Kas iš tikrųjų keičiasi?

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas, ekonomistas Leonardas Marcinkevičius pirmiausia žvelgia į situaciją euro zonoje ir aiškina, kokią reikšmę vartotojams turi ECB palūkanų normų mažinimas. Pasak jo, iš tiesų būsto paskolos turėtojams ECB nustatoma bazinė palūkanų norma nėra tiesiogiai labai aktuali. Jiems pirmiausia aktualus EURIBOR tarpbankinės palūkanų normos dydis, kuris jau yra nukritęs žemiau nei ECB bazinė palūkanų norma. Rinkos dalyviai – bankai, finansų institucijos – bando prognozuoti ateitį, iš anksto numatyti, kokius sprendimus dėl palūkanų priims ECB, todėl EURIBOR dydis yra peržiūrimas anksčiau, nei sureaguoja ECB.

„EURIBOR nėra Europos centrinio banko reguliuojama palūkanų norma. ECB reikėtų įsivaizduoti kaip banką komerciniams bankams: kaip mums bankai išduoda paskolas, taip ir ECB tam tikra prasme išduoda paskolą komerciniams bankams. Kodėl dabartinėje finansų sistemoje veikia toks modelis? Kad komercinis bankas išduotų paskolą vartotojui, jis turi turėti rezervų, apskaitos terminais kalbant, kad balanse įsipareigojimų ir turto pusėje būtų lygybė“, – dėsto ekonomistas.

Tad iš esmės ECB nustato kainą minėtiems rezervams. Šį mėnesį valdančiajai ECB tarybai jau antrą kartą šiemet nusprendus sumažinti bazinę palūkanų normą ketvirčiu procentinio punkto, kartu su ja sumažėjo ir kitos dvi pagrindinės palūkanų normos. L. Marcinkevičiaus teigimu, dar kovą atnaujintose ECB operacinėse gairėse buvo numatyta mažinti atotrūkį tarp apatinės ir viršutinės bazinių palūkanų ribos. Nuo rugsėjo 18-osios visos trys pagrindinės palūkanų normos sudaro atitinkamai 3,5 proc., 3,65 proc., ir 3,9 proc.

„Kai kalbame apie bazines palūkanų normas, dažniausiai kalbame apie apatinę ribą. Tarpinė riba yra, jei skolinamasi savaitei, bet tai daugiau techniškumas, todėl iš esmės yra dvi palūkanų normos: viršutinė riba, kuri nustato, kiek komercinis bankas turi sumokėti centriniam, kad pasiskolintų iš jo, ir apatinė riba, kuri nustato, kiek komercinis bankas gautų, jei savo rezervus laikytų centriniame banke“, – dėsto LLRI ekonomistas.

Kodėl tai svarbu ir kuo tai susiję su EURIBOR? „Įprastai bankai, jeigu jiems pritrūksta rezervų, skolinasi vieni iš kitų, nes taip yra pigiau. EURIBOR ir yra tarpbankinė palūkanų norma, už kurią jie skolinasi vieni iš kitų. Centrinis bankas yra paskutinės vilties skolintojas, kai komercinis bankas nebesusitaria su savo konurentais.“

„Viršutinė ECB bazinių palūkanų riba yra tarsi kepurė, lubos, virš kurių tarpbankinė palūkanų norma niekada neturėtų pakilti. Niekas nesiskolins iš savo konkurento brangiau, jeigu gali pigiau pasiskolinti iš centrinio banko. ECB viršutinė riba dabar yra 3,9 proc., vadinasi, tarpbankinė palūkanų norma normaliomis sąlygomis niekada ir nepakils aukščiau“, – sako L. Marcinkevičius

„Apatinė riba dabar yra 3,5 proc., vadinasi, aš neskolinsiu savo konkurentui už 3,4 proc., jeigu galiu padėti rezervus į ECB už 3,5 proc. Normaliais laikais palūkanų normos veikdavo kaip tam tikras koridorius, kuriame ir varijuoja tarpbankinė palūkanų norma“, – tęsia jis.

Kryptis: L. Marcinkevičius prognozuoja, kad komerciniams bankams ilgainiui teks ir vėl išmokti tvarkytis su ribotais finansiniais rezervais. / LLRI nuotr.

Grįžti prie senos sistemos

Po finansų krizės, pastarąjį dešimtmetį, pats ECB aktyviai pirkdavo vertybinius popierius, obligacijas ir rezervus nešdavo į ekonomiką tam, kad paskatintų skolinimą, kad bankai prisiimtų didesnę riziką.

„Kai yra perteklinis likvidumas, pakanka rezervų sistemoje, nebereikia naudotis ir tarpbankinėmis, ir ypač ECB palūkanų normomis, nes visi turi rezervų – tiesiog nebereikia skolintis. Todėl tarpbankinė palūkanų norma ir nukrinta iki apatinės ribos, sistema, kuri veikdavo tam tikro koridoriaus principu, nukrinta iki žemiausio taško, nes niekas nebesiskolina už aukščiausią sumą, – sako L. Marcinkevičius. – Taip buvo daroma iki šios infliacijos bangos, kuri euro zonoje viršijo 10 proc., o Lietuvoje buvo išaugusi daugiau kaip 20 proc.“

ECB pagrindinis tikslas – ekonominis stabilumas, kuriuo laikoma 2 proc. metinė infliacija. FRS veikia dvigubo mandato principu: jai rūpi tiek infliacija, tiek užimtumo lygis.

„ECB pagal dabartinę strategiją yra įsipareigojęs, kad daugiau kiekybinio skatinimo nebevykdys. Bankams ilgainiui reikės prisitaikyti prie sistemos, kuri veikė prieš finansų krizę, kad jiems reikia pasakyti, jog jiems trūksta rezervų. Finansų sistemoje vis dar yra pakankamas likvidumas, didelių pokyčių vartotojai kol kas nepajus, bet ateityje, kai ECB iš finansų sektoriaus susiurbs pinigus, kurių ypač per kovidinį laikotarpį gausiai prispausdino, bankams vėl reikės išmokti tvarkytis su ribotais rezervais“, – detalizuoja ekonomistas.

Atsargus infliacijos vertinimas

ECB ne tik sumažino bazinių palūkanų normas, bet ir pateikė tam tikrų prognozių. Vis dėlto, anot L. Marcinkevičiaus, pagrindinį dėmesį ECB skiria būtent infliacijos prognozėms.

„Jie turi savo įsipareigojimą užtikrinti tai, ką jie vadina kainų stabilumu, ir tai yra 2 proc. infliacija. llgą laiką jie siekė priartėti prie šios ribos iš apatinės pusės, dabar jiems reikia numušinėti infliaciją. Vis dėlto infliacija yra pagrindinis veiksnys, kuris svarbus, kai kalbame apie ECB prognozes. Užimtumas, ekonomikos augimas yra veiksniai, kurie gali pasakyti daug apie pačią infliaciją, bet, atnaujinus rugsėjo prognozes, niekas per daug nepasikeitė, palyginti su birželio prognozėmis: šiems metams numatoma 2,5 proc. vidutinė infliacija. Ji jau yra nukritusi žemiau nei šis prognozuojamas vidurkis, bet kadangi metų pradžioje ji buvo didesnė, vidutinė metinė infliacija irgi prognozuojama didesnė nei  dabar“, – sako ekonomistas.

„Svarbu akcentuoti, kad ECB vadovė Christine Lagarde, skelbdama apie palūkanų sumažinimą, kalbėjo apie tai, kad infliacija artimiausius kelis mėnesius dėl techninių veiksnių, dėl to, kaip ji yra skaičiuojama, gali dar šiek tiek išaugti, nes metų pradžioje buvo žymus energijos kainų, pirmiausia naftos kainų, kritimas ir tai prisidėjo prie spartesnio infliacijos mažėjimo“, – dėsto ekspertas.

„Dabar, kai jis nebebus toks ryškus, infliacija gali kilti dėl kitų veiksnių, pirmiausia dėl paslaugų kainų augimo, ir vėl šiek tiek grįžti į augimo kelią. Kitais metais prognozuojama 2,2 proc. infliacija. Jeigu šiemet bus daugiau palūkanų normų sumažinimų, jie tikrai nebus staigūs, tikrai nebus labai efektyvūs, nes infliaciją centrinis bankas vertina labai atsargiai“, – teigia jis.

K. Kudriavcevo / AFP, „Imago“ nuotr.

Nustebino JAV šuolis

Praėjusią savaitę ir JAV centrinis bankas (Federalinio rezervo sistema, FRS) pirmą kartą nuo 2020 m. sumažino bazines palūkanas. Jos sieks 4,75–5,00 proc., rašoma FRS paskelbtame pranešime. Finansų rinkos dalyviai jau kurį laiką kantriai laukė FRS palūkanų normų sumažinimo, tačiau šiam žingsniui koją kišo nepalankios infliacijos tendencijos.

„Metų pradžioje infliacija buvo gerokai aukštesnė nei FRS, taip pat kaip ir ECB siekiamas 2 proc. tikslas. Stabiliai laikėsi apie 3 proc. infliacija, todėl JAV centrinis bankas labai atsargiai kalbėdavo apie palūkanų mažinimo galimybes. Šį kartą galbūt netikėtas veiksmas buvo ne pats sprendimas, kad palūkanos buvo sumažintos, bet kad jos buvo sumažintos 0,5 proc. iš karto, nes, kaip ir Europoje, taip ir JAV, yra įprasta mažinti 0,25 proc.“, – išskiria L. Marcinkevičius. FRS iškart numatė iki šių metų pabaigos dar kartą sumažinti normą 0,5 proc.

LLRI ekspertas akcentuoja esminį ECB ir FRS skirtumą. ECB pagrindinis tikslas yra vienas ir tai yra ekonominis stabilumas, kuriuo laikoma 2 proc. metinė infliacija. JAV federalinis rezervas veikia dvigubo mandato principu: jam rūpi tiek infliacija, tiek užimtumo lygis.

„FRS žymiai labiau rūpi ekonomikos augimo situacija. Pirmiausia akcentas buvo dedamas, kad prastėja užimtumo situacija, naujų darbo vietų sukuriama vis mažiau. Mažai kalbama, bet sukuriama naujų darbo vietų, kurios yra po pusę, po ketvirtį etato. Užimtumo situacija gali gerėti statistiškai, bet tas pats žmogus dirba po du darbus, kartais netgi – po tris. Tas santykinis darbo rinkos silpnėjimas, palyginti su prieš tai buvusia gana gera situacija, tikriausiai ir buvo signalas, kad palūkanos pakankamą darbą valdant infliaciją jau padarė ir dabar reikia laiku pradėti jas mažinti, kad darbo rinka smarkiai nesusilpnėtų“, – aiškina L. Marcinkevičius.

„FRS sprendimas ir yra susijęs su tuo, kad jiems rūpi ne tik infliacija, kuri vis dar yra aukštesnė nei jų siekiamas tikslas, bet jie turi rūpintis ir darbo rinkos situacija, kuri, pagal duomenis, pastaruosius kelerius mėnesius silpnėja. Jie priėmė gana staigų sprendimą, man gal kiek netikėtą, kad iš karto bazinė palūkanų norma sumažinta 0,5 proc.“, – tęsia ekonomistas.

Kartu su sprendimu dėl palūkanų normų FRS paskelbė ir atnaujintas ekonomines prognozes, pagal kurias, remiantis pinigų politikos formuotojų projekcijų mediana, nedarbo lygis šių metų ketvirtąjį ketvirtį sudarys vidutiniškai 4,4 proc., nors dar birželį buvo prognozuotas 4 proc. rodiklis.

Lietuvos banko (LB) makroekonominėse prognozėse taip pat pastebima, kad šalies darbo rinkoje yra pokyčių: nedarbas išaugęs įvairiose socialinėse ir amžiaus grupėse, kaime ir mieste, tiek tarp moterų, tiek tarp vyrų, padidėjo nedarbo trukmė. LB skaičiavimu, nedarbo lygis šiemet sieks 7,4 proc., o birželį buvo prognozuotas 7,3 proc. rodiklis. Vis dėlto L. Marcinkevičius teigia, kad Lietuvos situacija yra geresnė nei žvelgiant į bendrą padėtį euro zonoje.