– Ar Jus stebina tokia infliacija, kokią mes turime šiai dienai? Ar tai buvo labai netikėta palyginus su tuo, kokios prognozės buvo anksčiau?

– Ne, tai nebuvo netikėta. Jeigu paimtume visą mūsų kainų dinamiką, kurią stebėjome praeitais metais, dabar yra sugrįžimas prie mums būdingo normalaus kainų lygio. 2015-2017 m. turėjome gana stabilų kainų lygį. Kainų augimas buvo ypač mažas. Atitinkamai, kada pas mus kainos ilgą laiko tarpą yra spaudžiamos, vėliau jos sugrįžta prie savo būdingo ilgalaikio lygio.

– Tai kaip spyruoklės efektas, ilgą laiką spaudėme, viskas lėtėjo ir vis tiek pašokome iki tokio procento, kuris ir turėjo būti. Tačiau kodėl mes esame pirmi ES?

– Pas mus nelabai palankiai susiklostė kai kurios aplinkybės. Kai pas mus jau buvo pradėta projektuota šių metų pirmo ketvirčio kainų augimo lygio stabilizacija, prasidėjo Rusijos karas. Užpuolusi Ukrainą Rusija pas mus papildomai akceleravo visus kitus infliacinius procesus. Todėl taip sutapo, kad esame pirmaujantys ES, kadangi kainų lygis labai ilgą laiką pas mus buvo nenormaliai suspaustas. Visada turėjome infliaciją žiemą. Lygindami šių metų kai kuriuos mėnesius su praėjusių metų pradžia mes lyginame dugną su viršūne, nes tuo metu kainos nebuvo labai šoktelėjusios. Todėl ir gauname tuos procentus. Tai nereiškia, kad kainų augimas nėra problema pas mus. Stabilizacijos procesą nutraukė agresyvūs Rusijos veiksmai Ukrainoje. Todėl visame pasaulyje šoktelėjo energinių išteklių kainos. Turime labai didelę problemą, kurią sunku išspręsti patiems, nes tam, kad stabilizuotųsi energinių išteklių kainos, reikalingi sprendimai ne Lietuvoje, o visos ES mastu. Turi tapti aišku, kuo mes keisime Rusijos energinius išteklius, kas yra yra tie tiekėjai, per kiek laiko tai padarysime. Nebūtina visoms valstybėms tai padaryti per vienerius metus. Kai kurioms, tokioms kaip Vokietija, tai tiesiog neįmanoma dėl šalies dydžio. Tačiau turi atsirasti labai aiškus planas: italai persėda ant Alžyro naftos, ispanai – taip pat, kas nors paima Libijos dujas, vokiečiai ima Katarą ir per tris metus atsisako visų rusiškų energinių išteklių. Kada atsiranda toks planas, tai padeda sumažinti energinių išteklių kainų kintamumą, kadangi dabar jis yra stipriai išaugęs, nes neaišku, kuo bus keičiama. Aišku, kad bus keičiama brangesniais ištekliais, bet nežinia, kiek brangesniais. Tai nuimtų kintamumą, neaiškius, nelauktus ir audringus šuolius aukštyn bei padėtų kainų lygio stabilizacijai. Čia ne kalneliai, mes tikrai nesusidursime su katastrofa, bet tai ir nereiškia, kad mes turime sėdėti rankas nuleidę ir nieko nedaryti.

Čia ne kalneliai, mes tikrai nesusidursime su katastrofa, bet tai ir nereiškia, kad mes turime sėdėti rankas nuleidę ir nieko nedaryti.

– Ar pradėsime važiuoti žemyn, ar mums prognozuojama defliacija ateityje, ar kainos stabilizuosis? Kada tai galėtų įvykti?

– Jeigu ES pagrindinės valstybės, ypač tos, kurios sėdi ant rusiškų energinių išteklių, pasakys, kuo jos pakeis šiuos išteklius, kas bus tie kiti tiekėjai ir kada pereis ant kitų išteklių, tai į rinkas atneš daugiau aiškumo, daugiau prognozuojamumo. Kuro bei energinių išteklių kainos šiek tiek koreguosis žemyn. Nors nesugrįš ten, kur buvo, bet taps gana stabilios ir numatomos. Tad sprendimas – ne mūsų rankose. Čia klausimas politikams, kada europiečiai sugebės šitą dalyką padaryti. Mes juos renkame tam, kad jie kažką darytų, o ne sėdėtų, o mes po to komentuotume, kad dėl jų neveiklumo mes turime šį bei tą. Paskambinkite vokiečiams į ambasadą, paklauskite, ar jie kažką daro, ar jie laukia, kol ateis ir kas nors jiems atneš dujas, ar jie galvoja, kad šitas karas pasibaigs ir jie toliau pirks rusiškas dujas.

– Vokiečiai kol kas laukia, jie pasakė, kad iki 2023 m. nėra pajėgūs atsisakyti rusiškos energetikos. Sakykite, koks galėtų būti pats blogiausias scenarijus?

– Pirmiausia, apie kažkokius blogus scenarijus – nė kalbos nėra. Blogiausia gali būti, kad į mus bus nutaikyta kokia nors branduolinė galvutė. Arba jeigu rytoj atsikėlę sužinotume, kad mūsų šalis yra užpulta. Iš ekonominės pusės, mes neturėtume ruoštis kokiems nors ypatingai blogiems scenarijams. Reikia pasižiūrėti į faktus. Rusijos ir Ukrainos indėlis Lietuvos ekonomikai yra mažas. Mūsų eksportas į Rusiją ir Baltarusiją sudaro apie 2,3 proc. Tai yra labai mažai. Mums yra daug svarbesnė Ukrainos rinka, į kurią mūsų prekių eksportas sudaro virš 4 proc. Mes netenkame šių rinkų. Ukrainos netenkame dėl karo, mūsų eksportas į ją bus mažesnis, Rusijos ir Baltarusijos mes patys atsisakome, su tokiomis šalimis  nenorime turėti nieko bendro. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų ekonomika atitinkamai susitrauks visais šiais procentais. Mūsų verslininkai susiras kitas rinkas ir perkels savo prekes ne į kitą rinką, ne rusams pardavinės, o pardavinės bulgarams ar kitiems. Visi pamiršta tokį dalyką: taip, kaip dabar vystosi karo veiksmai, Rusijos laukia neišvengiamas pralaimėjimas. Reikia suprasti, kad ne sutriuškinimas, o pralaimėjimas. Tai – skirtingi dalykai. Niekas Kremliaus neužims, niekas nepadarys su jais taip, kaip buvo padaryta su fašistais, kurie buvo pažeminti. Jie pralaimės, jie atsitrauks ir pradės laižytis savo žaizdas. Mes šiais metais pradėsime atstatinėti Ukrainą. Ukrainos atstatymui mes būsime reikalingi. Ukrainos sugriovimo mastai yra milžiniški, tai reiškia, kad vieni jie atsistatyti negalės. Visi jos draugai padės, o mes esame vieni pagrindinių draugų. Mūsų ištekliai ten keliaus, mūsų įmonės ten dirbs.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Visiškai neseniai Lietuvoje pristatytas infliacinis paketas, pinigai gyventojus turėtų pasiekti birželį. Šiemet Lietuvą pasieks ir Europos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo paramos lėšos, kurios buvo skirtos švelninti pandemijos poveikį. Mūsų fiskalinė ekonomika  leidžia gyventojams skirti šiek tiek pinigų, kad padidėtų perkamoji galia. Ar tie žingsniai, ar tas infliacinis paketas yra tinkamas ir pakankamas žiūrint į tai, kaip atrodo mūsų ekonomika?

– Tai nėra infliacijos priežasčių šalinimas. Mes, ekonomistai, gydome ligą, priežastį, o ne prišeriame pacientą paracetamoliu, kad jisai nejaustų temperatūros ir sakytų, kad yra sveikas. Tai yra skirta pasekmių švelninimui, bet ne priežasties eliminavimui.

– Kas galėtų išgydyti priežastį?

– Pagrindinė priežastis – energinių išteklių kainų kintamumas. Aiškumas, kuo Europa pakeis Rusijos energinius išteklius. Šitas dalykas automatiškai nulems tai, kad biržose naftos ir dujų kainos koreguosis žemėjimo linkme. Tai turės kainas stabilizuojantį efektą visose tolimesnėse plotmėse. Mes dabar galime duoti žmonėms pinigų, mūsų vyriausybė gali pasiskolinti, nes šalis nėra labai stipriai prasiskolinusi. Tai yra tas kelias, kuriuo dabar ir einama. Bet tai nesprendžia infliacijos priežasties. Mes nesame pajėgūs ją išspręsti. Todėl daugiausia, ką galime padaryti, yra pabandyti kompensuoti žmonėms.