Įspūdingų matmenų kelio įtvarą jau mėnesį dailininkė, televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė dedasi kaskart, kai susiruošia išeiti iš namų. Iš pradžių dangsčiusi šiurpą keliantį įtaisą ilgu sijonu, dabar N.Marčėnaitė vilki trumpą ir visiems klausiantiems su savikritikos ir humoro doze pasakoja, kaip "prisidirbo" – susižalojo koją. Jai trūko priekinis kryžminis kelio raištis.

Trauma sugadino nuotaiką

"Reikėjo sulaukti keturiasdešimt kelerių metų, kad niekada anksčiau nesportavusi, paimčiau į rankas tinklinio kamuolį. Ir kad patirčiau visas įmanomas traumas – prieš tai per tinklinį lūžo rankos mažasis pirštas, – be liūdesio gaidos balse pasakojo Nomeda. – Aišku, su ta vėlyva pradžia susijęs mano begalinis nesportiškumas ir visos mano patiriamos traumos... Bet sykiu – ir didžiulis entuziazmas sportuoti!"

Aktyvų laisvalaikį pamėgusi moteris pripažino, kad patirta trauma smarkiai sugadino nuotaiką: "Siaubingai išgyvenu dėl to. Vieną naktį net miegoti negalėjau. Juk jau tiek buvau sustiprėjusi, kad nė vieno "sumauto" raumens nebeskaudėdavo, net kai vasarą žaisdavome dukart per savaitę po tris ar net penkias valandas. Taip bijau išpliurti! Įsivaizduoju, kokia būsiu po pusės metų grįžusi žaisti... Ir dar rakštis visiems būsiu – juk būsiu praradusi įgūdžius!"

Tinklinį dailininkė su draugų kompanija žaidžia jau dvejus metus. "Tinklinis "užkabino" tik dėl to, kad susibūrė gera kompanija ir pasitaikė gera idėja. Jei kas nors būtų įbrukęs į rankas ne tinklinio kamuolį, o teniso raketę, dabar žaistume tenisą", – aiškino dailininkė.

Viskas prasidėjo nuo to, kad į vieną baidarių žygį kažkas pasiėmė tinklinio kamuolį. Ir būtent todėl kompanija vis dažniau sustodavo neva pailsėti nuo irklavimo. Jau po kelių tokių savaitgalio baidarių žygių draugai susivokė, kad nuomotis baidares dviem dienoms – tik save apgaudinėti, nes antrąją dieną jos vis vien lieka džiūti šalia tinklinio aikštelės, kuri, kaip tyčia, (o iš tiesų – ilgai paieškojus) būna visose nakvynei išsinuomotose sodybose.

Po vienos tokios intensyvios tinklinio "spartakiados" Nomedos vyras Marius Jonutis nulėkė į sporto prekių parduotuvę ir parsivežė tinklą. Augalų "pritrombuotame" Nomedos ir Mariaus namo sklype buvo padaryta vietos tinklinio aikštelei. Iki atvėstant orams meilė tinkliniui nedingo. Žiema prabėgo skaičiuojant dienas nuo šeštadienio iki šeštadienio, kai kompanija žaisti tinklinio rinkdavosi vienos sostinės mokyklos sporto salėje. Rinkdavosi net tada, kai nuo šalčio salėje rausdavo ir rankos, ir nosys.

Nuo skausmo net pykino

Šiai jau antrai tinklinio žiemai pasiruošta rimčiau – išsinuomota puikiai šildoma Vilniaus pedagoginio universiteto salė. Kaip tik čia sausio pradžioje N.Marčėnaitė ir patyrė pirmą kelio traumą. Kai žaisdama susitrenkė keliais su komandos drauge, nemanė, kad trauma tokia sunki – po keliolikos minučių jau grįžo į aikštę. Tiesa, kitą rytą vos nulipo laiptais. Bet skausmai sumažėjo ir jau po savaitės, elastiniu bintu susiveržusi kelį, Nomeda atsargiai tripinėjo po tinklinio aikštę. Dar po savaitės traumą ji buvo jau išvis užmiršusi, ir kaip tik tada ir įvyko nelaimė.

Siekdama kamuolio Nomeda šoktelėjo į šoną ir nusileido kaip tik ant sužeistos kojos. Ir iškart susmuko – nuo skausmo net pykino, atrodė, kad tuoj praras sąmonę. Vėliau ją konsultavęs gydytojas pasakojo, kad dažniausiai žmonės, plyšus kryžminiam kelio raiščiui, išvis nepajunta skausmo, – tik garsą išgirsta.

"Spėju, taip skaudėjo man dėl to, kad kelis buvo traumuotas jau anksčiau susidūrus, – sakė N.Marčėnaitė. – Po savaitės atliktas magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad traumuotas buvo ir blauzdikaulis, ir šeivikaulis, ir meniskai, ir skysčių kelyje susikaupė."

Šįkart tinklinio entuziastė nuvyko tiesiai į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Čia medikai nusprendė padaryti kojos rentgeno nuotrauką, bet išsyk įspėjo, kad ji gali parodyti nebent menisko traumą. Nuotrauka nieko neparodė, bet kelis buvo smarkiai ištinęs, tad buvo aišku, jog reikia toliau ieškoti problemos. Traumatologai išrašė siuntimą magnetinio rezonanso tyrimui.

"Nebeprisimenu, kaip vadinasi ta Santariškių įstaiga, kur su siuntimu šis tyrimas daromas nemokamai, bet laukti būtų tekę iki kovo vidurio", – likimo draugus užjautė moteris. Jai pavyko netrukus šį tyrimą pasidaryti Medicinos diagnostikos centre. Žinoma – ne dykai.

Konsultavosi ir su "robinzone"

"Priekinio kryžminio kelio raiščio subtotalinis plyšimas", – tokią diagnozę Nomedai paskelbė šio centro specialistai. Atsakyti į primygtinį pacientės klausimą, ar nereikia kojos operuoti, jie neskubėjo. Siūlė palūkėti dar bent savaitę.

"Tik užsiminė, kad penkiems procentams pacientų tos plyšusios skaidulos suauga. O mano kelyje dar įžiūrėjo kelias "kabančias" sąaugas. Bet man gi ne penkeri metai, kad galėčiau tikėtis tokios laimės! Beje, visiems mane konsultavusiems medikams kartojau, kaip svarbu man, jog koja taptų vėl tokia tvirta, kad ne šiaip vaikščiočiau, o galėčiau vėl žaisti tinklinį. Bet nebuvau tikra dėl to, ką jie manė apie mano sportinę karjerą pažiūrėję į kortelę, kur parašyta, kad man – 44-eri..." – šyptelėjo pradedančioji tinklininkė.

Grįžusi namo ji puolė naršyti internete ieškodama kitų traumuotųjų patirties ir patarimų. Vienas atskriejo iš Amerikos, kur gyvena prieš beveik septynerius metus tokią pat traumą patyrusi "robinzonė" Rima Naujokienė-Trayer. Rimai kryžminis kelio raištis trūko Malaizijoje dalyvaujant sportinėje rungtyje. Estafetės pabaigoje jai reikėjo nušokti nuo aukštos pakylos lyg lianos įsikibus virvės. "Robinzonė" virvę sučiupo per žemai ir ant smėlio nukrito tiesiai ant kelio, kurio priekinis kryžminis raištis buvo įtrūkęs jau anksčiau.

Kineziterapeutės išsilavinimą turinti Rima iškart suprato, kad trauma rimta, ir jau po dienos pasiprašė išbalsuojama. O kai sužinojo savo diagnozę, nebeabejojo, kad reikės operuotis – kad galėtų toliau dirbti trenere sporto klube. Netrukus po to, kai grįžo į Lietuvą, plastikos ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistas – gydytojas Vytautas Tutkus ją operavo.

„Mano reabilitacija buvo labai sunki. Knygose rašo, kad po keturių mėnesių galima vėl bėgioti, bet man taip nepavyko, nes aš „užforsavau“ reabilitaciją, – prisiminė Rima. – Tad be žaidimų turėjau apsieiti pusę metų. Tiesa, jau po mėnesio važinėjau sportuoti į klubą.“

Reabilitacijai valios nepritrūks

Iš Amerikos į Lietuvą atskriejo gydytojo Vytauto Tutkaus telefonas, ir N.Marčėnaitė netrukus jam parodė savo kelį. "Tuo metu man iš esmės nieko nebeskaudėjo, tai niekuo ir nesiskundžiau", – krizeno Nomeda.

Skausmą ji dabar jaučia tik tada, kai lovoje užsimiršusi smarkiai pasirąžo: "Neturiu dėl kojos jokių rūpesčių – namie net su įtvaru nereikia vaikščioti. Svarbu, kad jis saugotų tada, kai slidu."

Šią savaitę Nomeda pradeda reabilitaciją. "Ir į sporto salę eisiu – reikia palaikyti raumenų tonusą. Nors siaubingai nemėgstu sporto salių. Ir prašysiu kineziterapeutų, kad sudarytų individualią programą mankštintis namie. O jei reabilitacija nepadės tiek, kad galėčiau žaisti tinklinį, prašysiu operuoti", – grįžti į tinklinio aikštę pasiryžusi Nomeda.

Valios jai, regis, nepritrūks. Kai gimus jaunesniajam sūnui Titui prieš dešimt metų moteriai ilgai nekrito antsvoris, ji pradėjo mankštintis namie. Tol, kol, kaip pati sako, nebesijautė pliurza. "Užsispyriau ir pradėjau daryti mankštą. Vonioje, dukart per dieną. Net tada, kai namo iš filmavimo Kaune grįždavau vidurnaktį. Ir taip trejus metus, kol nusprendžiau, kad esu jau labai graži", – nusijuokė Nomeda.

Tiesa, ta mankšta nepadėjo atsikratyti daug metų ją kamavusių ir miegą trikdžiusių nugaros skausmų. Tie skausmai dingo tik pradėjus žaisti tinklinį. Moteris giliai atsiduso: "Ir tai dar viena priežastis, kodėl labai jaudinuosi, kad kurį laiką negalėsiu žaisti tinklinio..."

Gedimino Bartuškos nuotr.