– Vienišumas ir vienatvė – šie terminai dažnai vartojami kartu. Ar jie reiškia tą patį?

– Tai du skirtingi dalykai. Vienatvė apibūdina išorines sąlygas, fizinę būseną – buvimą vienam ar sąmoningą atsiskyrimą, siekiant pabūti pačiam su savimi. Vienišumas – jausmas, kuris gali atsirasti, nepriklausomai nuo to, ar esame vieni, ar ne: jį galime išgyventi triukšmingoje žmonių draugijoje ir nepatirti likę visiškai vieni. Vieniši jaučiamės, kai esame socialiai izoliuoti tuomet, kai to nenorime.

– Pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, nevaldomai daugėja vienišų žmonių. Kai kas šią tendenciją vadina mirtiną grėsmę keliančia epidemija...

– Žmonės jaučiasi geriausiai, kai jų socialiniai ir emociniai poreikiai yra patenkinti – tuomet esame labiau motyvuoti, lengviau įveikiame įvairius gyvenimo iššūkius. Mūsų resursai slypi ir kituose žmonėse – pagalba, palaikymas, emocinė parama. Yra daugybė žmogiškų poreikių, kuriuos patenkinti galime tik bendraudami tarpusavyje: žmogui svarbu būti priimtam, pripažintam, vertinamam, gerbiamam, patirti meilę, ryšį ir intymumą su kitu, būti išklausytam, jaustis reikalingam, ypatingam, poreikis duoti ir rūpintis kitais... Be to, kiekvienam mūsų gyvybiškai būtinas ir fizinis kontaktas.

Visiems suprantama ir aišku, kas nutiks, jei ignoruosime fizinius poreikius, pavyzdžiui, jei nevalgysime, negersime – numirsime. Panašiai jaučiasi ir žmonės, kurių emociniai / socialiniai poreikiai nėra patenkinti – gyvena it mirę: nieko nejaučia, nieko nenori, apatiški viskam, kas juos supa.

Vienišumas susijęs su didesne depresijos ir alkoholizmo rizika, jis – dažna savižudybių priežastis. Vieniši žmonės labiau išgyvena stresą, net atsipalaiduoti jiems sunkiau. Tokių žmonių organizme itin didelis streso hormonų kiekis. Jie veikia tiek smegenis, tiek kūną: suprastėja gebėjimas mokytis, atmintis, širdies veikla ir kraujotaka, didėja kraujospūdis, ilgainiui mažėja imunitetas, tad dažniau ir daugiau sergama, sutrinka miegas.

– Minėjote, kad žmogus gali jaustis vienišas net ir būdamas triukšmingoje kompanijoje? Iš kur atsiranda šis pojūtis?

– Kai žmogus iš tikrųjų gali būti vienas su savimi – jis nėra vienišas. Vienišumas atsiranda tik todėl, kad žmogus negali būti vienas, kai slepiasi nuo savęs ar / ir kitų: iki galo nepasako, kaip jaučiasi, ką iš tikrųjų galvoja, meluoja, neatsiveria bendraudamas, jautriai slepia tai, kas, jo manymu, nepriimtina kitiems, – yra negera, netobula, gėdinga jo esybės dalis, pats sukuria fantazijas, kuriose niekas negali jo priimti tokio, koks yra. Lygiai taip pat jis elgiasi ir būdamas su savimi: smerkia, graužia save, kažkokias savo dalis siekia pamiršti, užuot priėmęs save tokį, koks yra, ir leistų jam padėti kitiems. Būtent savo fantazijose jis ir jaučiasi vienišas.

Žinoma, vieniši galime jaustis ir dėl išorinių aplinkybių, pavyzdžiui, nutrūkus santykiams, išgyvenant artimo žmogaus netektį, persikrausčius į kitą miestą ar šalį, pakeitus darbą. Bet, jeigu neužsidarome kambaryje su savo jausmais ir išgyvenimais, o pasidalijame jais su kitais žmonėmis, vienišumas nėra baisus.

Kasdien kiekvienas turėtume rasti laiko pabūti dviese su savimi, nesvarbu, 5–10 min., pusvalandį ar valandą.

– Vienišumą mums primeta kitų žmonių elgesys, pozicija mūsų atžvilgiu, o vienatvę pasirenkame patys...

– Vienatvė nėra nei blogas, nei geras dalykas. Tam tikras jos, kaip ir buvimo tarp žmonių, kiekis būtinas visiems. Idealus pavyzdys – poreikis valgyti: kiaurą dieną prie stalo nesėdime, nes reikia laiko virškinti, medžiagoms pasisavinti. Jei valgome per daug, nesustodami – organizmo darbas sutrinka, jam išeikvojama daug energijos, todėl jaučiamės pavargę, fiziškai išsekę. Taip ir gyvenime: jei žmonės neskiria laiko pabūti su savimi, t.y. "virškinti", gali perdegti, juos gali pradėti visi ir viskas erzinti, dažnas net nesuvokia, kodėl tai vyksta.

– Skirtingų žmonių vienatvės poreikis kitoks. Kas jį lemia: charakterio būdas, temperamentas?

– Žmonės siekia būti vieni dėl daugybės priežasčių ir jos neretai nepaprastos. Tai gali lemti žmogaus jautrumas: vienam kelios valandos prekybos ir laisvalaikio centre prilygsta energiniam stimului, o kitas namo grįš išsekęs, norės tik atsigulti. Lygiai tas pats ir bendraujant su aplinkiniais – nervų sistema įtemptai dirba, nuolat apdoroja didžiulius kiekius informacijos, tad reikia laiko jai subalansuoti. Kiti vienatvę gali pasirinkti dėl socialinių įgūdžių stokos, empatijos trūkumo arba dėl socialinių fobijų, panikos atakų, kurios dažniausiai – ankstyvųjų emocinių traumų padariniai. Šių traumų žmogus gali net neprisiminti – jos galėjo įvykti dar esant motinos įsčiose ar kūdikystėje. Tokiais atvejais žmonės ir nori santykių su kitais, ir jie juos labai stipriai gąsdina, baugina. Vis dėlto žmogus nuolat keičiasi ir fobijos, traumos, socialinių įgūdžių neturėjimas nėra nuosprendis visam gyvenimui – reikia dirbti, padėti sau, kreiptis pagalbos į psichologus.

– Ką teigiamo vienatvė suteikia žmogui? Beje, ar sėdėjimas prie televizoriaus taip pat vienatvė?

– Žodis vienatvė iš tiesų skamba kažkaip liūdnai, neigiamai. Šią būseną vadinčiau buvimu vienu du su savimi. Ji žmogui itin svarbi, deja, retas ją prisimena ir skiria laiko. TV žiūrėjimas, telefono skrolinimas, vaizdo žaidimai, net knygos skaitymas – bet kokia veikla, kuri atkreipia mūsų dėmesį į kažką kitą nei save, nėra buvimas su savimi. Žinoma, tai priklauso ne nuo veiklos pobūdžio, o į ką nukreiptas mūsų dėmesys: net žiūrint filmą galima stebėti savo kvėpavimą, kūno pojūčius, jausmus, mintis.

Meditacija – puiki priemonė lavinti savo dėmesį, laikas būti tik su savimi, būdas geriau pažinti savo jausmus, poreikius, norus, stebėti savo mintis. Būdami vieni greičiau nurimstame, pailsime, atgauname jėgas, kartu tampa lengviau susikaupti, priimti sprendimus. Kai skiriame laiko pabūti su savimi be trukdžių, tampame produktyvesni – per trumpą laiką atliekame daug darbų. Ši būsena teigiamai veikia ir tarpusavio santykius: didėja sąmoningumas, galime lengviau stebėti save iš šono.

Vienišumas atsiranda tik todėl, kad žmogus negali būti vienas, kai slepiasi nuo savęs ar / ir kitų.

Vienatvės reikia visiems: kasdieną kiekvienas turėtume rasti laiko pabūti dviese su savimi, nesvarbu, 5–10 min., pusvalandį ar valandą. Tiesa, sergantiems depresija ar linkusiems į socialinę izoliaciją žmonėms mėginti patirti dar daugiau vienatvės nenaudinga. Būti vienam ir vengti santykių su kitais žmonėmis – žalinga praktika: žmonės sutverti bendrauti, būtina palaikyti ryšį vienas su kitu.

– Kaip prisijaukinti vienatvės jausmą?

– Žmogui gyvybiškai svarbu sukurti santykius pačiam su savimi. Daugelis nėra prie jų pratę, baiminasi, kad iškils užslėpti jausmai, mintys. Bijoti nėra ko – tai juk dalis mūsų pačių!

Atsisėskite namuose ant pagalvėlės, kėdės, tinka net ir suoliukas parke. Jeigu sunku nusėdėti, eikite pasivaikščioti, pasirinkite vietą, kur niekas jums netrukdys. Išjunkite telefoną. Nieko nesitikėkite, nelaukite, tiesiog būkite, ramiai kvėpuokite. Sutelkite dėmesį į kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą. Skirkite kelias akimirkas pajusti žemę po kojomis, savo kūno svorį, kiekvieną kūno dalį atskirai. Stebėkite jausmus ir mintis.

Nieko nedarymas – meditacijos forma, kurios metu sustabdome išmoktą / automatinį elgesį ir reakcijas ir pradedame didį darbą – mokomės priimti visas savo dalis. Iš pradžių gali būti sunku pažvelgti į savo vidų, susitikti su mintimis, jausmais, fantazijomis. Bet, kai darome tai kasdien, tampame stipresni, išmintingesni, atrandame namus – nuostabų pasaulį savo viduje, kuriame iš tikrųjų niekada nesame vieniši. Vienišumas dingsta pilnatvėje. Pasirenkame būti vientisi: nusprendžiame priimti visas savo dalis, todėl mokomės atrasti prisijaukinti ir pamilti tai, ką slepiame.

Būtina pabūti vienam, jei:

• susierzinate išgirdę telefono skambutį;

• net mintis apie pabuvimą su savimi atrodo visiškai nepriimtina;

• nuolat jaučiate pyktį, nepasitenkinimą, esate suirzę;

• pratrūkstate ir išsiliejate ant niekuo dėtų žmonių;

• nuolat reikia kitų žmonių pritarimo ir patvirtinimo;

• erzina bet kokia kompanija;

• ryte po miego pabundate pavargę.

Vienišumo jausmas slėgs mažiau

• Vienišumas – ne jūsų kaltė: tiesiog taip nutiko, kad vienu metu užgriuvo išgyvenimai, nepalankios aplinkybės, blogos situacijos. Nekaltinkite, nesmerkite savęs – tai nieko nepakeis, geriau...

• pasistenkite sau padėti: pasiimkite auginti kokį gyvūnėlį, lankykite sporto klubą, seminarus, įsitraukite į bendruomenės veiklą, savanoriaukite, mokykitės kitos kalbos, užsirašykite į chorą, liūdesį pamiršti padės knygų skaitymas, o gal patys pradėkite rašyti memuarus?.. Kiekvienas žmogus turi rasti tai, kas jam artima ir priimtina.

• Šios būsenos pojūtį padės išsklaidyti draugai ar nauji pažįstami. Prisiminkite žmogų, su kuriuo jums buvo smagu, kuris jus suprato ir palaikė, išdrįskite vėl atnaujinti seniai nutrūkusius santykius arba užmegzkite ryšius su žmogumi, kurį sutikote paskaitoje, sporto klube. Lengva nebus, bet turite būti drąsūs, iniciatyvūs.

• Vystykite kūrybinę gyslelę – ją turime visi be išimties: siūkite, drožinėkite, siuvinėkite, megzkite, kurkite papuošalus ir pan., konstruokite, antram gyvenimui prikelkite senus daiktus. Galite užsirašyti į konkretų kūrybos būrelį (dar viena vieta, kur galite rasti draugų) ar kurti namuose. Puikus užsiėmimas mandalų spalvinimas, fraktalai, dėlionės.

• Padėkite kitiems žmonėms – artimiesiems, kaimynams, draugams, kolegoms, tiems, kuriems akivaizdžiai reikia pagalbos, paramos, išdrįskite pasisiūlyti patys. Mažiau galvosite apie save, be to, turėsite progą išsikalbėti – iš vidaus išsiveržę jausmai, mintys mažiau slėgs, jausitės lengviau.

• Gebėjimas džiaugtis kitų laime, sėkme, pasiekimais nuskaidrina slegiantį vienišumo jausmą, galiausiai ir patys tampate laimingesni. Kad prisijaukintumėte šią būseną, psichologai pataria praktikuoti vizualizacijas: mintimis nukeliaukite į vietą, į kurią svajojate sugrįžti ar nuvykti, atkurkite situaciją, kai patyrėte didelį džiaugsmą, įsivaizduokite ten esančius žmones ir pajuskite gerų potyrių antplūdį.

• Gyvenime nieko nėra amžino – viskas kinta: dieną keičia naktis, vasarą – žiema, tad ir vienišumas praeis. Svarbiausia – priimkite jį, nebėkite šalin: jei nepripažinsite savo jausmų, ignoruosite, sau tik dar labiau pakenksite, o priimdami skausmingas emocijas, jas nuginkluosite. Kada baigsis šis periodas, priklauso ne tiek nuo kitų žmonių ir aplinkybių, kiek nuo jūsų pačių. Neverta abejoti, kad išauš diena, kai į pasaulį pažvelgsite naujai.