Tėvas, auginantis du vaikus teigia, kad vaikai apie karą Ukrainoje sužino mokykloje. 

„Labai daug kalbama mokykloje, daug aiškinama. Jie viską suvokia“, – teigė vilnietis.

Kita mieste kalbinta moteris sako mokanti vaikus, kaip elgtis iškilus karo pavojui Lietuvoje. 

„Apsitariam visus dalykus, jeigu išgirstų sirenas, ką reikėtų daryti, kokių veiksmų imtis“, – sakė vilnietė.

Moteris teigia, kad informacinis fonas paveikė jos vyresnį sūnų ir ją pačią, todėl stengiasi riboti laiką, praleistą žiūrint žinias ir skaitant naujienas.

Karui Ukrainoje besitęsiant, jau ilgiau nei mėnesį jautresni žmonės rečiau naudoja socialinius tinklus.

„Žmona tai riboja ir dabar net ir aš kartais siūlau, kai Bučos parodyti vaizdai – baisu. O pats tai pastoviai žiūriu“, – kalbėjo vilnietis.

Šeimos psichologas Gediminas Navaitis sako, kad kalbant tokia jautria tema reikia įvertinti vaiko amžių.

Priešas nori, kad mūsų vaikai užaugtų išsigandę, bailūs ir nuolankūs, todėl tėvas ir motina yra tarsi karo vadas.

„Reikia skirti, kada kalbamės su darželinuku, o kada su paaugliu, todėl, kad paauglys žino šiek tiek istorijos, pavyzdžiui, šiandien jis gali suprasti, kas atsitiko su Ukrainos civiliais okupuotuose kaimuose, nes jis žino Rainių tragediją ir ten žudytus žmones ir suvokia, kad niekas nesikeičia – tie patys žmogžudžiai daro tą patį. Todėl paaugliui labai tiktų knygos apie Lietuvos partizanų kovas už nepriklausomybę, kaip priminimas ir parodymas, kad nesame bejėgiai ir galime gintis“, – kalbėjo šeimos psichologas.

G. Navaitis teigia, kad tėvams svarbiausia patiems nusiraminti ir tinkamai pasiruošti pokalbiui su vaikais.

„Pirmiausia tėvams reikėtų susitvarkyti su savo jausmais, nes ko gi galų gale nori priešas, jis nori, kad mūsų vaikai užaugtų išsigandę, bailūs ir nuolankūs, todėl tėvas ir motina yra tarsi karo vadas, kuris turi paruošti savo karius (vaikus) ateičiai. Vadinasi, jis ir pats turi bent jau apsimesti, kad nebijo, sustiprinti tą jausmą vaikams. Reikia pasiruošti pokalbiui su vaikais, negalima taip rimtomis temomis šnekėtis tuo pat metu žiūrint televizorių, valgant traškučius ir dar užsigeriant alumi“, – šypsojosi G. Navaitis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Psichologas teigia, kad paaugliai yra pakankamai emociškai subrendę, kad su jais būtų galima kalbėtis kaip su suaugusiais.

„Nes paauglys jausmų srityje jau kone subrendęs žmogus, jo jausmai tik menkiau valdomi, todėl čia pokalbis yra kaip su rimtu partneriu. Tame pokalbyje galima prašyti ir siūlyti, kad paauglys prisidėtų prie visų sprendimų, pavyzdžiui, padėtų nuraminti jaunesnį broliuką ar sesutę“, – patarė psichologas.

Tėvams reikėtų mėginti sukurti tarsi naujas pasakas, atsižvelgiant į vaiko amžių ir suvokimą, kuriame pasakų herojus būtų gal kiek panašus į patį vaiką, kuriam pasakojam.

Kalbant apie karą su jaunesniais vaikais, į pagalbą galima pasitelkti pasakas, geriausia – kurti jas patiems.

„Su jaunesniais kalbėtis reikėtų truputį kitaip, todėl, kad ir jų gyvenimiška patirtis ir supratimas apie pasaulį yra ne toks kaip suaugusio žmogaus. Visada su vaikais bendrauti buvo geras būdas pasakos, nes ir tuo metu, kai nebuvo televizoriaus ar interneto, besiklausantys pasakų ir jas pasakojantys pajusdavo tarpusavio ryšį. Daugelis pasakų, kurias matom knygynuose, akivaizdžiai, kad ne ką bendro turi su tais jausmais, kuriuos šiandien dalis vaikų patiria. Manyčiau, tėvams reikėtų mėginti sukurti tarsi naujas pasakas, atsižvelgiant į vaiko amžių ir suvokimą, kuriame pasakų herojus būtų gal kiek panašus į patį vaiką, kuriam pasakojam. Svarbiausia, kad išgyventų panašius jausmus: pasimetimą, neaiškumą, baimes ir kartu nurodyti, kaip jas įveikti“, – teigė G. Navaitis.

Pašnekovas patarė situacijai tapus nevaldoma kreiptis į psichologą.