Lietuvos banko skaičiavimais, nuo karo pradžios bendras Lietuvos eksportas į Rusiją sumažėjo 4 proc., tačiau 4,2 proc. padidėjo į kitas Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalis. Anot jo, tai nulėmė ypač padidėjęs transporto priemonių ir mineralinių produktų eksportas, taip pat per Lietuvą į Kaliningradą tekanti elektra bei aukšta jos kaina.

Centrinis bankas kelia klausimą, ar toks prekybos pasikeitimas reiškia, jog prekės į Rusiją keliauja aplinkiniais keliais, tačiau jis tai aiškina ir padidėjusia vidine paklausa NVS šalyse.

Leidinys „Politico“ 2022-ųjų pabaigoje konstatavo, kad Europos Sąjungai (ES) pernai susitarus dėl devynių sankcijų paketų Rusijai, jos ir Bendrijos prekybos apimtis iki spalio viršijo 150 mlrd. eurų ir buvo šiek tiek didesnė nei 2021-ųjų tuo pačiu metu, o kai kurios ES narės Rusijoje pernai „apsipirko“ už gerokai didesnes sumas nei prieš karą.

Tadas Povilauskas. / R. Lukoševičiaus/BNS nuotr.

T. Povilauskas sako, jog nutraukti prekybą su Rusija ne visoms šalims yra lengva, be to, gali atsirasti naujos tiekimo grandys, kurių galutinis tikslas – Rusija.

Anot jo, ateityje paaiškės, ar bus daugiau bandymų apeiti draudimus ir prekybos kelius pakreipti taip, kad Rusijos pavadinimo juose neliktų, tačiau rusiška produkcija nedingtų.

– Praėjusiais metais ne kartą viešai kalbėjote, kad Lietuvos prekyba su Rusija ir jos sąjungininke Baltarusija nuo karo pradžios auga? Kokia situacija yra dabar?

– Nuo pat kovo mėnesio skelbiau, kaip keitėsi prekyba su Rusija, Baltarusija ir NVS šalimis, akivaizdžiai matėsi, kad eksportas į Kazachstaną, Kirgiziją, Uzbekistaną stipriai auga. Nesame naivūs ir suprantame, kad labai labai labai tikėtina, kad čia yra apėjimas.

Lietuvai buvo lengviau, ji turėjo suskystintų dujų terminalą, infrastruktūrą, „Orlen Lietuva“ buvo pasiruošusi, puikiai sureagavo, priešingai nei kitos naftos perdirbimo gamyklos.

Tai nėra sankcijų apėjimas, kai pasižiūri, kas eksportuojama. Tiesiog apeinami sunkesni atsiskaitymai, daug kitų problemų. Todėl atsirado tarpininkai Vidurinės Azijos šalyse, taip pat ir Baltarusija padeda toms pačioms prekėms patekti į Rusiją. Nieko naujo. Paskutinius užsienio prekybos rezultatus turime spalio mėnesio, greitai turėsime lapkričio, matysime, ar buvo kokių nors pokyčių.

Manau, kad daug kas nesigilina dėl to, kad didžioji dalis į tas šalis keliaujančių prekių yra reeksportas, ne tai, ką mes patys pagaminame – lietuviškos produkcijos eksportas yra kritęs. Parduodamos Vakarų Europoje ar JAV pagamintos prekės, jos į Rusiją nukeliauja per mūsų šalyje registruotas įmones.

Į Baltarusiją kodėl dvigubas šuolis eksporto? Todėl, kad tai iš esmės viena prekių grupė – tai yra automobiliai, tikrai labai smarkiai padidinome jų reeksportą ten. Irgi kyla klausimas, ar jie skirti Baltarusijos rinkai, ar keliauja į Rusiją. Kita vertus, automobiliai nėra sankcionuojami, viskas kaip ir pagal teisę.

– Kitaip tariant, egzistuoja grandinė, kuri padeda prekėms pasiekti Rusiją, o toje grandinėje gerai jaučiasi ir tam tikra dalis Lietuvos verslo?

– Taip, Lietuvos įmonės prisideda prie šių schemų. Kažkuri dalis – taip, man atrodo, kad tų įmonių nėra daug, gal apie 200. Bet padalinus apyvartą įmonei, turbūt gautųsi pakankamai didelės sumos, nes, kaip rodo Lietuvos banko duomenys, yra eksportuojamos pakankamai didelės vertės prekės, kaip mašinos.

– Ir tai tik moralės, ne teisės klausimas?

– Aš tikiuosi, kad ten sankcionuojamų prekių nėra, reikėtų labiau gilintis, teisinių žinių norint įvertinti, kurios prekės yra sankcionuotos, ypač kalbant apie elektroniką ir mašinų įrenginius, reikėtų analizuoti, kaip keitėsi jų eksportas į Kazachstaną ar Kirgiziją. Matyt, valstybės institucijoms reikėtų tai žiūrėti.

– „Politico“ teigia, kad ir daugelio ES šalių prekyba su Rusija išaugo prasidėjus karui, kai kuriais atvejais ji didėjo kartais. Ką reiškia šie duomenys?

– Esu juos matęs, grafikas parodo, kurios šalys sugebėjo greitai nutraukti energetinių išteklių importą iš Rusijos, nes tie duomenys rodo bendras užsienio prekybos apimtis, importą ir eksportą. Jeigu gerai pamenu, eksportas ES šalių į Rusiją yra sumažėjęs, gerokai sumažėjęs. Problema, iškelta remiantis šiais skaičiais, – importas, nes gamtinių dujų ir naftos kaina pernai šoktelėjo smarkiai, o sankcijos įsigaliojo vėliau, žaliavinei naftai – tik gruodį, dujos į Vakarų Europą normaliu tempu tekėjo iki rugpjūčio vidurio, kol sprogo „Nord Stream“.

Tie duomenys – tai labiau kainų efektas, Europa taip greitai nestabdė importo, bet ji kitaip negalėjo. Lietuvai buvo lengviau, ji turėjo suskystintų dujų terminalą, infrastruktūrą, „Orlen Lietuva“ buvo pasiruošusi, puikiai sureagavo, priešingai nei kitos naftos perdirbimo gamyklos. 

Pavyzdžiui, spalį tikrai buvo metalo importo iš Turkijos šuolis – ši šalis yra didelė plieno gamintoja, kita vertus, ji nėra tokia atsiribojusi nuo Rusijos, vėl kyla klausimas, kiek viskas sąžininga.

Turėjome galimybes ir nutraukėme importą. Be to, pirmosios ES sankcijos, įvestos kovą ir balandį, įsigaliojo tik vasarą. Iki tol buvo masinis atsargų kaupimas metalo, medienos, anglių pirkimas iš Rusijos ir dar kylančiomis kainomis. Ir Lietuvoje tas buvo akivaizdu – balandį ir gegužę buvo rekordiniai armatūros importo kiekiai iš Rusijos.

Dideli užpirkti kiekiai lėmė, kad iš kitų šalių pirkimai iki spalio buvo nedideli, tik tada prasidėjo toms atsargoms sumažėjus. Bus labai įdomu sužinoti, ar tos naujos šalys, kurios atsiranda naujų importuotojų sąraše, yra ir tos parduodamos produkcijos gamintojos, ar vėl vyks kažkokie žaidimai, kai per šalį vyksta tik rusiška produkcija.

– Kaip tai galėtų paaiškėti?

– Geriausias pavyzdys – tai, ką prieš kelias savaites padarė Šarūnas Černiauskas (tiriamosios žurnalistikos centro „Siena“ žurnalistas – BNS), buvo gerai atkasta schema, parodžiusi, kad granulės, medienos produkcija įvežama iš Kazachstano, Kirgizijos, importas smarkiai auga, bet akivaizdu, kad tos šalys nėra šaltinis, o ta pati Baltarusija.

Pažiūrėsime, kaip bus, tarkime, su metalo tiekėjais, kas jie bus. Kadangi dabar dar kiekiai importuojami iš kitų šalių, pavyzdžiui, Turkijos, Ispanijos, Švedijos, Lenkijos. Kol kas įtarimų nėra.

– Tai reikės įvertinti jų pajėgumus, istorinius ar kitus duomenis?

– Reikia žiūrėti, ar ta šalis yra gamintoja, nors bus sunku. Pavyzdžiui, spalį tikrai buvo metalo importo iš Turkijos šuolis – ši šalis yra didelė plieno gamintoja, kita vertus, ji nėra tokia atsiribojusi nuo Rusijos, vėl kyla klausimas, kiek viskas sąžininga.

Lengviausia atsekti tokius atvejus, kaip minėta Kirgizija – jeigu šalyje nėra miškų ir uždraustas medienos produktų eksportas. Tačiau turbūt ir ekonomistai, ir žurnalistai stebės, kas vyksta, nemanau, kad viskas bus palikta laisva eiga.