinės atakos. Vadovaujantis 5 straipsnio lankstumo idėja, tolesnio Ukrainos puolimo atveju tai galėtų reikšti tik minimalų NATO sąjungininkių atsaką. Tačiau kokią žinutę tai siųstų kitoms Aljanso narėms?

„Joms beliktų svarstyti, ar joms suteikta 5 straipsnio garantija buvo panašiai minimali. Blogiausiu atveju V. Putinas galėtų jaustis pakankamai drąsus pulti Estiją ar Lenkiją, nes 5 straipsnis, matyt, nebegarantuotų NATO karinio atsako“, – galimą scenarijų piešia M. E. Sarotte.

Ateitis: anot politologės K. Marten, Vakarų šalys baiminasi ne galimo Rusijos eskalavimo – jos susirūpinusios dėl Ukrainos politinės ateities neapibrėžtumo ir kas stos prie valstybės vairo pasibaigus V. Zelenskio kadencijai. P. Peleckio / BNS nuotr.

Neišsipildę 1994-ieji

Aljanso viršūnių susitikimas Vilniuje pademonstravo, kad rasti konsensusą tarp visų sąjungininkų – sudėtinga. Sovietų laikus vis dar atmenančių šalių lyderiai savo retorika tikriausiai neretai pakursto ukrainiečių viltis, ir tai suprantama. Tačiau NATO lyderė JAV ir galingiausia Europos ekonomika Vokietija nerimauja dėl sunkumų įgyvendinant Ukrainos narystę dabartinėmis sąlygomis. Jos nesiryžta sąmoningai tapti karo šalimis ir vis primena: NATO yra gynybinis aljansas, ne puolamasis.

Idealiame pasaulyje NATO nereikėtų niekuo rizikuoti, kad priimtų Ukrainą, nes šalis jau būtų Aljanso narė. M. E. Sarotte primena, kad išslaptinti Amerikos dokumentai rodo, jog apie tokią galimybę svarstyta dar 1994-ųjų rudenį. Tų metų spalio 13 d. patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Anthony Lake’as parašė savo viršininkui prezidentui Billui Clintonui apie Ukrainos ir Baltijos šalių galimybę tapti NATO nare. B. Clintonas nubrėžė dvi vertikalias linijas šalia rekomendacijos „laikyti atviras narystės duris Ukrainai, Baltijos šalims, Rumunijai ir Bulgarijai“. Tuomete A. Lake’o nuomone, Vašingtonas neturėtų tiesiog paleisti šių šalių į pilkąją zoną ar Rusijos įtakos sferą. B. Clintonas pažymėjo didelę varnelę ant A. Lake’o rekomendacijų pirmojo puslapio ir parašė: „Atrodo gerai.“

Nors šie svarstymai nesibaigė Ukrainos naryste Aljanse, priešingai nei Baltijos šalims, idealioje ateityje Kyjivas taps NATO nare. Kad tai įvyktų dar kartą neklaidinant Ukrainos, M. E. Sarotte teigimu, Aljansui svarbu vengti neaiškių beprasmiškų įsipareigojimų. NATO turėtų vengti tokių frazių kaip „po karo“ arba „po kovų“.

Šiandien Ukrainos sienos yra aktyvaus konflikto su Rusija vieta, todėl Kyjivo įtraukimas į NATO sostinių gretas veikiausiai kainuotų brangiai. Atsižvelgdamas į šią kainą, Aljansas Vilniuje mėgino sutelkti dėmesį į tai, ko šiuo metu reikia ukrainiečiams, kad jie galėtų sėkmingai kovoti kontrpuolimo etape.

Dar vienas komponentas

NATO nusprendė ne tik nepakviesti Ukrainos, bet ir negarantuoti, kad kada nors ji prisijungs prie Aljanso. Pasak leidinio „Meduza“ kalbintos Barnardo koledžo ir Kolumbijos universiteto Harimano instituto politologės Kimberly Marten, taip nutiko ne todėl, kad Vakarų šalys baiminasi galimo Rusijos eskalavimo, o todėl, kad yra susirūpinusios dėl Ukrainos politinės ateities neapibrėžtumo.

„Ukraina buvo neįtikimai drąsi, tiek daug įvykdė ir tiek daug padarė, kad parodytų, jog ji yra gera Vakarų šalių partnerė. V. Zelenskis buvo to veidas. Tačiau mes nežinome, kas bus, kai V. Zelenskis nebebus prezidentas“, – teigia K. Marten.

Pasak profesorės, jei Ukraina praras daug teritorijos, vienas iš galimų padarinių gali būti vidaus politinio ekstremizmo augimas. „Jei tuomet naujoji (Ukrainos) vadovybė turėtų revanšistinį tikslą pasakyti, kad Ukraina turi susigrąžinti visą savo teritoriją, NATO būtų labai nepatogu, kad ši saugumo garantija būtų suteikta Ukrainai, – išskiria ji. – Kai jau esi NATO, NATO negali tavęs išmesti.“

Anot K. Marten, kai kurios partijos nerimauja, kad jei šiuo metu Ukrainai būtų pažadėta narystė NATO, po Jevgenijaus Prigožino trumpo maišto esą šio įžeidimo vis dar nepamirštantis V. Putinas galėtų dar labiau įpykti. „Egzistuoja argumentas, kad V. Putinas, norėdamas atremti šią silpnybę, gali prapliupti, todėl duoti jam dar vieną dingstį pratrūkti dabar nėra gera idėja. Ypač kai daug žmonių nerimauja dėl to, kas vyksta Zaporižios atominėje elektrinėje ir ką jis ten galėtų padaryti“, – sako ji.

Be to, ilgesnėje perspektyvoje, anot K. Marten, pažadas, kad, pasibaigus karui, Ukraina bus oficialiai pakviesta į NATO, galėtų suteikti V. Putinui dar vieną paskatą užtikrinti, kad karas niekada nesibaigs. Ką jau kalbėti apie sudėtingumą nustatant, kas yra toji karo pabaiga, o tai gali reikšti bet ką – nuo visiškos pergalės iki paliaubų.

„Manau, kad dalykų apibrėžimas po karo iš tikrųjų yra sudėtinga situacija ir sudėtingas apibrėžimas, – sako K. Marten. – Reikėtų palaukti ir pažiūrėti, kaip viskas vyksta, o ne dabar pateikti tvarkaraštį, kuriuo galėtų pasinaudoti Rusija.“

Nepaisant viso to, politologė teigia nemananti, kad susirūpinimas dėl Rusijos reakcijos turėtų būti pagrindinis stabdis siekiant Ukrainos stojimo į NATO. Pirmiausia, jos teigimu, V. Putinas jau 2022 m. vasarį aiškiai pasakė, kad Ukrainą laiko de facto NATO nare, ir tai buvo prieš NATO valstybėms pradėjus siųsti ginklus Ukrainai.

„Manau, kad priežastis, dėl kurios jis (V. Putinas) nepadarė dar daugiau, perkeldamas karą į NATO teritoriją ar pasirinkdamas panaudoti branduolinį ar cheminį ginklą, ką grasino padaryti praėjusį rudenį, yra tai, kad jis nusprendė, jog tai nėra Rusijos interesai, ypač todėl, kad Kinija ir Indija aiškiai pasakė, jog branduolinių ginklų naudojimas joms būtų nepriimtinas“, – teigia K. Marten.

E. Macronas blokavo NATO biuro Tokijuje steigimą

NATO viršūnių susitikimo Vliniuje metu akys krypo ne tik į Ukrainą. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sulaukė dėmesio nepritaręs Aljanso siekiui atidaryti ryšių biurą Japonijoje.

NATO vis labiau baiminasi didėjančios Pekino įtakos, todėl siekia stiprinti bendradarbiavimą su Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono demokratinėmis šalimis.

Antrus metus iš eilės NATO aukščiausio lygio susitikime dalyvavo Australijos, Japonijos, Naujosios Zelandijos ir Pietų Korėjos lyderiai.

Aljansas yra užsimojęs atidaryti ryšių biurą Tokijuje, kad padėtų gerinti bendradarbiavimą su Japonija. Tačiau Prancūzija šį žingsnį blokavo tvirtindama, kad NATO turėtų sutelkti dėmesį į savo atsakomybę rūpintis euroatlantinės erdvės apsauga.

„Kad ir ką žmonės sakytų, tačiau geografija yra sudėtinga“, – po NATO aukščiausio lygio susitikimo Vilniuje kalbėjo E. Macronas.

„Indijos ir Ramiojo vandenyno regionas nėra Šiaurės Atlantas, todėl neturime sudaryti įspūdžio, kad NATO kažkokiu būdu kuria teisėtumą ir geografiškai įsitvirtino kitose teritorijose“, – pridūrė jis.

Prancūzijos prezidento nepritarimas steigti NATO biurą Japonijoje sukėlė Aljanso diplomatų pasipiktinimą. J. Stoltenbergas po susitikimo su Japonijos premjeru Fumio Kishida tvirtino, kad galimybė atidaryti ryšių palaikymo biurą vis dar svarstoma. Anot Aljanso vadovo, NATO siekia stiprinti bendradarbiavimą su Japonija tokiose srityse kaip kibernetinis ir jūrų saugumas.

J. Stoltenbergas pareiškė, kad NATO susitikimas su Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono partneriais siunčia žinią, jog saugumas yra ne regioninis, o globalus klausimas, todėl svarbu laikytis vienybės. „Tai rodo Kinijos milžiniškos investicijos į naujus karinius pajėgumus“, – teigė jis.

„Manome, kad iki 2035 m. Kinija turės 1 500 branduolinių kovinių galvučių raketose, kurios galės pasiekti Šiaurės Ameriką ir visą Europą, NATO teritoriją“, – pareiškė J. Stoltenbergas.

Jis pabrėžė, kad NATO nesiekia plėsti savo įtakos visame pasaulyje, bet pripažįsta, kad Azijos ir Ramiojo vandenyno regionas susiduria su pasauliniais iššūkiais, tarp kurių yra ir Kinija.

JAV jau ilgą laiką spaudžia savo NATO sąjungininkes Europoje laikytis griežtesnės pozicijos Kinijos atžvilgiu. Antradienį paskelbtame komunikate NATO vadovai išreiškė susirūpinimą dėl stiprėjančios Rusijos ir Kinijos strateginės partnerystės.

„Kauno dienos", BNS inf.