Lygiai prieš metus interviu „Kauno dienai“ E. Dykyj sakė, kad, jei Vakarų pagalba būtų atėjusi greičiau, karas Ukrainoje jau galėjo baigtis arba eiti į pabaigą. Dabar, pasak jo, nuotaikos kitokios – ukrainiečiai suvokia, kad iki pergalės dar laukia ilgas kelias.

E. Dykyj nuo penkiolikos metų įsitraukė į Ukrainos nacionalinį išsivadavimo iš sovietinės okupacijos judėjimą, 2004-aisiais gynė demokratiją per Oranžinę revoliuciją, 2014-aisiais buvo Aidaro bataliono kuopos vadas. Šiandien jis – ne fronte, nes dėl kare patirtos traumos demobilizuotas. Beje, 1991-aisiais, anuomet septyniolikmetis, jis padėjo Lietuvai ginti laisvę, buvo Lietuvos savanorių pajėgų užsieniečių dalinio vadas.

Sužlugdė rusų „saliutą“

– Vasario 24-ąją visame demokratiniame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, vyko paramos akcijos palaikyti jau dvejus metus kariaujančią Ukrainą. Kaip ši diena atrodė Ukrainoje?

– Žinau, kad Lietuvos žmonės surinko per 8,3 mln. eurų Ukrainai ir mes labai dėkingi. Dėl Lietuvos pagalbos neturėjome nė sekundės abejonių. Lietuva, kitos dvi Baltijos šalys, skaičiuojant pagal gyventojų skaičių, mums padeda labiau nei bet kuri didelė turtinga Vakarų šalis. Mes visi tai puikiai žinome ir labai vertiname. Be galo dėkojame ir už advokatavimą tarptautinėje bendruomenėje. Visuomet su dideliu džiaugsmu stebime Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pareiškimus, nes jis pasako teisybę, kurią Vakarų lyderiai bijo garsiai pasakyti.

Ukrainoje karo dvejų metų sukakties dieną, atvirkščiai, nerengėme jokių masinių renginių, elgėmės atsargiai, stengėmės niekur nesirinkti, nes laukėme oro pavojaus smūgių. Tačiau jų buvo gerokai mažiau, nei buvo galima tikėtis. Matyt, suveikė tai, kad lygiai prieš dieną iki sukakties mūsų oro gynybos pajėgos numušė rusų radiolokacinės žvalgybos lėktuvą. Tokių Rusija karo pradžioje turėjo šešis – iš jų koordinuojamos oro atakos, o šis – jau trečias sunaikintas. Mes rusams sugadinome šventę – neleidome padaryti didelio „saliuto“ karo pradžios antrųjų metinių proga.

Tai vienas iš momentų, rodančių, kad ukrainiečiai mokosi geriau naikinti priešus. Rusai turi apie 300 kovinių lėktuvų, mes – keliasdešimt, bet tik per praeitą savaitę numušėme septynis, vadinasi, vidutiniškai po vieną per dieną. Jei taip vyks ir toliau, visą jų kovinę aviaciją sunaikinsime mažiau nei per metus.

Nuo šio sausio pradėjome dar vieną naują etapą kare. Supratome, kad Vakarų sankcijos prieš rusų naftos pramonę, kuri yra pagrindinis jų pinigų šaltinis, deja, pasirodė neefektyvios, juolab Indija, Kinija toliau perka rusišką naftą ir dujas. Todėl dronais pradėjome atakuoti jų naftos perdirbimo gamyklas ir terminalus. Taip vien per sausį 4 proc. sumažinome Rusijos naftos eksportą, o dyzelinių degalų – net 25 proc. Juokaujame, kad Kyrylo Budanovo (Ukrainos vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovo) sankcijos efektyvesnės nei Joe Bideno. Tai naujas puslapis kare – atakuojame jų naftos ir karinę pramonę. Kaip tik karo antrųjų metinių dieną sudegė viena jų metalurgijos gamykla, kuri tiekė plieną tankams gaminti.

Dėkingumas: susitikęs su E. Dykyj tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius padėkojo, kad 1991-aisiais, anuomet septyniolikmetis, jis padėjo Lietuvai ginti mūsų laisvę, buvo Lietuvos savanorių pajėgų užsieniečių dalinio vadas. / Užsienio reikalų ministerijos nuotr.

– Ukraina prarado Avdijivką, karo pabaigos nematyti ir po dvejų nuožmių kovų metų. Ar ukrainiečiai nepraranda tikėjimo pergale?

– Nuotaikos daug blogesnės nei prieš metus, bet ne beviltiškos. Ateina supratimas, kad įveikėme gal tik pusę distancijos, kad kariauti teks dar ilgai. Tai psichologinis persiorientavimas, nes prieš metus visi manė, kad dar metai, ir laimėsime. Pradedama suprasti, kad nereikia brėžti kažkokios karo pabaigos ribos – metai, dveji, treji ar penkeri, o svarbiausia būti pasirengusiems ir daryti viską, ką reikia; kuo rečiau užduosime klausimą, kada karas baigsis, bet tiesiog darysime savo darbą, tuo greičiau jis baigsis.

Prieš metus buvo dedama labai didelių vilčių į mūsų kontrpuolimą, deja, Rusijos kariuomenė jį atlaikė, jos sutriuškinti ir išstumti iš mūsų valstybės teritorijos pernai nepavyko. Tam buvo objektyvių priežasčių, visų pirma, tai, kad Vakarų karinės technikos gavome mažiau, nei tikėjomės, ir su dideliais vėlavimais.

Svarbiausia, kad yra rezultatas: rusai dabar panašiai tose pačiose pozicijose, kaip ir prieš metus. Kai kurias teritorijas atkovojome mes, bet labai nedaug, kai kurias, atvirkščiai, užėmė rusai, kaip kad dabar Avdijivką. Tačiau Ukrainoje pradedama suprasti, kad karas tęsis dar ne vienus metus, gal ir ne dvejus ar trejus.

Šiuo metu situacija fronte labai sudėtinga, nes labai trūksta artilerijos sviedinių. Niekas iš mūsų prieš metus negalėjo įsivaizduoti, kad Donaldas Trumpas sugebės visiškai sustabdyti JAV pagalbą mums net ne tada, kai jį išrinks prezidentu, o metais anksčiau. Ja pasikliovėme ir nesitikėjome tokio varianto, kad staiga nustosime ją gauti. Dabar rusų artilerijos pranašumas dešimteriopas ir jie tuo aktyviai naudojasi, veržiasi pirmyn, o mes atsimušinėjame. Tikimės, kad artilerijos sviedinių problemą kaip nors pavyks išspręsti, tačiau supratome, kokia nepatikima yra Vakarų pagalba, ir žinoma, tai kelia nerimą.

Suprantame, kad pasirinkimo neturime, – šiame kare laimėsime arba mes, arba rusai, ir kalba eina apie visišką karinę pergalę. Rusų pergalė reikštų visos Ukrainos teritorijos okupaciją, mūsų pergalė – Rusijos armijos sutriuškinimą, nes be to jie iš Ukrainos neišeis. Mes supratome, kad nei sankcijos, nei jokie diplomatiniai dalykai neveikia. Rusijos neveikia net ir didžiuliai jos kariniai nuostoliai: Kremliaus režimas linkęs prarasti tiek žmonių, kiek jiems to reikės.

Rezultatas – neapibrėžtas

– Kaip apibūdintumėte dabartinę situaciją fronte?

– Prieš dvejus metus Ukraina nesirengė karui, ir tai buvo didelė mūsų klaida. Dėjome vilčių į diplomatiją ir kad pavyks karo išvengti. Tačiau ir Rusija nesirengė karui, ji rengėsi baudžiamajai operacijai. Kremlius neplanavo, kad Ukraina rimtai priešinsis. 2022 m. prasidėjus karui, savo nepasirengimą karui kompensavome masiniu žmonių heroizmu. Tūkstančiai ukrainiečių stovėjo eilėse, kad gautų ginklą, ir išėjo kovoti su priešu. Rusai to visiškai nesitikėjo ir 2022 m. pradėjome laimėti.

Tačiau Rusijos požiūris į mus pasikeitė – jie pamatė mumyse rimtą priešininką ir perėjo iš karinės operacijos režimo į ilgai trunkančio karo. Jie paskelbė pačią didžiausią mobilizaciją po Antrojo pasaulinio karo. 2022 m. rudenį ir 2023 m. rusai mobilizavo apie 900 tūkst. žmonių, perorganizavo visą savo pramonę į karinį režimą, jų karinės gamyklos dirba septynias dienas per savaitę be poilsio dienų.

Vis dar tikime savo pergale, Vakarų pagalba ir teisinga pasaulio sąranga. Ukrainos pergalės galimybė neprarasta, tik iki jos dar reikia padėti daug pastangų.

Vakarai pirmaisiais karo metais aktyviai teikė pagalbą, tiesa, ji buvo apribota baiminantis, kad tik neįvyktų kažkokia mistinė situacijos eskalacija, nors puikiai matome, kad jokia eskalacija neįmanoma vien todėl, kad Rusija ir taip panaudoja prieš Ukrainą viską, ką gali, išskyrus branduolinį ginklą. Deja, J. Bidenas ir kiti Vakaruose turi visokių baimių, dėl kurių labai dozavo, kokių mums duoti ginklų, kokių – ne. Be to, ginklai mus pasiekdavo labai vėlai, bet pasiekdavo.

Vėliau Vakarų pagalba ėmė strigti. To pavyzdys – JAV Kongresas, nors ne tik. Pavyzdžiui, Slovakijoje po rinkimų naujasis premjeras pirmiausia sustabdė pagalbą Ukrainai. Tuo pačiu metu Rusija, atvirkščiai, įsisiūbavo ir įjungė visą savo karinę mašiną. Be to, jų sąjungininkams Irane, Šiaurės Korėjoje nekyla problemų, kai rusams reikia suteikti artilerijos sviedinių ar raketų, o mūsų sąjungininkams Vakaruose tokių problemų nuolat kyla.

Todėl po dvejų metų karo rezultatas toks pats neapibrėžtas: vis dar 50 proc. – kad mes nugalėsime rusus, ir 50 proc. – kad jie mus. Abiem pusėms – ir Ukrainai kaip valstybei, ir Kremliaus režimui tai yra išgyvenimo klausimas.

Jei mes pralaimėsime karą, mūsų tiesiog nebeliks, ir rusai to neslepia. Kai Dmitrijus Medvedevas, buvęs prezidentas ir dabar toli gražu ne paskutinis veikėjas – Rusijos saugumo tarybos vadovas, viešai pareiškia, kad Kyjivas, Odesa, Charkivas – laikinai Ukrainos okupuoti Rusijos miestai ir rusai kariauja dėl jų išlaisvinimo, kalbėti nebėra apie ką. Jie nori visiškos Ukrainos okupacijos, visiško ukrainiečių genocido ir to neslepia. Okupuotose teritorijose jie draudžia viską, kas ukrainietiška, pradedant ukrainiečių kalba. Pergalė mums – išlikimo klausimas. Jei karą pralaimėsime, jie ištrins Ukrainą iš pasaulio žemėlapio.

Tačiau ir Kremliui tai išlikimo klausimas. Jie irgi kovoja už išlikimą, bet ne Rusijos kaip valstybės, o Kremliaus režimo. Jie meta visus resursus, kokius tik turi, jiems negaila žmonių gyvybių. Jie patiria šiame kare tokių nuostolių, kokių nė viena normali valstybė nelaikytų priimtinais. Mums nieko kito nelieka, kaip visomis įmanomomis priemonėmis priešintis.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Paminėjote, kad Rusijos karinė pramonė dirba be poilsio dienų. Kiek pati kariaujanti Ukraina sugebėjo įsukti saviškę?

– Mes labai daug gaminame, nors labai sunku, nes mūsų karinės pramonės gamyklos yra vieni pagrindinių Rusijos raketų taikinių. Kai kurios visiškai sunaikintos, kai kurios smarkiai nukentėjo. Tenka dirbti pusiau partizaninėmis sąlygomis: nedideli cechai išmėtyti skirtingose vietose.

Be to, už savo pinigus Ukraina išperka gamybos plotus kaimyninėse NATO šalyse, daugiausia Lenkijoje ir Čekijoje, ir ten vystoma mūsų karinė pramonė, gaminamos minos, artilerijos sviediniai. Ukraina pradėjo gaminti ir gana sudėtingą techniką – savaeiges artilerijos mašinas; tokių pagaminame šešias per mėnesį, beje, tiek pat, kiek Prancūzija, ir to pasiekėme per metus. Planuojama gamybos apimtį padidinti iki dvylikos per mėnesį.

Suprantama, tai dar ne tokia gamybos apimtis, kokia dabar reikalinga mūsų armijai, bet ji plėsis ir, manau, po kokių trejų metų būsime daug mažiau priklausomi nuo Vakarų pagalbos. Tačiau mums reikia tiek atsilaikyti ir vystyti savo gynybos pramonę.

Mobilizacija – būtina

– Ar dar yra kam Ukrainoje eiti į frontą kariauti? Kodėl parlamente taip įstrigo naujas mobilizacijos įstatymo projektas?

– Patriotai kariauja arba jau žuvo. Tačiau niekada istorijoje niekas nelaimėjo karo tik savanorių patriotų jėgomis. Rusijoje – pati didžiausia mobilizacija po Antrojo pasaulinio karo ir Ukrainai dabar nerimta tikėtis laimėti tik savanorių patriotų jėgomis. Mūsų visuomenė 2022 m. parodė gebėjimą pasipriešinti, dabar klausimas, ar parodys mūsų valstybė institucinį gebėjimą organizuoti pasipriešinimą nepriklausomai nuo žmonių nuotaikų.

Net ir vykstant karui esame demokratiška šalis ir vyksta karštos viešos diskusijos, ką mobilizuoti, ką palikti užnugaryje, pagal kokius principus, kaip tai padaryti teisingai. Įstatymo projektui dėl mobilizacijos, kuris dabar svarstomas parlamente, pateikta iki 4 tūkst. įvairių pataisų, vadinasi, kiekvienas parlamentaras vidutiniškai pateikė po dešimt. Tai rodiklis, kiek ši tema aštri ir skausminga visuomenei.

Mobilizacijos įstatymas turėtų būti priimtas per artimiausias dvi savaites, bet problema, kad su visomis tomis pataisomis jis bus silpnas ir vis tiek reikės jį papildyti. Gal mums reikia patirti dar kokį skaudų praradimą kaip Avdijivkos, prarasti dar kokį miestą, kad mūsų politikai suprastų, kiek tai rimta.

Mano, kaip kariavusio žmogaus, nuomone, arba mes artimiausiais mėnesiais organizuojame labai didelę mobilizaciją – dar apie 0,5 mln. žmonių, o šiaip dar reikia apie 1 mln., arba karo eiga bus perlaužta rusų naudai. Labai tikiuosi, kad mūsų politikai supras, jog net labai nepopuliarios masinės mobilizacijos priemonės su visais to ekonominiais ir politinio reitingo nuostoliais vis tiek nepalyginti mažesnis praradimas nei šalies okupacija. Prasidėjus tretiesiems karo metams stovime ties, galima sakyti, egzistenciniu pasirinkimu: arba labai didelė nauja masinė mobilizacija, arba reikia susitaikyti su tuo, kad šį karą mes pralaimėsime. Kas būtų, jei pralaimėtume, ką tik sakiau.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ukrainoje jau buvo net protestų, nes dabar eiti į frontą reiškia bilietą į vieną pusę.

– Įstatymo projekte ši problema sprendžiama – įvedamas 36 mėnesių, t. y. trejų metų, tarnybos terminas net vykstant karui.

Tačiau, mano vertinimu, įstatymas silpnas atsakomybės už tarnybos vengimą aspektu. Dabar pasirinkimas – eini į kariuomenę arba moki gana juokingo dydžio baudą, o, mano manymu, turėtų būti toks pasirinkimas: trejiems metams už gerą algą tarnauji kariuomenėje ir grįžti didvyris arba trejiems metams eini į kalėjimą ir lieki nusikaltėlis visam gyvenimui.

– Prezidentas Volodymyras Zelenskis dvejų karo metų sukakties dieną sakė, kad kiekvienas normalus žmogus nori, kad karas baigtųsi, bet jis turi baigtis teisinga taika. Neoficialiai Vakaruose kai kas užsimindavo apie derybas dėl taikos mainais į kažkokią dalį Ukrainos teritorijos. Ar tokių diskusijų pasigirsta ir Ukrainoje?

– Yra buvę, kad kas taip pasakė, bet ką tik vyko sociologinė apklausa ir 89 proc. ukrainiečių pasakė manantys, kad mums reikia tik visiškos pergalės su visų mūsų teritorijų 1991 m. ribomis išlaisvinimu. 89 proc. – labai įtikinama dalis visuomenės.

Be to, tos diskusijos – jau apie nieką, nes dabar ir Rusija neketina eiti į jokias derybas. Jei jie sutiktų sudaryti paliaubas su dabartine fronto linija, tai tik tam, kad neskubėdami organizuotų dar vieną mobilizacijos bangą, sukauptų daugiau tankų, artilerijos sviedinių ir vėl pultų iki galutinės visos Ukrainos teritorijos okupacijos. Toks jų tikslas ir to jie neslepia.

Europa suvokia pavojų?

– Kaip vertinate ką tik pasibaigusios Miuncheno saugumo konferencijos kalbas apie pagalbą Ukrainai?

– Vis dar tikime savo pergale, Vakarų pagalba ir teisinga pasaulio sąranga. Maža to, manome, kad dar neįvyko nieko nepataisomo, Ukrainos pergalės galimybė neprarasta, tik iki jos dar reikia daug pastangų.

Rusijos resursus vertiname kaip didelius, bet ne begalinius – ir jie turi problemų dėl karinės technikos, pavyzdžiui, naujais tankais nespėja pakeisti prarastų fronte. Kad nors iš dalies tai padarytų, jie tuština senus sandėlius. Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio tankus jau sudeginome, devintojo ir aštuntojo dešimtmečių – taip pat, dabar fronte – jau septintojo dešimtmečio tankai, laukiame, kada pasirodys dar senesni.

Panašus vaizdas ir dėl kitos karinės technikos. Jų pramonė dirba, bet mūsų kariai jų techniką naikina ir jie nespėja tiek gaminti, kad pakeistų prarastą. Pavyzdžiui, artlerijos sviedinių išteklius jie baigė, dabar kariauja su dar Stalino padovanotomis staklėmis gaminamais korėjietiškais, kurių kokybė tokia bloga, kad jie sprogsta pabūklų vamzdžiuose.

Rusams trūksta ir karių. Ukraina turi jų kariuomenės belaisvių iš Siera Leonės, Nigerijos, Nepalo. Rusija už pinigus verbuoja samdinius skirtingose besivystančiose šalyse, o jie – blogi kareiviai, ypač mūsų klimato sąlygomis. Jei Rusija tai daro, vadinasi, net jų mobilizacijos mašina nesugeba kompensuoti patiriamų nuostolių. Vien už Avdijivką rusai sumokėjo 16 tūkst. žuvusių savo kareivių, o sužeistų būna dar tris keturis kartus daugiau, ir tai ne mūsų, o nutekėję Rusijos duomenys. Jei rusai toliau bandys veržtis patirdami tokių nuostolių, ir jiems neužteks karių.

Net ir tokiame ilgai besitęsiančiame kare Rusiją galima nugalėti. Tai gali trukti dar metus, dvejus, trejus, bet ne 20–30 metų, tačiau su sąlyga, jei Vakarai išlaikys bent jau tokį paramos lygį, koks buvo 2023 m. Kai 2022 m. pabaigoje JAV sustabdė paramą, atsidūrėme labai blogoje situacijoje, bet tikimės, kad nors iš dalies pavyks tai ištaisyti. Kalbant apie Miuncheno konferenciją, matome, kad Europa pamažu bunda, pradeda suvokti pavojų, suprasti, kad ties Ukraina rusai nesustos ir prisieis kariauti patiems, tad geriau padėti Ukrainai. Procesai vyksta, bet, deja, užima laiko.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Dėl stringančios paramos ukrainiečiai neslepia nusivylimo Vakarais. Ar jie pasitiki savo civilinės ir karinės vadovybės gebėjimais organizuoti gynybą ir kontrpuolimą?

– Mes – laisva šalis su laisva žiniasklaida, tad girdėti įvairių balsų, taip pat ir kritiškų. Visuomenės pasitikėjimas kariuomene, karine vadovybe – didelis. Civiline valdžia – daug mažesnis, kritika jai rimtesnė, bet fatališko nepasitikėjimo nėra. Vyraujanti nuomonė – kad dveji metai iki karo ji buvo išrinkta absoliučios daugumos ukrainiečių ir karo metu būtų ne laikas rengti naujus rinkimus.

– Sakėte, kad nereikia kelti klausimo, kada baigsis karas, o kaip tik planavau paklausti, gal dar po metų jau kalbėsimės apie Ukrainos atstatymą.

– Manau, po metų dar ne, bet kalbėsime, kad lūžis kare jau įvyko ir reikia nueiti iki galo. Tikiuosi, kad taip ir ir bus.

– Slava Ukraini.

– Heroyam slava. Ačiū, kad padedate mums.

Ir priduria lietuviškai: „Tegyvuoja laisva Lietuva.“