Tarptautinė ir Lietuvos žiniasklaida vis dar analizuoja prieš porą savaičių Sirijoje įvykusį incidentą, kai JAV pajėgos nukovė Rusijos privačios karinės kompanijos karius.

Pasak J. Žilinsko, jei įrodoma, jog valstybė kontroliavo tokios kompanijos veiklą, galbūt netgi davė nurodymus, jai galima pareikšti tarptautinį ieškinį.

„Kalbant apie valstybės vadovo atsakomybę, kadangi jis yra aukščiausia valstybės institucija, be abejonės, atsakomybė gali tekti ir jam“, – teigia pašnekovas.

– Panašu, kad incidentas, apie kurį daug kalbama Vakarų žiniasklaidoje, pasitvirtino – į Rusiją gabenami vadinamosios Vagnerio karinės kompanijos karių kūnai. Kaip tai galima vertinti, ypač po to, kai Rusijos vadovas buvo paskelbęs apie operacijos Sirijoje oficialią pabaigą, tačiau su Kremliumi siejama grupuotė dalyvauja kariniuose veiksmuose?

– Vertinti tai, matyt, reikėtų kaip ir kitus Rusijos melus apie karines operacijas, juose dalyvaujančius asmenis. Akivaizdu, kad šiuo atveju Rusija savo tikslus vykdo pasiremdama privačiomis karinėmis grupuotėmis ir tai daroma tam, kad valstybė neturėtų tiesioginės sąsajos su kovojančiais žmonėmis. Vienas iš privačių karinių kompanijų tikslų ir yra atsieti tam tikrus jėgos panaudojimo veiksmus nuo valstybės, kad valstybė už tuos veiksmus nebūtų atsakinga.

– Iš atgarsių žiniasklaidoje matome, kad tarp nukautųjų buvo nemažai žmonių, kurie Rusijoje paprasčiausiai neranda darbo. Pirmiausia jie patenka į verbavimo centrus, o vėliau atsiduria Sirijoje. Taip pat ten yra ir patyrusių karo veteranų. Vertinant iš tarptautinės teisės pozicijų – ko gali šie žmonės tikėtis kariniame konflikte, jei susiduria su reguliariosiomis pajėgomis?

– Pirmas dalykas – šių žmonių statuso klausimas. Būdami privačios karinės kompanijos darbuotojais jie naudoja ginkluotą jėgą. Kol ta ginkluota jėga naudojama ribotai, pavyzdžiui, savigynos tikslais, saugant ypatingai svarbius asmenis, tai darantys asmenys dažniau laikomi civiliais nei kombatantais. Tokie žmonės neturi teisės pulti priešo ginkluotųjų pajėgų.

Situacija visai kitokia, jei tie asmenys pradeda aktyvius kovos veiksmus. Pavyzdžiui, aptariamoje situacijoje Sirijoje buvo bandyta užpulti naftos perdirbimo gamyklą, užgrobti gręžinį. Tai yra ribų, kurių turėtų prisilaikyti tokių kompanijų darbuotojai, peržengimas ir tiesioginis įsitraukimas į ginkluotos kovos veiksmus. Tai reiškia, kad tokie asmenys pirmiausia praranda civilio apsaugą – juos galima pulti, tiesiogiai sunaikinti. Taip pat jie praranda ir tą apsaugą, kurią turi kombatantas, pakliuvęs į kitos valstybės rankas – jie negauna karo belaisvio statuso.

Taigi, tai yra niekšiškas asmenų išnaudojimas, kuomet jiems duodamas ginklas, komanda, o apsauga nesuteikiama.

– Vertėtų priminti kombatanto sąvoką ir kuo teisėtas kombatantas skiriasi nuo neteisėto.

Kombatantas turi teisę naudoti ginkluotą jėgą, jis nėra asmeniškai atsakingas už ją, kol ginkluota jėga nepasiekia karo nusikaltimo lygio.

– Kombatantas pirmiausia yra valstybės ginkluotųjų pajėgų plačiąja prasme, apimant visus pasipriešinimo, partizaninius ir kitus judėjimus, dalyvis, kuris savo veiksmais atstovauja ne kažkokiai privačiai iniciatyvai, ne nori kautis dėl pinigų, o tiesiog jis yra ginkluoto konflikto šalies atstovas. Kombatantas turi teisę naudoti ginkluotą jėgą, jis nėra asmeniškai atsakingas už ją, kol ginkluota jėga nepasiekia karo nusikaltimo lygio. Teisėtam kombatantui priklauso karo belaisvio statusas, jei jis patenka į kitos konflikto šalies rankas. Ši sąvoka aktuali būtent tarptautinio ginkluoto konflikto metu.

Neteisėto kombatanto terminas yra sudėtingas, tačiau iš esmės tai yra asmuo, kuris įsitraukia į ginkluotą kovą neturėdamas tam teisės. Jis tampa teisėtu taikiniu, tačiau neturi jokios apsaugos, gali būti baudžiamas vien už tai, kad dalyvavo ginkluotoje kovoje.

– Ko jie gali tikėtis pakliuvę į nelaisvę teisės paisančiai šaliai?

– Jei pakliūtų į nelaisvę teisės paisančiai šaliai, jiems grėstų atsakomybė už dalyvavimą neteisėtoje kovoje. Tai reiškia, kad jie gali būti teisiami už patį ginkluotos jėgos panaudojimo faktą, už ką kareivis, ginkluotųjų pajėgų narys teisiamas niekada negali būti.

– Jei kalbėtume apie tokių grupuočių atliktų veiksmų pasekmes, tarkime, jiems užėmus kažkokį objektą, kokios būtų to teisinės pasekmės? Kaip žiūrėti į tą objektą, kuris yra užimtas tokių žmonių?

– Privatus kariautojas pagal tarptautinę teisę negali užiminėti nuosavybės. Privati nuosavybė teisės besilaikančioje valstybėje net ir ginkluoto konflikto metu gali būti paimama, sunaikina ribotai. Tam turi būti būtinybė.

Šuo atveju, jei privatus asmuo užgrobia kitam privačiam asmeniui ar valstybei priklausantį turtą, jis neįgyja jokios nuosavybės. Tai yra kriminalinis veiksmas.

– Ar, turint įrodymų, kad tos privačios kompanijos kažkaip susijusios su Rusijos oficialiais asmenimis, galima kalbėti apie kokius nors papildomus teisinius įtarimus, kaltinimus tos valstybės vadovams?

– Jei įrodoma, kad valstybė kontroliavo tokių organizacijų veiklą, galbūt netgi davė nurodymus, tuomet atsakomybė tenka ir valstybei, jai galima pareikšti tarptautinį ieškinį.

Kalbant apie valstybės vadovo atsakomybę, kadangi jis yra aukščiausia valstybės institucija, be abejonės, atsakomybė gali tekti ir jam.

– Ar galima sakyti, kad samdinių naudojimas yra vienas iš hibridinio karo veidų?

– Klausimas nėra lengvai atsakomas, kadangi samdiniai buvo visais laikais ir pačiomis įvairiausiomis formomis. Tiesiog dabar yra tendencija, kad valstybės yra linkusios dalį savo funkcijų perduoti privačioms kompanijoms, kurios turi daugiau patirties, kartais – daugiau technologijų. Todėl atsiranda vadinamasis karo privatizavimo fenomenas. Tai neabejotinai yra vienas iš hibridinių karų elementų, bet tai nėra vien tik šiuolaikinis reiškinys.