Aptartos aktualiausios šių dienų finansų temos – nuo kylančių kainų, augančios infliacijos, nekilnojamojo turto (NT) kainų burbulo iki lenkų žaidimų su pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) ir santykių su Kinija įtakos verslams.

– Kiek dar kils kainos ir augs infliacija?

– Dabar stebima situacija tikrai netradicinė, nes šalia geopolitinių įvykių – ir koronaviruso padariniai. Prisimenant 2008 m. finansų krizę, kilimas iki paties piko, kai infliacija buvo didžiausia ir vartotojų kainų indeksas (VKI) augo labiausiai, truko pusantrų metų. Paskui maždaug pusantrų metų, iki 2010 m., buvo leidimasis, kai matėme ir iki šiol matome bangą. 2010 m. prasidėjo šioks toks kainų kilimas, kuris truko maždaug pusantrų metų, vėl banga į viršų ir vėl mažėjimas. Istoriškai duomenys rodo, kad banga truks pusantrų metų, tačiau kyla klausimas – kada ji prasidėjo. Žiūrint į VKI dinamiką, galime sakyti, kad augimas prasidėjo 2020 m. pirmą mėnesį. Dabar jau artėjame prie viršūnės ir šį pavasarį dar bus kilimo tendencija, o toliau, remiantis istoriniais statistiniais duomenimis, turėtų mažėti. Tačiau atsiranda labai daug papildomų veiksnių, vienas jų – geopolitinė rizika, susijusi su karu, energetiniais ištekliais. Turime suprasti, kad gyvename labai dinamiškoje aplinkoje, kuri veikiama ne vieno veiksnio: COVID-19, geopolitinė rizika, energetiniai ištekliai, tam tikri nesutarimai tarp valstybių, susiję su politiniais, demokratiniais požiūriais. Jie gali keisti nusistovėjusius procesus. Labai norėčiau tikėti, kad šį pavasarį kainų augimas stabilizuosis ir pradėsime matyti stabilesnės ekonomikos ženklus.

R.Krušinsko teigimu, Lenkijos 5 proc. PVM tarifo sumažinimas maisto produktams yra trumpalaikis sprendimas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Aukščiausia infliacija – 12,7 proc. – buvo 2008 m. birželį, praėjusį mėnesį fiksuota 10,4 proc. infliacija nepasiekė 2008 m. krizės aukštumų, bet esame netoli. Viena infliacijos priežasčių – gerėjantis gyvenimas. Kodėl daugėja pinigų, kiek daugės ir kokios tai turi įtakos ekonomikai?

– Yra labai daug veiksnių, kuriuos verta suprasti susidarant bendrą kontekstą. Gyventojų pajamos rodo gyvenimo gerėjimą ir tai lengviausiai pamatuojamas statistinis rodiklis. Vidutinis darbo užmokestis šalyje neto, palyginti su 2015 m., kai buvo įvestas euras, išaugo beveik du kartus – nuo 500 iki 1 040 eurų. Kainos auga, nes didėja pajamos, joms didėjant žmonės gali daugiau sau leisti, tuomet atsiranda paklausa ir pasiūla. Tai įprastas ekonomikos variklis – geriau gyvenantys žmonės išleidžia daugiau. Natūralus procesas, kurį turime įsisavinti ir suvokti. Diskusija gali kilti dėl šešėlinės ekonomikos. Matau teigiamų poslinkių, visada norisi daugiau, bet reikia džiaugtis ir dabar. Sparčiai pereiname į elektroninių atsiskaitymų erdvę, kuri mažina grynųjų pinigų skaičių, o tai – šešėlinę ekonomiką. Tipinis lietuvis finansų valdymo požiūriu yra gan konservatyvus, mes norime saugių investicijų, o jas dažniausiai suprantamame kaip nekilnojamąjį turtą (NT), kuris niekur nedings, vertė irgi neturėtų daug svyruoti. Tuomet lietuvis, išgirdęs, kad nuvertės pinigai, pirmiausia dairosi į NT, žemes, pastatus. Taip sukuriamas saugumo jausmas.

– Savo aplinkoje negirdžiu besidžiaugiančių, kai kalbama, kad atlyginimai auga, gyvenimas gerėja. Turtingesni turtingėja, vidutinė klasė ir žemesnes pajamas gaunantys žmonės toli gražu nejaučia gerėjimo, o dėl augančių kainų gyvenimas tik prastėja, žmonės veržiasi diržus.

– Reikia pripažinti, kad vidurinė klasė, palyginti, ką galėjo prieš dešimt metų, dabar ekonomine prasme gali leisti daugiau – kalbant tiek apie keliones, paslaugų pirkimą, geresnės kokybės maistą. Tikriausiai yra kita medalio pusė – augant kainoms, brangsta svajonės apie nuosavą arba geresnį būstą, keliones, geresnės kokybės drabužius. Turime pripažinti, kad mūsų gyvenimas po truputį gerėja. Kai atsiranda signalų apie gyvenimo blogėjimą, iškart reaguojame neigiamai. Kalbant apie pajamų nelygybę, pasaulyje po truputį traukiasi vidurinė karta, tai iššūkis dabartinėms valdžioms, kad augimas būtų tvaresnis, t.y. nuoseklesnis, pritaikytas didesnei daliai visuomenės, ne tik išrinktiesiems.

– Ar nesprogs NT burbulas?

– Labai daug spekuliacijų ir nėra vieno atsakymo. Jeigu potencialūs pirkėjai turi pakankamai pinigų ir sutinka mokėti tokią kainą, kokią pasiūlo pardavėjas, tol rinka auga. Pasakyti galėsime tik iš istorinių duomenų, kai tai jau bus įvykę.

– Nematote pavojaus ženklų?

– Matau. Dėl perkaitimo ir kitų dalykų – pinigų įliejimo į rinką, kuri nežinau, ar turės tolesnę vystymosi perspektyvą. Ekonomika turi suktis. Tuose butuose, namuose turi gyventi žmonės.

– Mūsų mažėja, o naujų namų statoma daug. Kas ten gyvens?

– Turime suprasti, kad žmonės neatsiranda spragtelėjus pirštais. Reikia žiūrėti į kelis procesus: didesnių miestų augimą, emigrantų sugrįžimą ir į Lietuvą atvykstančius dirbti užsieniečius.

– Rusija žaidžia rimtus žaidimus prisukdama dujas ir spausdama Vokietiją, turi daug didžiulių jėgos svertų. Kaip, jūsų nuomone, naudojasi ir kokiu tikslu?

Kalbant apie pajamų nelygybę, pasaulyje po truputį traukiasi vidurinė karta, tai iššūkis dabartinėms valdžioms.

– Naudojasi, kaip tik gali. Jėgos pozicija akivaizdi. Norėčiau paminėti keletą optimistinių prošvaisčių – nepamirškime, kad Europa yra priėmusi vadinamąjį „Green Deal“ dokumentą, vadinasi, iki 2050 m. norima maksimaliai riboti anglies dvideginio išmetimą, sumažinant priklausomybę nuo iškastinio kuro. Sutinku, šildytis reikia dabar ir turime daryti taip, kaip diktuoja aplinkiniai veiksniai. Bet, kalbant apie ilgesnę perspektyvą, – Europa tam ruošiasi. Trumpalaikių praradimų tikrai yra, mokama didesnė kaina, bet ilgalaikiame kontekste turime būtų pasiruošę. Lygiai tas pats, jei grįžtume prie šiandienos situacijos Lietuvoje ir Lenkijos 5 proc. PVM mažinimo. Lenkijos 5 proc. PVM tarifo sumažinimas maisto produktams yra trumpalaikis sprendimas.

– Kiek tai gali sumažinti kainas?

– Sprendimus galima priimti tokius, kurie čia ir dabar sprendžia kažkokį klausimą greituoju metu. Mano nuomone, Lenkijos priimtas sprendimas labiau emocinis nei ekonominis. Noras parodyti, kad einama link žmonių, bandoma mažinti naštą. Palyginti su Lietuva, reikia suprasti, kad Lietuvoje PVM – 21 proc., t.y. penktadalis kainos, Lenkijoje – tik 1/20 dalis. Jei Lietuvoje paskelbtų, kad naikinamas PVM, produktai atpigs penktadaliu – puiki žinia, bet klausimas, kas vėliau? Iš ko mokėsime socialines išmokas, atlyginimus mokytojams, medikams, krašto apsaugai. Į sprendimą galima žiūrėti per ilgalaikę ir trumpalaikę tvarumo perspektyvą. Lenkijos 5 proc. PVM sumažinimas esminės korekcijos biudžetui nepadarys. Tai valstybės žingsnis lengvinant gyventojams kainų augimą, kita vertus, tai socialinis išbandymas verslams: ar 5 proc. PVM sumažinimas po mėnesio ar dviejų negrįš dėl infliacijos. Gal 5 proc. praradimas bus kompensuotas iš padidėjusių pardavimų iš regioninių šalių apsipirkti atvažiavus žmonėms. Ekonominė logika rodo, kad panaikinti 5 proc. kažkada turės būti grąžinti – bus kainų šuolis.

– Lenkai žaidžia politinius žaidimus. Skaičiuojama, kad biudžetas neteks apie 4,5 mlrd. eurų. Finansinę naštą gali perkelti ateities valdžioms.

– Už tai turi kažkas kažkada susimokėti. Kai biudžete atsiranda spraga – ją reikia užlipdyti arba iš turimų išteklių, resursų, arba skolintis.

– Kaip, jūsų nuomone, su kompensavimu, amortizavimu tvarkosi Lietuvos valstybė?

– Galime diskutuoti, kas patinka, o kas ne. Matau sprendimų paiešką, argumentaciją, kaip sprendimai priimami. Man logika priimtina. Daug diskutuojama, kad pinigai neatsiranda iš dangaus, juos reikia uždirbti, o tam reikia investuoti, taupyti, mažinti šešėlį. Tai iššūkiai, kurie yra ne pirmą Seimo kadenciją. Man patinka priimami sprendimai, kad nebijoma žiūrėti realybei į akis. Sunku, bet darome, nes tikimės ilgalaikio efekto. Tai priklauso nuo strategijos pasirinkimo.

– Skeptikai sakys: o ką padarėme su Kinija? Kaip tai mums atsilieps?

– Tai klausimai, susiję su mūsų veiksmais, ne strategija. Taip, skaudu matyti tokią situaciją, nes nemaža dalis verslų nukenčia ar dar nukentės. Tai ne tik tiesioginis kontaktas tarp Lietuvos ir Kinijos. Lietuva – didelių tiekimo grandinių dedamoji. Reikia ieškoti kompromisinių kelių tam, kad būtų galima sumažinti poveikį. Turime suprasti, kad Kinija – vienas pagrindinių pasaulio gamybos centrų. Priimant tokius sprendimus reikėjo atlikti galimų išlaidų ir naudos įvertinimą. Panašu, kad tai nebuvo padaryta. Kita vertus, niekas nesitikėjo tokios reakcijos ir Kinijos įžūlumo.

– 2000 m. vidutinis darbo užmokestis Kaune net 22 proc. buvo mažesnis nei Vilniuje ir 14 proc. mažesnis nei Klaipėdoje. Pastaruosius aštuonerius metus atlyginimai Kaune augo sparčiau nei Vilniuje ir Klaipėdoje, o šiuo metu 6 proc. didesni nei Klaipėdoje ir vos 7 proc. mažesni nei Vilniuje. Tai rekordiškai mažas skirtumas.

– Tikiu Kaunu. Jis nuo seno buvo akademinis miestas, t.y. čia važiuoja jauni žmonės, miestas nuo seno turėjo stiprią kultūrą ir pramonę. Tai trys kertinės dedamosios, kurios reikalingos šiuolaikinei ekonomikai. Turime tai dar labiau išnaudoti. Turime pasidžiaugti LEZ įmonėmis, kūrėjais, Aleksotu. Kaune kuriasi stipri startuolių bendruomenė. Puikios galimybės technologijų amžiuje.