Manoma, kad jei sankcijos bus vykdomos tikslingai ir sistemiškai, Šiaurės Korėja patirs didžiulį smūgį. Teigiama, kad dabar po truputį atsigaunanti ekonomika vėl susitrauks ir gyvenimo kokybė šalyje prastės. Tokie spėjimai skatina valstybes palaikyti sankcijas ir tikėtis, kad bus pasiektas tikslas – neturinčios precedento derybos ir galiausiai Šiaurės Korėjos branduolinių bandymų pabaiga. Tačiau ne visi tokie optimistiški.

„Vienas dalykas, kurį žmonės dažnai linkę praleisti, tas, kad Šiaurės Korėja savaime save riboja, pati savo žmonėms taiko didžiules sankcijas, riboja ir kontroliuoja savo pačios ekonomiką. Negana to, kitos pasaulio šalys jiems taiko įvairias sankcijas taip seniai, kad jie yra prie to pripratę ir išmokę, kaip tuos ribojimus apeiti“, – pastebi J. Pearsonas.

Ar grasinimai tikri?

Reikia paminėti ir tai, kad šįkart prie sankcijų prisijungia ir sena Šiaurės Korėjos draugė Kinija. Šių šalių draugystė siekia dar Korėjos karą, kai 6-ajame dešimtmetyje Pekinas savo kaimynei siuntė karius. Tačiau paskutiniais mėnesiais Kinija demonstravo senkančią kantrybę ir paragino kaimynę apleisti branduolinius bandymus. Ir išties, nors Kinija ir prisijungia prie sankcijų, ji negali jų įvykdyti iki galo, mat tai gali reikšti nestabilumą ne tik Šiaurės Korėjoje, bet ir visame regione. Be to, klibanti Pchenjano ekonomika padidintų ir gyventojų emigraciją, o situacija Kinijos pasienyje jau dabar yra sudėtinga.

Kaip pastebi I. Didvalis, nors Kinija yra didžiausia ilgametė Šiaurės Korėjos partnerė nuo Korėjos padalijimo, tačiau, Kinijai pasukus reformų keliu, Šiaurės Korėja vis labiau tolsta: „Atėjus į valdžią naujam lyderiui, išryškėja ne tik ekonominiai, bet ir politinio bendradarbiavimo skirtumai, nes Šiaurės Korėja tampa vis mažiau prognozuojama, jos lyderis daro žingsnius, kurie šokiruoja aplinkines valstybes. Kinija tikisi daryti įtaką Šiaurės Korėjos politikai, tačiau tai nevyksta.“

Taigi Kinija, pabrėžia politologas, sunerimusi, kad jos įtaka menksta, todėl vyksta atsargus spaudimas Šiaurės Korėjai, palaikomos sankcijos. Taip pat Kinija stiprina santykius su Pietų Korėja, pavyzdžiui, dabartinis Kinijos prezidentas jau ne vieną kartą yra susitikęs su Pietų Korėjos prezidentu, tačiau nė karto nėra nuvykęs į Šiaurės Korėją.

„Kinija tikisi, kad, iš lėto spausdama Šiaurės Korėją, prisidės prie pokyčių šioje šalyje: Šiaurės Korėja taps atviresne valstybe, pradės ekonomines reformas ir iš lėto pereis prie panašaus vystymosi modelio kaip Kinija, t. y. kad tai bus autokratinė valstybė su viena partija, tačiau laisvesne ekonomika. Kinija tikrai neapleidžia Šiaurės Korėjos, tačiau tampa nebe tokia glaudžia partnere. Šiuo metu Kinija nori, kad situacija aplink ją būtų stabili, kad ji galėtų toliau ekonomiškai augti, plėtoti prekybą, susitvarkyti su savo vidaus problemomis, kurių turi gana daug“, – kalba I. Didvalis.

Ir visgi atsakyti į klausimą, ar Šiaurės Korėjos grasinimai tikri, ar ne, matyt, neįmanoma. Tačiau tai gali paaiškėti jau artimiausiu metu, mat Pietų Korėja pradėjo iki balandžio pabaigos besitęsiančias karines pratybas, į kurias kaimynai pažadėjo atsakyti sprogimais. Ir, nors pratybos kasmetės, o ir grasinimų dėl jų sulaukiama taip pat dažnai, šįkart jos dvigubai didesnės.

Negana to pasirodo pranešimų, kad vienas iš pratybų scenarijų tyrinėja ir moko, ką reiktų daryti, jei Šiaurės Korėjos režimas griūtų. O Pchenjano grasinimai irgi įspūdingi – į jūrą jau paleistos dvi trumpojo nuotolio balistinės raketos ir įspėjimas pratybose dalyvaujančioms valstybėms, kad kitas atsakas – prevencinis, o vėliau – ir agresyvus atominis smūgis.