Vyrai keičiasi, tik ar viskas gerai?

„Vyriškumo virsmas iš archajinio į modernų galėtų visuomenei atnešti daug gėrio“, – įsitikinusi Kauno apskrities vyrų krizių centro direktorė, psichologė-psichoterapeutė Dovilė Bubnienė.

Ir nors visuomenėje vis dar gyva stigma, kad skųstis, verkšlenti, ieškoti pagalbos nevyriška, vis daugiau stipriosios lyties atstovų konsultuojasi su specialistais.

Pokalbis su Kauno apskrities vyrų krizių centro direktore, psichologe-psichoterapeute D. Bubniene apie kasdienius vyrų rūpesčius, per pandemiją gimusias idėjas ir jų svarbą.

– Pandemijos metu jūsų iniciatyva ėmė veikti nuotolinė pagalbos vyrams linija, prisijungė įvairių profesijų savanoriai. Ar pasiteisino ši iniciatyva? Ką pastebite? Gal vyrai drąsiau bendrauja su savanoriais, ar labiau linkę laukti specialistų pagalbos?

– Iniciatyva pasiteisino. Vyrų linijos telefonas veikia iki šiol. Kol kas dar neturėjome finansinių išteklių padidinti specialistų konsultavimo valandų skaičių, tačiau šio vizijos dar nenurašėme ir atkaklumo nepraradome. Noriu pabrėžti, kad Vyrų linija nėra įprasta emocinės paramos linija. Vyrų linijos teikiama pagalba – tai specialistų – psichologų, psichoterapeutų, teisininko, socialinio konsultanto, priklausomybių konsultanto teikiama kompleksinė ir tęstinė pagalba. Vyras, paskambinęs iš bet kurio Lietuvos kampelio, gali gauti jam reikalingą specialisto pagalbą net ne vieną kartą, o tiek, kiek jam reikės, kol jo problema pradės spręstis. Po pirmos konsultacijos užmezgęs kontaktą su specialistu, jis susitaria, kada skambins kitą kartą. Mūsų iniciatyva ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parama projektui leidžia vyrams, išgyvenantiems emocines ir psichologines krizes, iš visos Lietuvos skambinti ir gauti nemokamą anoniminę specialistų pagalbą.

Pokytis: pasak D. Bubnienės, vyrai atranda, kad, net neturint didelių problemų, gydančiai veikia pokalbis su žmogumi, kuris nesmerks, neteis. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Savanoriai, kiek gali, konsultuoja laiškais ir kitomis nuotolinio konsultavimo formomis.

Minėdamas dvejų metų Vyrų linijos sukaktį ir savo gimtadienį, Vyrų linijos savanoris, verslininkas, rašytojas Tomas Kriščiūnas inicijavo paramos akciją. Buvo surinkta per 1 tūkst. eurų. Šiomis lėšomis galėsime padengti dalį Mobiliosios stotelės paslaugos visus metus. Tai labai svarbi žmonių parama Vyrų linijai.

Dalis vyrų kreipiasi savo iniciatyva, nori išmokti labiau suprasti save, išmokti tvarkytis su pykčio jausmu be agresijos.

– Pastebima, kad vyrai, o ypač jaunesni, vis drąsiau kreipiasi pagalbos. Kas pasikeitė, tarkime, per dešimtmetį? Ar, patyrę psichologinę terapiją, vyrai suprato, kad tai ne vien diagnozė ir stigmatizavimas?

– Vyrai tikrai kreipiasi drąsiau. Kai kurie jau turi psichologinės ar psichoterapinės pagalbos patirties. Vyrai atranda, kad, net neturint didelių problemų, gydančiai veikia pokalbis su žmogumi, kuris nesmerks, neteis. Kai kurie nori geriau pažinti save, keisti elgesį, įsitikinimus, kurti geresnį santykį su kitais žmonėmis.

– Kauno apskrities vyrų krizių centras veikia daugiau nei dešimt metų. Kokia situacija yra šiandien?

– Kauno apskrities vyrų krizių centras nuo sausio skaičiuos jau 15-uosius veiklos metu. Jo įsteigimas buvo inicijuotas patyrus, kad vyrai, skirtingai nei jų žmonos, neturi, kur ateiti gauti psichologo ar kito specialisto pagalbos. Buvo reikalinga idėja, atsvara, kad ir vyrai Lietuvoje patiria sunkumų, kad jiems taip pat skauda ir jie gali sulaukti pagalbos. Veikė daug moterų veiklos ar krizių centrų, o vyrų – tebuvo vienas. Iniciatyva ir mūsų veikla pasiteisino. Praėjus 14 metų, mes matome, kad vyrų problematika sulaukia žymiai daugiau dėmesio. Gera žinoti, kad ir valstybės institucijos, tiksliau, jose dirbantys žmonės labai orientuoti į lygias galimybes. Taip pat į galimybę vyrams ir moterims sulaukti vienodo dėmesio, įveikiant patiriamus sunkumus. Su kitomis Lietuvoje veikiančiomis ir vyrams pagalbą teikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis telkiamės į bendrą asociaciją – Nacionalinę psichosocialinės pagalbos vyrams asociaciją.

Šiandien mes dirbame su įvairiomis tikslinėmis grupėmis – su emocines ir psichologines krizes patiriančiais vyrais, smurtą patyrusiais vyrais, smurtavusiais vyrais, esančiais savižudybės krizėje, išgyvenančiais netektis, skyrybų situacijas ir kt. Mus palaiko ir finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Kauno miesto savivaldybė, Europos socialinis fondas, esame įgyvendinę kitų fondų remiamų projektų. Tiesa, norisi iš to projektinio finansavimo išeiti, turėti nuolatinį finansinį palaikymą. Tuomet ir pagalbos apimtį galėtume plėsti, nuomotis didesnes patalpas, vykdyti daugiau įvairių grupių užsiėmimų, galvoti naujų iniciatyvų. Kauno apskrities vyrų krizių centre konsultuoja psichologai, psichoterapeutai, priklausomybių konsultantas, teisininkas, socialinis darbuotojas / konsultantas. Teikiamos individualios konsultacijos, porų ir grupės užsiėmimai.

– Tačiau išlikusi ir pagalba emocijų nevaldantiems vyrams?

– Taip, padedame kovoti su pykčio, agresijos, smurtinio elgesio problemomis. Dalis vyrų kreipiasi savo iniciatyva, nori išmokti labiau suprasti save, išmokti tvarkytis su pykčio jausmu be agresijos. Kiti nukreipiami įvairių institucijų – seniūnijų, Vaiko teisių apsaugos tarnybos, Probacijos tarnybos. Mokomės suprasti, kaip praeities patirtys veikia mūsų mintis, emocijas, impulsus veikti. Praktikuojame įvairius metodus, tokius kaip stop pauzė ir kiti. Reikia suprasti, kad sunkios emocijos ir agresyvus elgesys ne visada yra nukreipiamos į aplinkinius. Kai kada vyras juos nukreipia į save, elgiasi destruktyviai savo paties atžvilgiu – rizikingai vairuoja, svaiginasi, bando žudytis. Tad pagalba, mokantis suprasti savo emocijų prigimtį ir išbūti su jomis kurį laiką, nieko neprisidirbant, vyrams labai svarbi.

– Tenka pripažinti, kad policijos pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje pastebima mažiau, tačiau tai nereiškia, kad problema išnyko. Kaip smurtaujantys vyrai patenka į krizių centrą?

– Kaip jau minėjau, dalis vyrų kreipiasi patys ir sako: „Nesusitvarkau su emocijomis, nuolat įsiveliu į konfliktus, pasikarščiuoju, būnu piktas, agresyvus, vėliau gailiuosi, noriu kažkaip kitaip tvarkytis.“ Tai motyvuoti vyrai, lankstesni, dažniausiai jie atlieka ir namų užduotis, ryžtasi elgesio eksperimentams.

Tarp nukreiptų kitų institucijų taip pat pasikaito motyvuotų, sakančių „na, priėjau liepto galą, vadinasi, kažką ne taip dariau“ arba „seniai reikėjo kreiptis, atidėliojau“ . Tiesa, yra ir tokių, kurie nelinkę nieko keisti, turi priklausomybių, linkę kaltinti kitus dėl savo nesėkmių, užuot prisiėmę atsakomybę patys.

– Pastebima, kad vyrai vis dažniau kreipiasi psichologinės pagalbos. Ar Kauno apskrities vyrų krizių centre taip pat?

– Jei 2009 m. skaičiavome dešimtimis besikreipusių vyrų, 2022 m. skaičiuojame šimtais. Pernai metais, sujungiant ir telefonu konsultuotus vyrus, susidarė netoli 700 vyrų. Konsultacijų skaičius vienam vyrui svyruoja nuo vienos iki 20 valandų.

– Ar keičiasi į centrą pagalbos atėjusių vyrų problemos? Gal, kaip ir moterys, dažniausiai kreipiasi dėl problemų šeimoje, dėl sunkiai išgyvenamo skyrybų proceso ar laikotarpio po jų?

– Problemos tikrai panašios – vyrauja tarpusavio santykiai, skyrybos. Yra ir skirtumų – daugiau vyrų yra įnikę į žalingą alkoholio vartojimą ar turi priklausomybių. Tarp jaunesnių nei 30 metų amžiaus vyrų  alkoholio vietą užima arba šalia jo dar yra ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sukeltos psichosocialinės problemos. Tiesa, neapsigaukime, svaiginimasis egzistuoja ir tarp moterų (merginų).

Vyrai patiria dar bent porą skirtingų nuo moterų sunkumų. Tai santykiai su vaikais po skyrybų – kai kada dėl atstūmimo sindromo, kai kada ir dėl pačių tėčių neveiklumo, laiko, iniciatyvos ar pasitikėjimo savimi trūkumo. Būna, kad po skyrybų vyras jaučiasi taip sunkiai, kad nurašo save ir patiki, kad ir jo vaikai yra jį nurašę. Tuo įsitikinęs jis ima vengti kontaktų su vaikais, dėl to ir pats išgyvena. Vaikšto su skausmu, kurio numalšinti niekaip nepavyksta. Depresija ir / arba priklausomybė, savižudybės rizika tokiu atveju čia pat.

Dar vienas vyrų išsakomas sunkumas – jis tarsi neturi nekaltumo prezumpcijos. Ypač jei į šeimos problemas yra įtrauktos institucijos, turinčios padėti. Man itin retai tenka girdėti, kad vyras išsakytų pasitikėjimą institucija, jaustųsi dėkingas už pagalbą šeimai ar atskiriems šeimos nariams. Dažniau išsako savo didelį nusivylimą ar neviltį, kad susidūrė su išankstiniu požiūriu į jį kaip į smurtautoją, neadekvatų, melagį, nevertą pagarbos ir būti išklausytą. Toks išankstinis nusistatymas nepadeda išspręsti problemos, tik dar labiau supriešina šeimos narius, o ir visuomenėje galima matyti egzistuojančią ryškią moterų ir vyrų poliarizaciją. Kalbant apie lygių galimybių politiką, lyčių lygybę, susigrupavimo į priešingus polius neturėtų būti.

– Ne paslaptis, kad nusiraminimo vyrai neretai ieško piktnaudžiaudami alkoholiu. Ne visiems tai tampa rimta priklausomybe, tačiau tai viena iš šio laikmečio rykščių. Kaip vyrams sekasi tvarkytis su šia bėda?

– Dalis vyrų nesupranta savo jausmų, neatpažįsta, nežino, kaip su sunkesnėmis būsenomis gyventi. Negebėjimas susitvarkyti su jausmais, išbūti su jais veda į greitą būdą apsvaigti, atsijungti. Sutikime, priklausomybė nuo alkoholio neatsiranda per tris paragavimus. Ne visada žmonės svaiginasi tik iš liūdesio. Kai kada iš neturėjimo ką veikti ar švęsdami. Kelias iki priklausomybės – tai lyg lipimas iš dvylikto aukšto laiptas po laipto žemyn. Dvyliktas aukštas – kai žmogus dar visai nevartoja. Pirmas – kaip šlepteli nosimi į purvą, o nulinis – be šansų išlipti, nes pragertas ne tik kūnas, bet ir protas. Kartais klausiu vyro, kaip jam atrodo, kiek laiptelių, o gal aukštų jis yra nusileidęs nuo dvylikto žemyn. Toks pokalbis truputį plačiau leidžia pamatyti pačiam žmogui tiek savo kelią nuo viršaus, tiek ir esamą tašką. Riba tarp nesaikingo vartojimo ir priklausomybės labai slidi.

Pagalba: praėjusiais metais Kauno apskrities vyrų krizių centras konsultavo beveik 700 vyrų. (Freepik.com nuotr.)

– Egzistencinės problemos, gyvenimo prasmės paieškos, nenoras užsiimti mėgstama veikla – kaip dažnai vyrai atsiveria apie tokias problemas ir, apskritai, ar jos juos kamuoja?

– Be abejo, kamuoja. Ir taip, atsiveria. Mes kartais pavargstame. Pasiekus tam tikrą amžiaus tarpsnį, suprantame, kad ne visos svajonės išsipildys, kad ne viskas gyvenime taip gražu, kaip kažkada tikėjomės. Meile dauguma žmonių būna nusivylę. Nebeturi tikėjimo. Žmogaus gyvenimas apskritai turi tragizmo – mes visi, net jei apie tai ir negalvojame kasdien, suvokiame jo baigtinumą. Man regis, tikėjimas kažkuo aukštesniu, aukštesniąja jėga įkvepia žmogų būti labiau geranorišką, sąžiningą – juk visi esame susiję tarp savęs nematoma gija. Savęs pajautimas Visatos dalimi daugeliui žmonių padeda įveikti sunkumus. Su klientais dažnai kalbu apie gyvenimo prasmę, tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu ar aukštesniąja jėga, taip, kaip mes tai suprantame.

– Pavyzdžiui, mokytojai atvirai sako, kad dveji COVID-19 pandemijos metai padarė didžiulės žalos mokiniams, pastebima žinių spragų, kurios atsiliepia brandos egzaminų rezultatams. Kokį pėdsaką pandemija paliko vyrų psichikos sveikatai?

– Kažkokių mokslinių tyrimų duomenų apie vyrų psichologinę sveikatą dėl pandemijos nepacituosiu, tačiau bendri tyrimai sako, kad pablogėjo visų žmonių depresijos, nerimo rodikliai. Karantino metu tarp mūsų klientų buvo stebimas alkoholio vartojimo didėjimas dėl patiriamos įtampos, nerimo, kitų sunkių jausmų, tokių kaip pyktis, frustracija. Po pandemijos atėjo karas Ukrainoje, tad netikrumo jausmas, nežinia, sunkumai planuojant ateitį tikrai yra tarp išsakomų sunkumų.

Kitą dalį vyrų padėtis pasaulyje ir Lietuvoje savotiškai mobilizuoja, jie sutelkia visus savo psichikos resursus tam, kad kurtų ir vystytų idėjas, nesustotų, neužstrigtų, neprarastų jau sukurto verslo ir pan. Klausimas, kaip ilgai pajėgs veikti tokiomis apsukomis ir kaip vėliau tai atsilieps pačių vyrų fizinei ir psichikos būsenai. Tyrimai ateityje galbūt tai atskleis.

– Polinkis išsikalbėti būdingesnis moterims, tačiau savyje užslėptos emocijos nepraeina be padarinių. Kokių padarinių dėl neišsikalbėjimo, užsidarymo savyje pastebite?

– Jau daug metų konsultuoju kaip psichologė ir kaip psichoterapijos konsultantė. Nors didesnę dalį klientų sudaro vyrai, nereiškia, kad neturiu klienčių moterų. Mes labai daug kalbame apie vyrų užsidarymą savyje, tačiau, teisybės dėlei, reikia paminėti, kad ir moterys šią savybę turi. Proporcijų nepasakysiu, nes nežinau. Tačiau kaip yra labai atvirų, daug kalbančių moterų, taip yra ir tokių vyrų. Ir atvirkščiai – yra uždarų vyrų, tačiau yra ir tokių pat santūrių, užsidariusių moterų. Mano manymu, terapijoje ne taip svarbu, kokį skaičių sakinių per seansą pasakys klientas ar klientė, – žymiai svarbiau yra mąstymo gylis, patirtis, pasiruošimas terapijai.

Aš nesutikčiau, kad išsikalbėjimas pats savaime yra gėris. Kalbėjimas kartais yra nenuoseklus, betikslis, chaotiškas, neišlaikantis jokių ribų. Kai kada net destruktyvus kitų atžvilgiu. Kai kada nuolatinis išsikalbėjimas apie save, savo išgyvenimus, kai jis vykdomas netinkamu laiku, netinkamoje aplinkoje, pavyzdžiui, namuose, nuolat, šeimos nariams gali būti psichologinio smurto forma prieš juos. Kai ateina klientas ar klientė, kurie be sustojimo kalba (arba išsikalba, kaip sakote), po kelių seansų suprantu, kad reikia tokį žmogų pristabdyti. Nes ir jo galvoje yra toks pat begalinis chaosas, kaip ir kalboje. Tuomet reikia pristabdyti, atkreipti į tai dėmesį ir išmokyti jį tam tikrais metodais susitvarkyti savo mintis ir įvesti tvarką.

Vyriškumo virsmas iš archajinio į modernų galėtų visuomenei atnešti daug gėrio. Su sąlyga, kad bus užtikrinamos lygios galimybės.

– Identiteto paieška šiandien tampa kone pagrindiniu lengvai prieinamų pagalbų socialiniuose tinkluose pasiūlymu. Ar vyrams identiteto paieška yra problema?

– Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje daug kalbama apie vyriškumą, apie toksinį vyriškumą, apie modernų vyriškumą ir pan. Kartais ta tema vyrai kalba ir per konsultacijas. Pasitaiko labiau archajinio mąstymo vyrų, kurie siekia išlaikyti ir apginti nuostatą, kad vyras yra šeimos galva, jis dirba, daugiau uždirba, todėl jis turi gauti daugiau privilegijų. Tokiems vyrams labai sunku suprasti, kad šiuolaikiniame pasaulyje jie su tokia nuostata jau yra lyg urviniai. Patiria daug pykčio, gali elgtis agresyviai šeimoje.

Daliai jaunesnių vyrų nekyla klausimų dėl to, kas ir kokie jie yra. Jie dirba, eina vaikų priežiūros atostogų, sekmadienį šeimai gamina pietus ir panašiai. Šie vyrai pasižymi stipriu identitetu ir geba tinkamai derinti tiek tradicinį, tiek modernų vyriškumą. Be abejo, finansinės nesėkmės šiuos vyrus stipriai veikia, blogėja jų psichikos būsena. Dar skaudžiau, kai daug savęs atiduoda, bet patyria santykiuose nesėkmę (o taip gali atsitikti, nes santykiai nepriklauso nuo vieno žmogaus, kiekvienas į santykius įneša savo dalį). Tuomet šie vyrai išgyvena sunkiai, stipriai nusivilia, susvyruoja pasitikėjimas savimi ir kitais, teisingumo jausmu. Galimos naujo identiteto paieškos.

Vyriškumo virsmas iš archajinio į modernų galėtų visuomenei atnešti daug gėrio. Su sąlyga, kad bus užtikrinamos lygios galimybės. Tačiau prisipažinsiu, kalbant apie vyriškumą, man kai kas kelia nerimą. Koks jis bus po 10–20 metų? Ar tokia sąvoka apskritai kažką reikš? Viešojoje erdvėje madų šou ir pramoginės laidos, vyrai su sijonais, dažytomis lūpomis, besielgiantys itin seksualizuotai. Šis elgesys neskirtas priešingai moteriškai lyčiai patraukti. Man regis, augant naujai berniukų kartai, identiteto klausimas kils dar dažniau. Tai, kas yra viešojoje erdvėje, neišvengiamai persikelia ir į žmonių mintis ir lūpas. Žurnalistai ir žiniasklaida daro labai didelę įtaką visuomenės moralei ir, atvirkščiai, amoralumui. Gal kažkas pavadins mane konservatyvia, bet taip, esu konservatyvi kai kuriais klausimais.

– Stereotipiškai vyrui priskiriamos pareigos – aprūpinti, išlaikyti šeimą, tačiau tai labiau siejama su žodžiu „reikia“. Gerai savijautai, regis, labiau svarbu yra atsakyti į klausimą „ko aš noriu“. Ko nori vyrai?

– Nenorėčiau šiuo klausimu kalbėti tik apie vyrus. Žmogus gali būti labai primityvus sutvėrimas, kuriam rūpi tik fiziologiniai poreikiai ir materialūs dalykai. Tačiau gali būti ir labai visapusiškas. Ko nori žmogus, priklauso nuo daugelio dalykų – nuo intelekto, auklėjimo, vertybių ir įsitikinimų, savęs ir kitų pažinimo, nuo patirties ir gebėjimo (arba negebėjimo) matyti toliau ir daugiau, nuo noro ne tik gauti, bet ir duoti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Balta varna

Balta varna portretas
Kodėl aš rašau apie savo gyvenimą, aš rašau apie apsiseilėjusių vyrų, tikriau myžnių gyvenimą, kurie tik ir moka užknisti visas institucijas skundais, verksmais ir pan., būkit VYRAI, o ne verksniai, kad jus skriaudžia moterys. Kiek mano praktika sako, tai patys smurtautojai, tie patys ir verksniai yra...

Anonimas

Anonimas portretas
Neiškraipykite komentarų, parašai gerai ,perskaičius gaunasi ne kas.

Psichol.

Psichol. portretas
Psichinė ligonė esi ,noriu pasakyti komentarui balta varną,gaila tokių žmonių , kurie patys apie save pasako išsireiškimais.Gydykis kol nevėlu reikia,matomai paveikė protą gyvenimas ne koks.
VISI KOMENTARAI 29

Galerijos

Daugiau straipsnių