– Daug kas teigia, kad naujai išrinktas Talibano lyderis mula Haibatullah Akhundzada labiau mokslininkas nei kovų vedlys. Ar dėl to Talibanas gali keistis?

– Jo pavardė jums tikriausiai sunkiai ištariama, bet manau, kad greitai prie jos priprasite ir girdėsite ne kartą. Vis dėlto nemanau, kad jis taps ilgalaikiu Talibano lyderiu. H. Akhundzada netgi nebuvo tarptautinių ekspertų sudarytame sąraše kaip galimas naujas vadovas. Jis buvo šventikas, vėliau – Talibano teisėjas. Tačiau jis buvo artimas Talibano įkūrėjo mulos Omaro žmogus, pelnęs jo pasitikėjimą ir daug metų buvęs pavaduotoju.

Bet net ir tai jam nepadeda iš karto suvienyti grupuotės, o daug mažesnių grupių kol kas jam neišreiškė ištikimybės. Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria Talibanas, – lyderystės krizė. Valdant paskutiniam lyderiui A. Mansourui, Talibanas suskilo į dvi grupes, kurios kovojo viena prieš kitą. Taigi suvienyti atskilusias Talibano grupes šiuo metu bus pagrindinis naujojo vado siekis.

– Iranas vienijasi su Talibanu kovoje prieš „Islamo valstybę“. Kaip tokie ryšiai gali pakenkti kovai prieš patį Talibaną?

– Paskutiniu metu aplinkinių valstybių santykiai su Talibanu – prekybos ir verslo ryšiai. Derybos ir ryšiai kuriami tikrai ne vien dėl „Islamo valstybės“. Talibanas jau anksčiau padėjo kovoje su „Islamo valstybe“, dar prieš sandėrius su Iranu. Ir taip tikrai nėra todėl, kad Teheranas to labai norėtų. „Islamo valstybė“ yra bendras Talibano ir Irano priešas, taigi mano priešo priešas – mano draugas.

Iranas laikosi tam tikro atstumo šiuose santykiuose ir niekada nesiuntė Talibanui savo ginklų, niekada nebuvo kalbos apie Talibano įtvirtinimus Irane, nes šalies vadovai puikiai supranta, kokių nemalonumų tai gali sukelti. Teheranas tik kartais paremia Talibaną pinigais, o žiemos sezonu Irane leidžia prisiglausti grupuotės kovotojams, taip pat leidžia čia atvykti gydytis sužeistiesiems.

– Paminėjote, kad aplinkinės valstybės yra užmezgusios prekybos santykius su Talibanu. Ar tai kas nors daugiau nei opiumas?

– Pernai, pirmą kartą per paskutinius 15 metų, aguonų derlius gerokai krito ir tai sudavė skaudų smūgį Talibano finansams. Grupuotė taip pat sėkmingai vykdo vertingų mineralų kontrabandą į Pakistaną ar net tiesiai į Kiniją. Mano nuomone, šios šalys turėtų nutraukti bet kokią prekybą su Talibanu, nes tai yra beveik tiesioginė parama terorizmui. Talibanas taip pat užsiima pistacijų ir žemės riešutų prekyba, nes grupuotės valdomose teritorijose yra ir šių kultūrų.

Vakarų šalių finansinė pagalba palaipsniui ir greitai vis mažėja. Ir tai jaučia ne tik Afganistano vyriausybė, bet ir Talibanas, kurio nariai gudriai mokėjo parama pasinaudoti. Juokingas paradoksas, kad ir pats Talibanas dėl šios priežasties nori, kad tarptautinė bendruomenė liktų Afganistane.