Dalijasi su vaikais žiniomis

„Su vyru esame vedami vieno bendro ketinimo – šeimoje visi turi jaustis saugūs. Vadinasi, turime vieni kitais pasitikėti. Mūsų šeimos tvirtybė slypi tarpusavio atvirume ir tikėjime, kad kartu galime įveikti visus iškylančius sunkumus“, – aiškina pašnekovė.

Varanavičių ketvertukas – Auksė, jos vyras Darius, vaikai Aistė ir Dainius. Darius atsakingas už šeimos saugumą, vaikų meistriškumo ugdymą ir ribų vaikams nustatymą. Auksė – už tradicijų, vertybių ir ritualų puoselėjimą.

Pandemija Varanavičių šeimą paskatino išsikraustyti į sodybą Prienų rajone. „Dabar vaikai daugiau važinėja dviračiais, paspirtukais, vaikšto, žaidžia prie tvenkinio. Važiuojant per Prienų miestą, mūsų regėjimo lauko nedirgina jokios reklamos“, – gyvenimo sodyboje pranašumais dalijasi Auksė.

Jos dukrai Aistei šiuo metu labai patinka šokti. Šokis mergaitei tarsi meditacija, pokalbis su savimi. Sūnus Dainius yra ypač gabus matematikai. Jis mėgsta su tėčiu diskutuoti apie blockchain technologijas ir pan.

„Mūsų šeimoje galioja nerašyta taisyklė, kad mes, tėvai, dalijamės tuo, kuo gyvename patys. Kiekvieną kartą matydama vaikų pokalbius su tėvu, jaučiuosi dėkinga gyvenimui, kad turiu tokį protingą, intelektualų vyrą“, – džiaugiasi pašnekovė.

Pritaiko savo veiklas šeimoje

Nuo 2014-ųjų Auksė veda dėmesingas mankštas, sąmoningo kvėpavimo sesijas ir sako, kad įgytas žinias nesunkiai pritaiko ir šeimoje. „Jei iš mokyklos paskambindavo, kad mano vaikui skauda galvą ar pilvą, prašydavau mokytojos leisti man pasikalbėti su juo. Primindavau, kokios yra pirmosios pagalbos priemonės: susirasti ramią vietelę ir pakvėpuoti, kaip esu mokiusi“, – pasakoja A.Varanavičienė.

Dėmesingi prisilietimai, apsikabinimai, kai ištuštėja meilės buteliukas, pėdų masažo suderinimas su pirštukų istorija ir daugelis kitų malonių ritualų – Varanavičių šeimos kasdienybė.

Kalbėdama apie savo veiklas Auksė bando jas sutalpinti į vieną žodį – dėmesingumas. Jai rūpi dėmesingumas jausmams, poreikiams, mintims, kūnui ir žmogaus ryšiui su aplinka.

Sunkiu metu Varanavičių ketvertukui labai padeda suformuluotos amžinos, laiko patikrintos vertybės. Viena jų – žmogus yra žmogumi kitų žmonių dėka. „Ji apima pagarbą tėvams, mokytojams, draugams, kaimynams ir visai mus supančiai aplinkai“, – aiškina pašnekovė.

Paslaptis: šeima Varanavičių ketvertui – pati saugiausia vieta. Jų stiprybė – bendrystė ir atvirumas.

Moko savo pavyzdžiu

Apie pagarbą tėvams kalbama tiek krikščionybės, tiek budizmo, tiek ir vedų mokymuose. Jei norime būti laimingi, pirmiausia turime gerbti savo tėvus už mums suteiktą gyvybę. Kitu atveju mes tiesiog neigsime savo egzistavimą.

„Mūsų šeimoje pagarba tėvams – svarbiausia. Vaikai mato, kokius glaudžius ryšius mes palaikome su savo tėvais, giminėmis. Tikime, kad vėliau ir jie puoselės tą pagarbų ryšį“, – sako Auksė.

Jos nuomone, jeigu norime vaikus ko nors išmokyti, reikia rodyti pavyzdį. Prievarta neveiksminga. Tėvai turi gyventi taip, kad vaikai norėtų sekti paskui juos. Auksė nepuoselėja iliuzijų, kad vaikai, eidami savo pasirinktais keliais, neklys, bet tikisi, kad įdiegtos tėvų vertybės padės jiems greičiau surasti kelią atgal. Todėl moteris jų klaidas nusiteikusi priimti su meile, malda ir laimės linkėjimu.

„Kiekvienas turime pereiti savus išbandymus, pajusti savus nudegimus. Gerai pamenu, kai su šeima buvome nuvykę į „Master of Calm“ festivalį. Gulėjome ant žolės netoli laužavietės, o tuo metu dar mažas sūnus bėgiojo labai arti laužo. Man, kaip rūpestingai mamai, labai knietėjo jį perspėti, kad jei nepasisaugos – nudegs. Vyras liepė nebijoti. Sakė, kad turime leisti jam pajausti karštį, nes jokie žodiniai perspėjimai neįtikins.“

Auksė ir Darius leidžia vaikams klysti, bet visuomet budi šalia, kad nudegimas nebūtų per skaudus.

Vakare kiekvienas po kelias minutes kalbamės su abiem vaikais atskirai. Ką tai duoda? Tarkim, sūnus tėčiui nepasakė, kas slegia jo širdelę, bet galbūt atvėrė skaudulius man.

Nusprendė padėti pati sau

Varanavičių šeimos tikslas – gyventi taip, kad nė vienas šeimos narys neišduotų savęs, kad visi vadovautųsi tomis vertybėmis, kuriomis tiki ir kurias deklaruoja. Kadangi teorija be praktikos nieko verta – kiekvienam tenka įdėti ir nemažai valios pastangų.

Lygiai tiek pat valios, kantrybės ir noro pažinti save kadaise prireikė pačiai Auksei, kai ji pradėjo ilgą ėjimo į save, sveikimo kelią.

„Gimus dukrelei, į paviršių išlindo mano pasislėpusi liga – skydliaukės hipofunkcija, kurią gydytojai iš pradžių diagnozavo kaip pogimdyminę depresiją. Kadangi maitinau vaiką, pagrindine gydymosi priemone tapo sportas ir mityba. Gilinausi, praktikavau meditacijas. Ši patirtis suteikė išminties vėlesniam mano darbui su žmonėmis. Supratau, kad visi turime teisę būti išjausti, išklausyti. Kad turime teisę ir blogai jaustis, nesmerkdami savęs už tai“, – kalba Auksė, nuo tų laikų praktikuojanti aktyvų klausimąsi.

Vėliau, pagimdžiusi sūnų, perfekcionistė ir vėl susidūrė su didžiuliais iššūkiais. Tuokart jai atrodė, kad nesugebėjimas būti tobulai visose srityse yra tolygus susinaikinimui. Jei negali būti tobula – negyvenk, – tarsi kuždėjo protas jai, ir psichoterapeutai be jokių skrupulų skyrė moteriai pirmąją antidepresantų dozę.

„Negalėjau pakęsti minties, kad nuo šiol turėsiu būti priklausoma nuo vaistų, – prisipažįsta ji. – Todėl gilinausi, ieškojau žinių, kaip galėčiau sau kitaip padėti, kol visai netikėtai atradau sąmoningo kvėpavimo užsiėmimus, suteikusius mano sveikatai begalę naudingų potyrių.“

Didžiausiai vertybė – santykiai

Auksės ir Dariaus šeimoje svarbiausi – tarpusavio santykiai. Vaikas gali prasčiau mokytis, bet drąsus ir atviras bendravimas turi būti visa ko pagrindas.

„Tik tokiu atveju vaikai kreipsis į tėvus pagalbos, sugrįš, kai pateks į bėdą. Todėl darome viską, kad ir vėliau jie norėtų su mumis bendrauti, klausti patarimo, švęsti drauge šventes“, – atvirauja A.Varanavičienė ir pasakoja, kad neseniai per LRT žiūrėjusi dokumentinį filmą apie poetą Justiną Marcinkevičių, kuris taip pat kadaise gyveno Prienų rajone.

Tarp visų archyvinių kadrų moters emocijas labiausiai užkabino vienas epizodas, kur poetą sodyboje pasitinka visa plati giminė. „Kiek čia jūsų daug susirinko!“ – džiaugiasi jis. „Ir aš šito noriu. Kad ir mūsų namo kieme kada nors susirinktų visa giminė – vaikai, anūkai. Kad ta meile, nuoširdumu galėtume dalytis tarpusavyje“, – viltingai kalba Auksė.

Kai gyveno Kaune, Auksė su kaimynų šeima telkė rajono bendruomenę. Norėjo skatinti kaimynų bendradarbiavimą, draugiškus santykius. Lietuvos sporto universitete baigusi kineziterapijos studijas, ji padėdavo organizuoti įvairius su sportu ir sveika gyvensena susijusius projektus, leidusius kaimynams suartėti, dalytis ne tik problemomis, bet ir džiaugsmais. „Pasibaigus projektams, žmonės ir toliau savarankiškai tęsdavo veiklas“, – džiaugiasi sparčiai sudygusiomis gerumo sėklomis entuziastė.

Aktorystė: gyvenime, kaip teatre, mes turime daugybę vaidmenų. Vienas jų – laiko, praleisto su savimi, valdovė. Ar tinkamai jį išnaudoju?

Vakaro arbatos pokalbiai

„Jau ilgą laiką mūsų šeimoje egzistuoja vadinamieji vakaro arbatos pokalbiai“, – išduoda paslaptį Auksė. Išdaliję vakarinius bučinukus savo vaikams, juodu su vyru išsiverda arbatos, užsikuria židinį ir kokią valandą svetainėje kalbasi. Tai leidžia padaryti išvadas ir prieiti prie bendrų sprendimų.

Vienas naujausių Varanavičių šeimos sprendimų ir buvo noras kraustytis į Prienų rajoną. „Kai prasidėjo pandemija, o su ja ir nuotolinis mokymas, pajutome, kad kažkas negerai. Sūnus išeidavo po pamokų į lauką ir neradęs nė vieno draugo skųsdavosi, kad visi turbūt sėdi prie kompiuterių. To paties norėdavosi ir jam. Tuomet su vyru ėmėme svarstyti, ką daryti, kad kitų vaikų elgesys neturėtų įtakos mūsiškio mąstymui.“

Tėvai kreipėsi į psichologus patarimo, kurie sakė: jei nori kažką keisti – susikurk tokią aplinką, kad ji tau padėtų. Taigi Varanavičiai išsikėlė į sodybą Prienų rajone, kur visi mažiau laiko skiria informacinėms technologijoms.

Ar vaikai protestavo, kai reikėjo palikti senus draugus, keisti mokyklą? Pasak Auksės, pokytis neįvyko per vieną naktį. Tėvai turėjo užtektinai laiko pokalbiams. Visi drauge važiuodavo apžiūrėti sklypų, kartu svajojo. „Mes mokome vaikus neprisirišti prie daiktų. Jei jų nenaudojame – atiduodame, parduodame kitiems. Kad nebūtų sąstingio – vyktų judėjimas, cikliškumas“, – aiškina ji.

Sąmoningo kvėpavimo instruktorė leido savo vaikus į darželį „Vaikystės sodas“, kur buvo stipriai ugdomas emocinis intelektas – kalbėjimas apie savo jausmus. Kadangi abu su vyru labai rimtai žiūrėjo į tėvystę, darželyje gautas žinias tolygiai perkėlė ir į šeimą. Stengėsi, kad nebūtų priešpriešos. Todėl nei tėvai, nei jų vaikai dabar nebijo drąsiai kalbėti apie savo emocijas.

Dar daugiau – Varanavičių atžalos žino, kad fizinis skausmas gali pakenkti ir jų kūnui. Jei sūnui ar dukrai kažką skauda, visi drauge kalbasi ir bando rasti priežastį, t.y., koks incidentas, pokalbis, situacija per pamoką, kontrolinį galėjo sukelti vienokį ar kitokį negalavimą. „Noriu, kad mano vaikai aiškiai suvoktų, kaip veikia pasaulis, visata“, – aiškina atsakinga mama.

Būtina ugdyti asmenybę

Pagrindinis šeimos ritualas – apsikabinimai, bučinukai su tėčiu, mama. Ryte ir vakare. Būtinai su meile. „Vakare kiekvienas po kelias minutes kalbamės su abiem vaikais atskirai. Ką tai duoda? Tarkim, sūnus tėčiui nepasakė, kas slegia jo širdelę, bet galbūt atvėrė skaudulius man“, – išmintingai dėsto mama. Tai ji vadina atsakinga tėvyste, pačiu rimčiausiu projektu. Juk tas projektas tęsiasi net 20 metų.

Kurti individualią asmenybę, savo tautos ateities dalį – be galo svarbu. Lygiai taip, kaip ir turėti savo mėgstamą darbą ar laiko sau. Ilgainiui Auksė parengė net specialų seminarą tema: „Kaip suprasti, kurie tikslai turi prasmę?"

„Užsiėmimuose kalbu apie visų gyvenimo vaidmenų harmoniją ir darną. Apie susitarimą šeimoje, kad kurį laiką tu skirsi didesnį dėmesį vienai, o ne kitai sričiai. Patikėkite, tai didelis menas!“ – užtikrina dėmesingumo specialistė.

Gamtos terapija

Mėgstamiausia viso ketvertuko veikla – pasivaikščiojimai. Auksė juokiasi, kad jų šeimai yra gerai turėti pastovų maršrutą: jis suteikia aiškumo, ramybės.

„Kai gyvenome Kleboniškyje, turėjome didįjį ir mažąjį pasivaikščiojimų ratus. Kadangi sūnui būdavo labai sunku išeiti, jis norėdavo žinoti, kurį ratą eisime. Kai vaikui yra aišku – jis jaučiasi saugus, jam smagu. Juk kiekvienam smagu, kai gali rinktis, – aiškina idėjos autorė ir sako, kad vaikui be galo svarbu, kai su juo tariamasi. – Tuomet jis jaučiasi visaverte asmenybe.“

Šiuo metu Auksė tyrinėja gamtą aplink savo namus, nes nori rengti gamtos terapijos užsiėmimus. Moteris pasakoja, kad, baigusi kvėpavimo specialistės mokymus, drauge su savo dvasine vadove išvyko į Indiją. Ten ji suprato, kad nebūtina blaškytis po pasaulį ieškant stebuklų.

„Viską, ko žmogui reikia, galima rasti ir Lietuvoje – ir dvasinių mokytojų, ir šventų vietų. Svarbiausia – Lietuvoje yra mano šeima! – sako Auksė, šiuo metu gyvenanti gamtos apsuptyje. – Juk miške galima kalbėtis su medžiais, tai, manau, ir darė mūsų senoliai – tik labai intuityviai, paprastai. Pradėjau tai praktikuoti Kleboniškyje. Parodydavau žmonėms būdų, kaip kalbėtis su mišku, kad jis atsakytų.“

Kalbėti turime atsakingai

Beatą Nicholson Auksė vadina savo įkvėpėja ne tik virtuvėje. Sutampa abiejų moterų požiūriai apie šeimą, pusiausvyrą gyvenime. „Juk maistą mes irgi gaminame jausmiškai, – tikina ji. – Jei blogos nuotaikos eisi į virtuvę – bus sūru, kartu arba prėska. Jei su meile – gardu.“

Auksė atskleidžia pačios išbandytą ryžių eksperimentą, kuriam reikia trijų stiklinių be druskos išvirtų ryžių. Ant vienos stiklinės turėtų būti užrašas „Aš tave myliu“, ant antros – „Aš tave ignoruoju“, o ant trečios – „Aš tavęs nekenčiu“. Kasdien turite kreiptis į kiekvieną stiklinę su atitinkama emocija ir sakyti, kurią mylite, kurią ignoruojate, o kurios nekenčiate.

„Kaip manote, kurioje stiklinėje ryžiai supelis pirmiausia? – klausia Auksė ir išduoda atsakymą: – Antroje, nes ignoravimas tolygus sunaikinimui. Aš tikiu ta energija, nes domiuosi kvantine fizika. Todėl vieną iš savo seminarų esu paskyrusi ir sąmoningai kalbai.“

Kalbėti, kaip ir mąstyti, pasak Auksės, mes turime labai atsakingai, nes patys to nenorėdami galime sužeisti kitus. Paveikti net fiziniu lygmeniu.

Grįždama prie maisto temos A.Varanavičienė sako, kad mėgsta šeimai gaminti kuo įvairesnius patiekalus. Jei vaikai spyriojasi, mama prašo, kad bent jau paragautų – sužinotų naujo patiekalo skonį. Ar suveikia?

„Žinoma. Kai patys tėvai turi tam tikrų vertybių, tam tikrą šeimos gyvavimo modelį, negali nesuveikti. Tai kur kas veiksmingiau, nei kartą gyvenime išklausyti pozityvios tėvystės kursus ir grįžus namo vaikams aiškinti, kaip tinkamai viską daryti“, – juokiasi Auksė ir siūlo tėvams patiems rodyti pavyzdį.

Prasiblaškyti nuo įtampos

Kai pasaulį sukaustė pandemija ir Auksė nebegalėjo su dukra išvykti į planuotą kelionę Paryžiun, tuomet abi sumanė pažaisti prancūzišką virtuvę – per valgius pajusti kelionės žavesį. Taip ant stalo atsirado prancūziškos duonos, užkandėlių ir netgi knyga apie Prancūziją.

„Lygiai taip ir šiandien, kai su nerimu stebime įvykius Ukrainoje, pasidarykite mažą pramogą sau – nukeliaukite į bet kurį Žemės kampelį per maistą. Pasidomėkite, ką mėgsta tos šalies žmonės. Prasiblaškysite nuo įtampos ir drauge su šeima patirsite smagų nuotykį“, – pataria A.Varanavičienė.

Sumani mama apgailestauja, kad ne visi mokytojai sugeba įkvėpti savo mokiniams ramybės. Yra ir tokių, kurie nesuprasdami įjautrina vaiką, pasakoja: jei bus susprogdinta atominė elektrinė, visiems teks nešioti dujokaukes. „Nežinia, kaip tokie žodžiai veikia jautresnės psichikos vaikų vaizduotę. Laimė, mūsiškiai savo baimių ir blogų minčių savyje nelaiko. Jei kas kelia nerimą – išsyk dalijasi.“