"Mokyklose turėtų būti privalomasis metinis dalykas – verslininko įsitikinimu, tai daug svarbiau už, pavyzdžiui, biologiją ar chemiją, nes finansinio neraštingumo kaina didesnė", – sako žinomas verslininkas Ilja Laursas.

Neraštingumo kaina – milžiniška

"Neturėdamas finansinių žinių žmogus arba trečdalį gyvenimo išmeta į šiukšliadėžę, arba dovanoja kitam, nes priimdamas sprendimą – ar pirkdamas būstą, ar atsidėdamas pensijai – tai daro aklai, atsitiktinai", –  įsitikinęs verslininkas ir investuotojas, rizikos kapitalo fondo "Nextury Ventures" įkūrėjas ir valdybos pirmininkas I.Laursas.

Jo teigimu, finansinis raštingumas yra būtinas kiekvienam piliečiui, todėl jis mokyklose turėtų būti privalomasis metinis dalykas – verslininko įsitikinimu, tai daug svarbiau už, pavyzdžiui, biologiją ar chemiją, nes finansinio neraštingumo kaina didesnė.

"Jeigu vertintumėte praradimą nacionaliniu lygmeniu, padauginkite žmonių skaičių iš trečdalio jų viso gyvenimo santaupų – akivaizdu, kad kalbame apie makroekonominį reiškinį", – atkreipė dėmesį žinomas verslininkas.

I.Laurso manymu, didžioji dalis lietuvių neturi bazinio supratimo, kas yra investicijos, finansiniai sprendimai, protingas savo sukaupto kapitalo valdymas.

"Paprastas pavyzdys: Lietuvoje santaupų, kurios guli bankų depozituose, apimtys yra neproporcingai aukštos – 29 mlrd. eurų. Šios santaupos uždirba 0,5 proc. metų palūkanų (arba išvis neuždirba, jei indėliai neterminuoti), kai metų infliacija sudaro 1,5 proc. Nesunku suskaičiuoti, kokiu greičiu lietuviai tiesiog praranda savo pinigus dėl nepakankamo išsilavinimo. Graudu matyti tokius praradimus", – sakė verslininkas.

O ir finansų žaidėjai manipuliuoja ir naudojasi žmonių nežinojimu.

"Ne kartą minėjau, kad mane šokiruoja praktika, kai užsienyje leidžiama pasirinkti, kokia valiuta mokėti banko kortele ir apie 80 proc. pardavėjų bando tave įtikinti atsiskaityti namų valiuta. Tą sekundę, kai paspaudi žalią skaitytuvo mygtuką, tavo pirkinys gali pabrangti 10 proc.", – kalbėjo pašnekovas.

I.Laurso vertinimu, susidurdami su bet kokiomis priemonėmis – imdami paskolą, būsto kreditą, investuodami pinigus į pensinį fondą, 99 proc. žmonių nepajėgūs suprasti, su kuo sutinka sutartyse. O ir sutartys sąmoningai sudarytos taip, kad norint jas suvokti reikia teisinio išsilavinimo.

Pinigai iš esmės investuojami į Skandinaviją, jos, bet ne Lietuvos, gerovės kūrimą.

"Finansinio raštingumo reikšmę iškelčiau tiek, kad bet kokiai finansinei veiklai, net kreipiantis į banką dėl kredito, reikėtų gauti licenciją", – sakė pašnekovas.

Anot jo, svarbu ne tik tai, ką dėl nežinojimo praranda gyventojas, bet ir kokią įtaką jo neišprusimas daro šalies ekonomikai.

"Neseniai skaičiau JAV Federalinio rezervo banko tyrimą, kuris 70 metų vertino trijų turto klasių – obligacijų, akcijų ir NT – grąžą. Visos jos generuoja apie 10 proc. grąžą. Aš galiu paantrinti, kad profesionalus pinigų valdymas per fondus, per gerovės valdymą atneša panašaus lygio vidutines palūkanas – jos svyruoja tarp 5 ir 30 proc., tačiau vidurkis siekia apie 10 proc. Taigi galima suskaičiuoti, kad, Skandinavijos bankuose laikydami 29 mlrd. eurų santaupų, lietuviai, arba valstybė, negauna apie 3 mlrd. eurų. Tie pinigai iš esmės investuojami į Skandinaviją, jos, bet ne Lietuvos, gerovės kūrimą", – aiškino I.Laursas.

Žvelgiant dar giliau, investuoti teisingai, o ne gulėdami depozituose, šie pinigai, anot pašnekovo, galėtų gerinti ekonomiką, padėti susikurti naujiems verslams, didinti pridėtinę vertę, kurti technologijas ir t.t.

Žinios – žemiau vidurkio

Tyrimai patvirtina: Lietuvoje tiek suaugusiųjų, tiek mokinių finansinis raštingumas yra menkas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) Švietimo centro vadovė Marija Vyšniauskaitė priminė, kad 2015 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimas parodė, kad Lietuvos paaugliai pagal penkiolikos tirtų šalių finansinį raštingumą patenka į prasčiausiai pasirodžiusių penketuką kartu su Slovakija ir Pietų Amerikos šalimis.

EBPO atliktas suaugusiųjų finansinio raštingumo kompetencijų tyrimas, kaip sakė Lietuvos bankų asociacija (LBA), atskleidė, kad Lietuvos gyventojų finansinio raštingumo vidurkis yra 13,5 balo iš galimo 21 ir šiek tiek viršija visų tyrime dalyvavusių valstybių vertinimo vidurkį, siekiantį 13,2. Taigi, anot LBA prezidento Manto Zalatoriaus, esame vidutiniokai.

"Keletą metų iš eilės šalyje organizuojamas Nacionalinis ekonomikos egzaminas patvirtina liūdnoką situaciją – iš dešimties balų vidutiniam egzamino dalyviui galima rašyti penketuką. Patys lietuviai savo ekonominį raštingumą taip pat vertina realistiškai – 66 proc. pripažįsta, kad ekonomikos žinių jiems trūksta, – tai parodė 2018 m. LLRI užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas", – pasakojo M.Vyšniauskaitė.

Kadangi didžiulio masto tyrimai atliekami retai, LBA panoro įvertinti finansinio išprusimo situaciją lokaliai, tikintis dažniau kartoti tyrimą ir įvertinti, kokios finansinių žinių sritys yra artimos, o kur esama daugiau spragų. Drauge su šalies mokslininkais ir sociologais praktikais LBA sukūrė Lietuvos finansinio raštingumo indeksą. Indekso rodiklis, užfiksuotas šiemet, – 43 iš 100, arba 4 iš 10.

Anot M.Zalatoriaus, pagal žinių lygį, dominuojantį visuomenėje, dauguma priklauso tvirtam viduriukui: 75,9 proc. respondentų demonstravo vidutines ir patenkinamas žinias.

"Liūdniau, kad dalis išmanančiųjų finansus gerai ir puikiai buvo penkiskart mažesnė, – sakė pašnekovas. – Infliacija, palūkanos, finansų rizika ir kiti finansų bei ekonomikos reiškiniai, apie kurios girdime beveik kiekvienoje žinių laidoje, taip pat nėra mums visiškai neatrasta tema. Tačiau skirtingų visuomenės atstovų žinios šioje srityje labai kontrastuoja. Gana didelė dalis respondentų – 63 proc. – juos supranta vidutiniškai ir gerai. Tačiau net 37 proc. respondentų neatsakė nė į vieną klausimą šia tema."

Apibendrindamas M.Zalatorius pastebėjo, kad šalies gyventojai gana gerai išmano namų ūkio finansus ir taupymą. Tačiau nesupranta ekonomikos reiškinių ir tai žmones daro pažeidžiamus kaip piliečius. Taip pat gyventojai turi menkas pensinio planavimo ir investavimo žinias – šitaip jie esą neleidžia sau užsitikrinti kryptingo kelio gerovės link.

Per mažai ir per vėlai

Verslininkas, bendrovės "Hanner" valdybos pirmininkas Arvydas Avulis pripažino, kad lietuviams trūksta finansinių, ekonominių žinių ir tai esą galima pastebėti esant įvairioms situacijoms: tiek važiuojant taksi, tiek bendraujant pietų metu, tiek žiūrint televiziją ir matant, kaip kai kurie žmonės kalba apie mokesčius, ekonomiką, pinigų panaudojimą.

"Akivaizdu, kad ypač vyresnės kartos žmonėms tų žinių trūksta, nes mokyklose jiems šių dalykų niekas neaiškino. Kalbant apie jaunesnę kartą, situacija geresnė, bet vėlgi atsiranda kiti įpročiai, pomėgiai ir matyti, kad kalbėti apie pajamų ir išlaidų planavimą nėra populiaru. O informacijos kanalais, kuriais naudojasi didžioji dauguma, žmonės dažniausiai gauna lengvo pobūdžio informaciją", – sakė pašnekovas.

Jo įsitikinimu, norint, kad visuomenė būtų šiek tiek daugiau išsilavinusi, daugiau dėmesio šioms temoms turėtų skirti tiek žiniasklaida, tiek švietimo sistema. Mokyti finansinių pagrindų vaikus galima jau ikimokykliniame amžiuje.

"Pats dabar daug bendrauju su savo anūkais ir jiems taip pat aiškinu, ką galima nuveikti su vienu euru ir kad galbūt geriau jo neišleisti, o sukaupti 5 eurus ir nusipirkti ledų. O vėliau jau galima aiškinti, iš kur valdžia gauna pinigų, kas moka mokesčius, kokie jie ir kam skiriami", – svarstė A.Avulis.

Finansiniam raštingumui verslininkas mokykloje skirtų bent vieną valandą per savaitę. Tačiau dabartinė situacija kitokia.

Akivaizdu, kad ypač vyresnės kartos žmonėms tų žinių trūksta, nes mokyklose jiems šių dalykų niekas neaiškino.

Pirmiausia, akcentavo M.Vyšniauskaitė, ekonomikos dalykui mokyklose skiriami tik vieni mokslo metai – devintoje arba dešimtoje klasėje mokiniai turi vieną savaitinę pamoką.

"30 privalomų ekonomikos pamokų per dvylika mokslo metų yra per mažai tam, kad būtų galima ne tik išmokti apibrėžimus ir formules, bet  svarbiausia – suprasti, kaip visa tai veikia esant realioms gyvenimiškoms situacijoms, kai reikia priimti sprendimą – skolintis ar taupyti, jei skolintis – kokiomis sąlygomis, kai reikia spręsti, už ką balsuoti, – žinoti, kokius ir kodėl mokesčius mokame", – sakė pašnekovė.

Kokybišką ekonomikos mokymą mokyklose, anot jos, apsunkina ir tai, kad daugelis ekonomikos mokytojų nėra ekonomikos specialistai – jie ekonomikos moko šalia matematikos, istorijos ir kitų dažnai mažai susijusių disciplinų.

Be to, anot M.Vyšniauskaitės, ekonomikos principų galima ir reikia pradėti mokyti kuo jaunesnio amžiaus vaikus – taip pataria ne tik EBPO ekspertai, bet ir psichologai.

"Dabar ekonomikos pradedame mokyti jau paauglius. Šešiolikmetis, atėjęs į pirmą ekonomikos pamoką, realių finansinių patirčių, pamokų ir problemų jau yra turėjęs. Taip pat jis jau turi savo nuomonę apie verslininkus, politikus, darbdavius ir kitus socialinius reiškinius. Dažniausiai ši nuomonė būna nepagrįsta ir negatyvi, tad mokytojams tenka visko mokyti iš naujo. Kiekvienai amžiaus grupei būtina parinkti jų raidą atitinkančias priemones ir tinkamiausius būdus, antraip rizikuojama ekonomikos mokymąsi pernelyg teoretizuoti ir atitolinti nuo vaiko pasaulio arba atvirkščiai – supaprastinti ir padaryti nevertą dėmesio", –  sakė M.Vyšniauskaitė.

Daugelis šalių, geriausiai pasirodžiusių EBPO Finansinio raštingumo tyrime, pavyzdžiui, Australija, Nyderlandai, Kinija, ekonomikos pradeda mokyti dar pradinėje mokykloje. Finansiškai raštingų šalių patirtis taip pat rodo, kad veikia ekonomikos ir kitų socialinių dalykų integracija – daugelyje jų mokiniai mokosi pagal jungtinį socialinių disciplinų modulį.