Penktadienį lietuviams šventa diena – šeimos sės prie Kūčių stalo, ant kurio būtinai bus padėta 12 patiekalų.

Panevėžyje gyvenantiems kitų tautybių ir tikėjimų žmonėms ši diena niekuo neypatinga. Nebent katalikai giminės ar bičiuliai juos pakvies Kūčių vakarienės. Patikėkite, į svečius jie eina ne tuščiomis.

Laikas keičia tradicijas

Kūčios  –  viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai – Saulės virsmo taškas –  saulėgrįža. Netrukus diena pradės ilgėti. Kūčios – ramybės, susikaupimo metas šeimoje, ore plazdanti Kalėdų stebuklo laukimo aura.

Penktadienis paskelbtas laisvadieniu. Moksleiviams prasideda žiemos atostogos. Tikėkimės, kad  bus  mažiau  skubėjimo, sumaišties. Visi šeimos nariai turės daugiau laiko pasiruošti vakarienei.

Nebe tokiai, kokią valgė pieš daug metų mūsų senoliai. Laikas keičia tradicijas. Reta šeima dabar  ruošia dvylika patiekalų be mėsos, pieno, kiaušinių.  Pasninkas šiais laikais dažniausiai tik be mėsos.

Nuostabūs Kūčių burtai ir ritualai irgi dažniausiai gyvi tik vyresnių žmonių atmintyje. Laimingi turintieji senolius, kurie gali papasakoti apie savo vaikystės ir jaunystės Kūčias, pavaišinti, rodos, tokiais paprastais, bet neįprastais patiekalais.

Panevėžio rajono Nibragalio kaime gyvenanti garsi duonos kepėja, puiki šeimininkė 86 metų Petronėlė Kurulienė Kūčių stalo neįsivaizduoja be burokėlių sriubos ir keptos silkės.

Burokėlių sriubą ji verda džiovintų grybų nuovire, į jį deda burokėlių, petražolės šaknį, nekepintą svogūną, šliukštelėja šlakelį aliejaus. Jeigu nori, kad sriuba būtų tirštesnė, įpila žiupsnelį manų kruopų. Gink Dieve, viralą negardina grietine.

Nibragalietė prisimena, kad anksčiau į sriubą buvo dedama raugintų burokėlių, tačiau dabar retas besivargina juos raugti.

Ragavusieji P.Kurulienės keptos silkės tikina, kad taip gardžiai pagamintos kaip gyvi nėra valgę. Tiesa, šį patiekalą reikia pradėti ruošti Kūčių išvakarėse.

Moteris perka neišdarinėtą silkę su galva, kaip ji sako – „čielą“. Išima kaulus, supjausto gabaliukais, išverda marinatą, jį gardintą tradiciniais prieskoniais: druska, cukrumi, laurų lapais, svogūnais, į jį įpila acto. Silkę užpila atvėsintu marinatu ir palieka per naktį.

Kitą dieną išgriebtus silkės gabaliukus apvolioja miltuose ir kepa. Prie tos silkės patiekia džiovintų grybų, pakeptų su svogūnais.

Aguonpienį ruošti – vyrų darbas

Kita garsi duonos kepėja ir šeimininkė – Panevėžio rajono Nevėžio bendruomenės namų vadovė Stasė Eigirdienė, paprašyta atskleisti, ką ji tokio neįprasto deda ant Kūčių stalo, sako, kad nieko, ko nežinotų kiekvienas.

„Kūčios – tradicinė šventė, tai ir patiekalai tradiciniai. Čia dviračio neišrasi“, –  juokauja ji. Bet gerai pagalvojusi sutinka: kai kuriuos Kūčių patiekalus ruošianti kiek kitaip.

Pavyzdžiui, kad ir kūčiukus. Kaip ir P.Kurulienė silkę, taip ir S.Eigirdienė kūčiukus ruošia iš vakaro. Pasak jos, senoviškai. Kaip ir visos geros šeimininkės, ji nesveria produktų, o pasikliauna savo akimis ir skoniu.

Iš trijų litro pieno, pusės pakelio mielių, šaukšto cukraus, miltų kepėja užmaišo tirštos grietinės konsistencijos tešlą. Maišo ne rankomis, bet šaukštu.

Tada gautą masę užpila sausais miltais. Jų sluoksnis būna maždaug per du pirštus storio. Viskas paliekama per naktį rūgti.

Kitą dieną tešlą minko tol, kol ji nebelimpa prie rankų. Į ją deda  puse pakelio netirpdyto margarino, cukraus, druskos, aguonų ir palieka pakilti.

Kai tešla pakyla, daro kūčiukus ir kepa. S.Eigirdienė sako, kad raugintos tešlos kūčiukai ilgai išlieka skanūs.

Eigirdų namuose ant Kūčių stalo, žinoma, būna ir aguonpienio.

„Griežtai laikomės tradicijos, tad šį patiekalą ruošia vyras. Taip buvo mano tėvų šeimoje, taip yra ir manojoje. Gaminti aguonpienį – vyriškas darbas“, – pasakojo ponia Stasė.

Aguonpieniui skirtos aguonos užpilamos virintu vandeniu. Į paviršių iškilus nešvarumams, jis nusunkiamas. Tada užpilamos karštu vandeniu, apie valandą brinkinamos ir trinamos mediniu kočėlu. Sutrintos aguonos atskiedžiamos saldintu vandeniu (1 stiklinei aguonų – maždaug 3 litrai vandens).

S.Eigirdienė pataria iš anksto nemaišyti aguonpienio. Tada jis ilgiau nesurūgsta. Beje, jos šeima mėgsta į aguonpienį įberti virtų kviečių.

Latviams Kūčios – didysis laukimo metas

Panevėžio latvių bendruomenės pirmininkė Ausma Palujanskienė pasakojo, kad jos tautiečiai, kurių dauguma yra liuteronų tikėjimo, Kūčių nešvenčia.

„Šią dieną mes skiriame pasiruošti Kalėdoms: kepame, verdame, puošiame namus. Pasimeldžiame ir laukiame rytojaus, Kristaus gimimo“, –  kalbėjo ji.

A.Palujanskienė pamena, kaip jos tėviškėje Latvijoje Kūčias švęsdavo lietuviai samdiniai. Moteriai ypač skanus vienas senoviškas, labai paprastas pasninko patiekalas – karštos neluptos bulvės su linų sėmenų padažu.

Linų sėmenys sumalami, užplikomi, įpilama šaltai spausto aliejaus. Karštos bulvės dažomos į šį padažą ir valgomos.

Latvių bendruomenės pirmininkė lietuviams Kūčių stalą siūlo paįvairinti ir kitu nesunkiai pagaminamu patiekalu – makaronais su pievagrybiu padažu. Makaronus reikia išvirti, grybus supjaustyti ir pakepinti su svogūnais, įdėti truputį miltų, atskiesti ir gautą padažą užpilti ant makaronų.

Baltarusių bendruomenės vadovė Rosana Steponavičienė vaikystėje iš Baltarusijos beveik kasmet švęsti Kūčių ir Kalėdų važiuodavo į Lietuvą pas lietuvę močiutę. Pasak moters, jos šeimoje yra ir katalikų, ir stačiatikių, tad švenčiamos ir visos religinės šventės.

Panevėžyje gyvenanti jos tautietė Raisa Chlopkova sakė, kad ji laikosi stačiatikių tradicijų ir Kūčias švenčia sausio 6-ąją. Pasak jos, vienas pagrindinių baltarusių Kūčių valgių – perlinių kruopų ir ryžių košė.

Mielai eina į svečius

Gruodžio 24-oji karaimui Jurijui Charčenkai irgi eilinė diena. Pasak vyro, jo tauta turi savo, karaimų tikėjimą. Kūčių ir Kalėdų jie nešvenčia. Tačiau ponui Jurijui teko sėdėti prie Kūčių ir Kalėdų stalo bičiulių šeimose.

Vyrui labai patinka kūčiukai, tačiau jų niekada neperka, bet pats išsikepa kada užsimanęs. J.Charčenka sako, kad totorių virtuvėje yra daugybė skanių patiekalų be mėsos, kurie tiktų lietuvių Kūčių stalui. Beje, pas karaimus patiekalų iš mėsos niekada nebūna per laidotuves, metines.

Paklaustas, kokį nesudėtingą patiekalą rekomenduotų pasigaminti, puikus kulinaras juokiasi, kad visus jo žinomus patiekalus nesunku paruošti.

„Pavyzdžiui, išsikepkite bandelių su varškės ar silkės įdaru“, –  siūlo jis.

Tešlą bandelėms karaimas gamina iš pieno, mielių, miltų, pagal skonį deda cukraus, įberia druskos ir palieka pakilti. Į varške įmuša plaktą kiaušinį, deda razinų, cukraus. Iš tešlos daro paplotėlius, deda įdarą, gražiai užlanksto ir šauna į orkaitę.

Kitas įdaro variantas: šviežius kopūstus reikia patroškinti keptuvėje su svogūnais. Į troškinį įdėti kietai virtų kiaušinių.

Pyragėlius galima kepti ir su silkės, ryžių ar svogūnų įdaru. Ryžius reikia išvirti, sumaišyti su kapota silke, įdėti pakepintų svogūnų.

Kūčių ir Kalėdų, žinoma, nėra ir totorių religinių švenčių kalendoriuje. Panevėžio bendruomenės vadovas Islamas Bagatovas sako, kad jis, nors ir nešvenčia Kūčių, bet mielai ragauja tradicinių lietuviškų Kūčių valgių. Ypač skanūs totoriui kūčiukai. Tiesa, jis jų nekepa – perka parduotuvėje.

Lietuvoje gyvenantys kitataučiai yra girdėję apie Kūčių papročius. Jiems ypač prasmingas atrodo lietuvių paprotys pagerbti mirusiuosius.

Tikėjo sielos nemirtingumu

Etnologas  Aleksandras Žarskus  savo darbuose apie lietuvių didžiąsias religines šventes rašo, kad Kūčių ir kalėdiniuose papročiuose yra daug užuominų apie mirusiuosius ir vėles.

Kai kurie tyrinėtojai į kalėdinius mirusiųjų pagerbimo papročius žiūri kaip į Vėlinių tęsinį. Tačiau, anot autoriaus, atidesni papročių tyrimai rodo, kad anksčiau lietuviai, kaip ir visi indoeuropiečiai, mirusiuosius prisimindavo keturis kartus per metus.

Visur Lietuvoje buvo paprotys ant stalo, toje vietoje, prie kurios sėdėdavo tais metais miręs šeimos narys, uždegti žvakutę, kartais –  pastatyti ir kryželį. Jau mūsų amžiuje neretai šalia dar padėdavo eglės šakelę, šventojo paveiksliuką.

Šio amžiaus pradžioje atsirado paprotys ant stalo, mirusiojo vietoje, dėti lėkštutę. Kartais ant lėkštutės sukryžiuodavo valgymo įrankius ar patiesdavo juodą kaspiną.

Kapčiamiesčio apylinkėje toje vietoje, kur sėdėdavo miręs senelis, dėdavo dvi sukryžiuotas šakeles arba gėlytę: tai skatino vaikus įsivaizduoti, kad senelis šalia jų, tik nematomas; jie turėdavo papasakoti, ką atmena apie senelį. Etnologas pasakoja, kad kai kurie XX a. pradžioje gimę žmonės dar atmena, kad Kūčių valgių buvo atidedama mirusiesiems. Į atskirą indą po truputį įdėdavo įvairių patiekalų.

Valgių mirusiesiems dėdavo ne tik ant Kūčių stalo. Po stalu dėdavo duonos ir druskos. Valkininkų apylinkėse per petį į kertę prie lango nuliedavo aguonpienio. Kitur lėkštę su valgiais statydavo ant palangės. Vilkijos apylinkėse dar iki 1934 m. įvairių patiekalų vėlėms dėdavo prieangyje, už durų, ant kėdės.
Po vakarienės dauguma Lietuvos gyventojų stalo nenukraustydavo. Priežastis aiškindavo įvairiai, dažniausiai –  kad paliekama vėlėms, kiti –  kad ateis Dievulis valgyti, kad nakčia atėjęs kūdikėlis Jėzus turėtų ko pavalgyti ir šienelio atsigulti, ir pan.

A.Žarskus pažymi, kad tradicijos pradėjo keistis jau šio šimtmečio antrajame dešimtmetyje. Kai kuriose šeimose valgių likučius po vakarienės nuimdavo, ant stalo palikdavo tik neuždengtą staltiese šieną. Kiti palikdavo dar kryželį ir kalėdaitį dvasioms maitintis.

Nemažai Kūčių burtų vienaip ar kitaip susiję su mirtimi, bet juose visuomet glūdi potekstė apie sielos nemirtingumą.

Sakoma, kad jei Kūčių vakarą pažvelgęs į veidrodį  jame pamatysi savo artimojo be galvos atvaizdą, vadinasi, kitąmet mirsi.

Tikėta, kad Kūčių vakarą tamsiame, tuščiame kambaryje uždegus uždegus baltą ilgą žvakę, ją palikus ant stalo ir uždarius duris, vidurnaktį reikia ateiti ir pasižiūrėti pro rakto skylutę. Kalbama, kad galima išvysti savo būsimą vyrą ar žmoną, ar į Anapus iškeliavusį artimąją. O gal net ir savo ateitį ar žodžiais nenupasakojama Kūčių stebuklą.