– Per didžiąsias metų šventes vyksta įvairių susibūrimų. Neretam sunku bendrauti, nes žmonės – skirtingi, nuomonės – skirtingos, požiūris į gyvenimą – skirtingas. Kaip per šventes nesusipykti?

– Gebėjimas suvaldyti savo emocijas, šiuo atveju – pyktį, nepasitenkinimą, yra labai svarbus, o tai reikalauja didelio sąmoningumo. Svarbu atpažinti, kokių emocijų kyla, ir gebėti tą pyktį, susierzinimą ar nepasitenkinimą pakeisti. Kuo? Galime pakeisti atjauta arba supratimu, kad kitas žmogus ne iš piktos valios tau aiškina, kaip gyventi, reguliuoja, kažką komentuoja. Galima pagalvoti: „Atjaučiu tave, kad tu nori čia visus mokyti – tikriausiai pats nelabai kaip viduje jautiesi.“ Reikia suprasti, kad jūs su tais žmonėmis tebūsite dieną ar dvi, jūsų bendravimas bus trumpas ir nevertas jūsų neigiamų emocijų, nes nuo jų mes patys daugiausia nukenčiame. Pykdami, įsiveldami į konfliktą su giminaičiais ar šeimos nariais mes prisišaukiame sau nemigo naktų, po konflikto graužia sąžinė, kamuojamės, galvojame apie tai, kas įvyko. Tad geriau, vos pajutus, kad kyla neigiamų emocijų, arba net apskritai prieš važiuojant į šventinį susitikimą su giminėmis tiesiog nusiteikti, kad žmonės bendrauja taip, kaip jiems išeina, ir jeigu išeina tik tiek, – aš galėsiu priimti tą realybę, nekelti per didelių lūkesčių. Tada bus mažiau nusivylimo, kad tie lūkesčiai nepateisinti, kad žmonės, su kuriais susitikome, nebuvo tokie, kokių mes norėtume, kad būtų. Tad svarbiausia, mano manymu, – geras nusiteikimas, gebėjimas neiškeliauti į tą gynybinę reakciją, į tas mūsų vadinamąsias reptilijos smegenis, kai jau pradedame matyti savo šeimos narius kaip priešus, su kuriais mums reikia kovoti, įveikti, ir galiausiai viskas baigiasi masiniu šeimos konfliktu.

Suaugusiam žmogui dovana yra tik atributas, išreiškiantis jausmą, kurį turėtume dovanoti vienas kitam: meilę ir padėką už tai, kad esi mano gyvenime.

– Ginčytis, konfliktuoti ir įrodinėti savo tiesas nelabai yra prasmės?

– Nemanau, kad yra prasmės. Juo labiau kad žmonės, kol jie būna kovinės būsenos, negirdi nei vieni kitų argumentų, nei vieni kitų pozicijos. Jiems sunku suvokti kito poziciją, nes tuo metu būna labai egocentriškai susikoncentravę į savo matymą, ir nėra galimybių, iškilus konfliktui, kažką kažkuo įtikinti. Tad geriau tiesiog stengtis priimti faktą, kad turėsime gal ne visai mums patinkančių bendravimo elementų, bet tai yra tik viena diena. Dėl to neverta gadinti savo paties nervų ir sveikatos.

– Tradiciškai per didžiąsias metų šventes lankomi vyresnės kartos žmonės, seneliai, kurie daug žino apie gyvenimą ir ypač linkę jaunimą mokyti. Bendraujant su jais reikia labai daug kantrybės...

– Reikia kantrybės. Ir tai, kiek mes tos kantrybės turime, – mūsų vidinės būsenos atspindys. Jeigu aš pats esu pervargęs, nervina viskas. Dažnai taip ir įvyksta, kad ant savo senelių, tų mokytojų, ir išliejame tai, kas prikaupta. Tačiau jeigu aš atvažiuoju būdamas harmoningos vidinės būsenos, tai ir senolių pamokymus išklausyti ir priimti bus lengviau. Kelias į vidinę harmoniją gali būti, tarkim, meditacija, nusiraminimas, malda, vidinės tylos, vidinės ramybės atradimas prieš įžengiant į kontaktą. Tai palengvintų bendravimą. Kova nieko gero neduoda. Ji tikrai nepakeičia senelių ar tėvų mąstymo, o nuotaiką ir santykius sugadina.

– Gal taip savotiškai išsikrauname? Juk reikia kažkur tą savo energiją išlieti.

– Išsikrovimas tam tikra prasme vyksta, bet yra gerokai konstruktyvesnių būdų tai padaryti. Treniruotė, geras krosiukas – efektyvesni išsikrovimo būdai. Kai kurie žmonės, kai nori išlieti tamsias emocijas, tvarko namus ar perstumdo baldus, nuveikia gausybę kitų darbų, nes turi energijos, kuri susikaupia iš viduje kunkuliuojančių emocijų. Svarbiausia išreikšti emocijas tokiu būdu, kuris niekam nekenkia, netgi suteikia pridėtinių verčių.

Pasirengimas: psi­cho­lo­gė L.Rim­ku­tė ra­gi­na šven­tes sutikti ra­mios vi­di­nės bū­se­nos, tuo­met ne­kils pa­vo­jų nu­si­vil­ti, suirz­ti, su­si­pyk­ti. / L. Rim­ku­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Mūsų visuomenei kažkodėl būdingas varžymasis – kas gražiau pasipuoš, dekoruos namus, kas nupirks geresnę ar brangesnę dovaną. Net miestai kasmet varžosi, kurio eglutė gražesnė. Iš kur tai? Ar tai normalu?

– Lyginimasis su kitu, iš psichologinės pusės žiūrint, – nesveikas dalykas, kuris atsiranda dėl nevisavertiškumo jausmo. Ar mano dovana pakankamai didelė? Ar aš gerai pasirodysiu, paliksiu įspūdį, išreikšiu padėką? Gal jau ir nusibosta, kai psichologai apie tai kalba, bet čia yra mūsų pagrindinis savivertės klausimas. Jeigu neturiu vidinio jausmo, savo vertę galiu patvirtinti tik kitų grįžtamuoju ryšiu, kitų pasakymais ar pagyrimais. Jeigu ir taip jaučiuosi pakankamai vertingas, tai mažiau turiu to poreikio įrodinėti išoriniais dalykais – dovanų brangumu, patiekalų įmantrumu, papuošalų originalumu ar dar kažkuo. Tie, kurie nerungtyniauja, nesivaržo, yra laimingiausi. Jie atsipalaidavę, turi sveiką santykį su savimi ir jiems nebaisu ar skaudu, kad kažkas kažką ne taip pagalvos apie jų dovanas. Be to, šeimose dažnai susitariama dėl dovanų, yra tradicijos, tad gal nereikėtų nukrypti nuo tų ribų ir stengtis pasirodyti, kad aš galiu geriau, daugiau ar pan.

– Svarbiau, kad ta dovana būtų iš širdies?

– Nuoširdi, rodanti, kad aš apie tave galvojau, tu man esi svarbus, tu man rūpi, aš jaučiu tau meilę, dėkingumą, ir tai išreiškiu savo dovana. O ne tai, kad dovana dovanojama, kad tu apie mane geriau galvotum ar nesupyktum. Mes visi skirtingai suprantame dovanų reikšmę. Kai kuriems, ypač mažiems vaikams, dovanos yra svarbus meilės įrodymas. Kuo mažesnis vaikas, tuo dovana jam reikšmingesnė. Bet vėlgi – ne jos brangumas ir ne jos dydis vaikui leidžia pasijusti mylimam. Suaugusiam žmogui dovana yra tik atributas, išreiškiantis jausmą, kurį turėtume dovanoti vienas kitam: meilę ir padėką už tai, kad esi mano gyvenime.

– Ką daryti, jeigu gauni dovaną, kuri tave labai nuvilia?

– Galbūt lūkesčiai buvo per dideli, jeigu labai nusivili. Turime padėkoti už bet kokią dovaną, pasistengti suprasti, ką žmogus norėjo ja pasakyti. Dovana nėra mūsų santykių esmė. Jeigu tau tas daiktas nereikalingas – po švenčių atiduok labdarai. Juk niekas tavęs neįpareigoja tą dovaną visą gyvenimą pasidėjus ant palangės laikyti. Ir šiaip dovanos nėra svarbiausios per Kalėdas, nors pastaruoju metu daugelis esame tai pamiršę, nes gyvename labai komercializuotais laikais. Didelę įtaką mums daro nuo pat lapkričio aplink matomos reklamos, dovanų pirkimas labai sureikšminamas. Labai materializuojama ta pati Kalėdų šventė, nors iš tikrųjų reikėtų prisiminti tarpusavio ryšį, buvimą drauge ir galimybę praleisti tą laiką su savo šeima arba žmonėmis, kurie mums rūpi.