„Mamyt,

Nors prabėgo jau dvylika metų, niekada nepamiršiu to tvankaus birželio ryto, kai viešėjai pas mus. Pro užuolaidas matau, kaip terasoje su kažkuo kalbi telefonu, po to sukniumbi kėdėje ir stipriai pravirksti. Tuokart nesupratau, kas nutiko. Tavo ašaros, regis, prigesino tą nuostabiai šviesų rytą. Glostydama jau gerokai suapvalėjusį pilvuką (ten jau aštuntą mėnesį spurda Tavo anūkėlė!), mėginau nuspėti, nejaugi kažką ne taip pasakiau, gal įskaudinau Tave? Dar kurį laiką nenorėjai man pasakyti. „Gal čia alergija, kad man taip ašaroja akys“, – slėpei. Mama, juk pažįstu Tave... „Pasakyk, kas nutiko?“ – „Skambino gydytoja, rado darinį gimdoje, agresyvus... Reikia skubiai operuoti.“

Kas vyko po to, tos savaitės, net gerai neprisimenu, žinau, kad labai intensyviai galvojau, planavau ir negalėjau nurimti – ką darysim, nes svarbiausia veikti čia ir dabar?! Skambinėjau visur, ieškojau, kur greičiausiai Tave priimtų gydymui. Viską atidėjusi į šalį, tartum kamuolys aštuntą mėnesį nėščia riedėjau onkologinio skyriaus koridoriais – tiesiog privalėjau išsaugoti Tave. Kad Tu galiausiai apkabintum jau greit gimsiančią mano dukrytę, kad ne tik sūnus, bet ir ji galėtų augti, jausdama senelės šilumą ir meilę.

Aš Tau labai dėkinga, kad man sukūrei tokį šviesų, saugų ir be galo įdomų vaikystės pasaulį. Visada buvom tokios artimos ir neperskiriamos, vaikystėje visuomet abi kartu nuostabiai leidome laiką, kuris buvo tik mūsų. Parodei man nuostabias vietas, važiuodavome į spektaklius Vilniaus operoje, kavinėje gerdavome pieno kokteilius ir ilgai plepėdavome. Tu – gyvenimo mokytoja ir man, ir savo gausiam auklėtinių pradinukų būriui.

Džiaugiausi, kad patekai pas nuostabią gydytoją. Kai Tave aplankiusi prieš rytojaus operaciją vykau namo, prisimenu, kaip mane pasivijo visos susikaupusios patirtys. Sustojau vairavusi ir leidau kalbėti ašaroms. Dievaži, tikėjau, kad Tau viskas bus gerai, bet vis tik kaip sudėtinga tiek daug išgyventi per tokį trumpą laiką! Aprimusi važiavau ieškoti Tau dovanėlės, norėjau padovanoti Tau kažką, kas bent trumpam tuo metu pradžiugintų. Kitą dieną padovanojau Tau auskarus, linkėdama sėkmės ir sveikatos ir tokiu būdu kažkiek raminau save. Norėjau, kad jaustum, kad visa širdim esu su Tavimi ir būsiu, kiek reikės.

Laimė, kad ligą Tau spėjo nustatyti laiku, pakako operacijos. Nors dar ne vienerius metus lydėjo stresas ir nerimas dėl menkiausio simptomo, rūpestis, kad tik liga negrįžtų, mes išsaugojome viltį gyvenimui. Tos vasaros pabaigoje pasaulį išvydusi mano dukrelė, Tavo anūkė, papildė mūsų moteriškąją giminės liniją. Atėjo mums nauja pradžia, GYVENIMĄ nuspalvinusi pačia gražiausia prasme.

Tavo Irma“

***

Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija POLA daugiau kaip 12 metų dirba padėdama onkologine liga sergantiems žmonėms – išduodama POLA kortelę, telkia į bendruomenę, palengvina gyvenimo kasdienybę, sumažina finansinę naštą, teikia pagalbą nemokamai teikdama psichologo, dietologo, teisininko individualias konsultacijas, vykdo savanorių pacientų gidų pagalbos programą. Šiuo metu POLA padeda 47 418 onkologinių pacientų ir jų artimųjų.

Skirkite 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) paramą POLA. Tai galimybė realiai padėti sergantiems onkologine liga ir jų artimiesiems, nepatiriant papildomų išlaidų.

Elektroninio deklaravimo sistemoje (EDS) pildydami paramos skyrimo formą, įveskite pilną gavėjo pavadinimą: Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija arba Paramos gavėjo kodą 302704554. Plačiau apie paramos skyrimą – informacija svetainėje https://pola.lt/gpm/.