Neveiksni Konkurencijos taryba?

"Kodėl Konkurencijos taryba nesiima jokių veiksmų dėl to, kad Vyriausybė vieniems draudžia prekiauti pramoninėmis prekėmis, o kitiems leidžia parduoti ir jas, o ne tik maisto? – kalbėdamas su "Kauno diena" klausė Konkurencijos tarybai pirštinę metusios Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentas Danas Arlauskas. – Taryba pripažįsta, kad tai yra problema, tačiau teigia, kad suvaržytos jos kompetencijos ribos, ir negali vertinti. Pripažįsta, kad valstybė, formuodama pandemijos suvaldymo politiką, turi įvertinti tai, kad pokovidiniu laikotarpiu kai kurie verslai gali įgauti daugiau galios, daugiau konkurencinio pranašumo.

Išties tai yra Vyriausybės problema. Kalbos, ypač ekonomikos ir inovacijų ministrės, kaip čia aptversi pramonines prekes prekybos centruose, skamba juokingai ir atrodo nekompetentingai. Atrodo, kad trūksta politinės valios detaliau įvertinti situaciją ir einama paprasčiausiu keliu: vienų veiklą apriboti, kitiems leisti. Motyvuota, kad gyventojams reikia nusipirkti dantų šepetėlių ir pan. Tačiau jų galima įsigyti ir vaistinėse."

LDK jau sausio 18-ąją kreipėsi į premjerę Ingridą Šimonytę, ekonomikos ir inovacijų ministrę Aušrinę Armonaitę bei Konkurencijos tarybą, norėdama atreipti jų dėmesį į šalyje galiojančias skirtingas ir nelygias konkurencijos sąlygas antrojo karantino metu. Verslininkų organizacijai atsakė tik Konkurencijos taryba, bet ir ji paaiškino, kad įstatymai nesuteikia jai kompetencijos vertinti Vyriausybės teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams ir negali nuspręsti, ar šiuo atveju konkurencijos ribojimas yra proporcingas. LDK atstovai pabaksnojo į keletą Konkurencijos įstatymo straipsnių, kurie įpareigoja vertinti ministrų kabineto sprendimus, taip pat duoti privalomus nurodymus tiek privatiems ūkio subjektams (įskaitant komercinius bankus, kitas kredito įstaigas), tiek valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms pateikti absoliučiai visus jai reikalingus dokumentus (taip pat turinčius ir komercinių paslapčių). Pasak konfederacijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nare Lietuva tapo 2018 m., yra pateikusi rekomendacijų paketą, pagal kurį konkurencijos institucijos turėtų padėti Vyriausybėms priimti sąžiningos konkurencijos sprendimus. Pavyzdžiui, turi teikti Vyriausybėms nuomones-rekomendacijas, kaip užtikrinti vienodas sąlygas ūkio subjektams ir išvengti rinkos iškraipymų tarp visų ar atskiro sektoriaus, regiono įmonėms.

Vasario 8 d. LDK naują savo kreipimąsi su argumentais ir abejonėmis, kad Konkurencijos taryba neatlieka savo pareigų (užsiima formaliąja biurokratija) ir atsisako gilintis į esamą valstybės ekonominę situaciją, adresavo visoms parlamentinėms partijoms.

Žmones labiausiai erzina ne draudimai, bet neteisingumo principas. Jei nebūtų neteisybės, nekiltų ir nepasitenkinimo.

"Jau kontaktavome su dalimi parlamentinių partijų, joms tai labai įdomu, – teigė D.Arlauskas. – Išgirdome ir politikų pasipiktinimų šia taryba. Ir jie yra girdėję ne vieną atvejį dėl jos neveiklumo. Konkurencijos taryba taip pat turėtų žinoti taisykles."

Anot LDK prezidento, jei Konkurencijos tarybai trūksta galių arba reikia keisti teisės aktus, kad jie galėtų vertinti Vyriausybės nutarimus, turėtų kreiptis į įstatymų leidėjus. Bet ji nesikreipia, tenkinasi tuo, kas yra, todėl verslininkų atstovas mano, kad tarybai trūksta lyderystės.

"Visi žinome, kad esame viename didžiuliame laive COVID-19 vandenyne ir reikia imtis kažkokių priemonių, situaciją reikia valdyti, – paaiškino D.Arlauskas. – Tačiau visiems tos priemonės turi būti taikomos vienodai. Žmones labiausiai erzina ne draudimai, bet neteisingumo principas. Jei nebūtų neteisybės, nekiltų ir nepasitenkinimo. Taip ir atsiranda gudruolių, kurie anksčiau pasiskiepija ir t.t. Visa mūsų sistema skylėta."

LLRI irgi turi pasiūlymų

Beje, ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) tą pačią vasario 8-ąją taip pat bandė atkreipti Seimo, Vyriausybės ir kitų valdžios institucijų dėmesį į karantino teisėtumą (kaip dienraščiui sakė D.Arlauskas, LDK su LLRI veiksmų nederino, data – tiesiog sutapimas). LLRI kartu priminė, kad jau pirmojo karantino metu jo ekspertai parengė joms skirtą analitinę medžiagą. Kokia valdžios reakcija ir pernykštį pavasarį, ir dabar?

"Per pavasario karantiną buvo atsižvelgta į mūsų pirmąją mokestinę iniciatyvą – dar prieš prasidedant karantinui, paraginome valdžią priimti teisės aktų pakeitimus, kad įmonės galėtų atidėti mokesčių mokėjimą ir jų banko sąskaitos nebūtų įšaldytos, – dienraščiui teigė LLRI prezidentė Elena Leontjeva. – Šie pakeitimai beprecedentės krizės metu tapo išsigelbėjimu daugeliui įmonių. Džiaugiamės, kad ir antrojo karantino metu mokestiniai atidėjimai veikia ir kad daugelis įmonių galėjo išvengti bankų sąskaitų įšaldymo ir bankroto. Tačiau tuomet ištiko nauja bėda – priverstinis veiklos sustabdymas.

Elena Leontjeva: negali būti taip, kad viena pusė laimi, o tai, kaip išsikapstys kita visuomenės dalis, – jos pačios reikalas.

Į ją atsakėme kitu pasiūlymų paketu: argumentavome, kad valstybės mastu dera pripažinti ekonominės veiklos apribojimus dėl karantino laikinu nuosavybės paėmimu, už kurį pagal Konstituciją privaloma teisingai atlyginti. Apeliavome į tai, kad nuosavybė nėra tik žemės sklypas, kioskas ar pastatas. Netekę galimybės dirbti, naudoti savo rankų ir įrankių, vykdyti savo įsipareigojimų ir sutarčių, žmonės neteko jiems priklausančios nuosavybės, o drauge – ir pragyvenimo šaltinio."

LLRI prezidentės manymu, pirmojo karantino metu valdžiai atrodė, kad ir taip susitvarko su pandemija ir su ekonominiais įsipareigojimais, tad rimtesnio dialogo šia tema institutas nesulaukė. Tiesa, E.Leontjeva sako, jog teko girdėti, kad LLRI paaiškinimas "padėjo žmonėms susigrąžinti orumą, nesijausti beteisiais prašytojais, kuriuos smerkia ir valdžia, ir tie, kurie neprarado nei darbo, nei pajamų."

Svarbu susigrąžinti pasitikėjimą

LRRI paskelbė, kokių veiksmų valdžia privalo imtis, kad būtų grąžintas žmonių pasitikėjimas, santarvė tarp jos ir žmonių. Vienas pasiūlytų būdų – karantiną pripažinti kaip nuosavybės teisių suvaržymą, ir už priverstines netektis verslui kompensuoti. Vis dėlto kompensacijos būtų mokamos visų šalies gyventojų sąskaita. Ar visos visuomenės grupės tai priimtų geranoriškai?

"Pasimokę iš pirmojo karantino, į kitus turėtume įeiti su tam tikra visuomenės sutartimi: viena jo pusė – tie, kurie privalo nutraukti darbą dėl visuomenės sveikatos, o kitoje pusėje – likusi visuomenės dalis, kuri gali tęsti darbus, – paaiškino E.Leontjeva. – Vyriausybė turėtų būti tokios taikios sutarties įkvėpėja ir solidarumo tiltas, garantas. Vyriausybė atstovauja abiem visuomenės pusėms ir didele dalimi nuo jos nusiteikimo priklauso, kiek nenukentėjusios grupės pasiruošusios tikram solidarumo aktui.

Tiesa, kad lėšos subsidijoms mokėti yra imamos ne iš kur kitur, o iš mūsų valstybės biudžeto. Be to, kaip ir kitos ES narės, gauname nemažus ES fondus."

Ką stebime dabar? Visuomenės susipriešinimą, paramos maldavimą ir konkurencijos iškraipymą.

Jos teigimu, svarbu, kad tos lėšos kuo greičiau pasiektų nukentėjusius žmones ir įmones. LLRI prezidentė priminė, kad instituto ekspertai nuolat kelia klausimą apie greitą ir efektyvų šių lėšų paskirstymą. Tai padaryti esą galima be papildomų sąrašų sudarymo, o tiesiogiai ir proporcingai kompensuojant dalį prarastų pajamų tiems, kurių nuosavybės teisės buvo ir tebėra suvaržytos.

Tačiau LDK prezidentas nenori sutikti su LLRI nuomone, kad veiklos apribojimas – nuosavybės nusavinimas.

"Kai valstybės reikmėms reikia žemės, suprantu jos nusavinimą. Valstybė paima ir sąžiningai kompensuoja, – sakė D.Arlauskas. – Dabar apribojimai buvo nustatyti dėl bendro gėrio (verslas supranta, kad yra bendras gėris, ne tik per pandemiją savanoriauja ir jokio atlygio už tai net nesitiki), dėl žmonių sveikatos. Susiklostė force majeure situacija, o tokiu metu visiems kompensacijų nebūna. Yra beprecedentė situacija, įvairių šalių Vyriausybės pumpuoja pagalbai pinigus, o šis veiksmas negali būti visiškai nevaldomas, negali būti visiškai kompensuotos netektys. Galų gale negali suversti visko pandemijai, neįmanoma visko suskaičiuoti kapeiką į kapeiką: gal pajamos sumažėjo dėl blogai organizuojamo verslo, dėl pasikeitusios situacijos rinkoje.

Kalbant apie verslus, yra pagalbos mechanizmai – žiūrima, ar per subsidijas, ar lengvatines paskolas, ar kitais būdais. Bet šiaip verslo esmė yra uždirbti, o ne gyventi iš paramos. Neuždirbti pinigai iškreipia rinką."

O LLRI prezidentė dėl nelygiaverčių konkurencijos sąlygų įmonėms mato vienintelę išeitį – teisingos ir proporcingos kompensacijos už apribotas nuosavybės teises.

"Ką stebime dabar? Visuomenės susipriešinimą, paramos maldavimą ir konkurencijos iškraipymą, – atkreipė dėmesį ji. – Suprantu, kad ir Vyriausybė, spaudžiama pandemijos, veikė greitai ir ne visus aspektus numatė. Tačiau dabar laikas apibendrinti mūsų ir pasaulio pamokas, juolab kad mums gali grėsti ir daugiau karantinų. Turi būti aiškus visuomenės susitarimas dėl karantino sąlygų. Negali būti taip, kad viena pusė laimi, o tai, kaip išsikapstys kita visuomenės dalis, – jos pačios reikalas.

Nelygybė: pasak verslininkų, vienų įmonių veikla Vyriausybės sprendimais sustabdyta, o didžiųjų apyvarta krizės metu gerokai padidėjo, tad pastarosios ir popandeminiu laikotarpiu bus įgijusios konkurencinį pranašumą. K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Kaip sutiksime trečiąją bangą?

Turėjome pirmojo karantino verslo suvaržymus, antrojo turime, ateities prognozės taip pat nešviesios – vis daugiau kalbama ir apie trečiąją pandemijos bangą. Nesureguliavus verslo sąlygų, krizė gali aštrėti ir tęstis iki begalybės. Kada valdžia sumos, kad jau metas imtis greitų ir veiksmingų sprendimų išsaugoti šalies ekonomiką nuo sunkiausių padarinių?

"Greiti ir efektyvūs sprendimai valstybei reikalingi nenutrūkstamai, todėl tikiu, kad iš klaidų visi pasimokome ir kad ateityje vengsime visuomenės susipriešinimo, – įsitikinusi E.Leontjeva. – Valdžia, kaip visi žmonės, turi šansą per krizę optimizuoti valstybės institucijų veiklą, atsisakyti perteklinės biurokratijos. Žiūrėkite, net kai yra priimti nutarimai padėti nukentėjusiam verslui ir savarankiškai dirbantiems, to padaryti neleidžia būtent biurokratinės kliūtys. Labai svarbu, kad nenutrūktų investicijų procesas, kuris krizės metu paprastai sustoja. Todėl inicijavome diskusiją dėl reinvestuoto pelno neapmokestinimo, pateikėme pasiūlymus dėl pelno mokesčio reformos. Ją įgyvendinus, ekonomika greičiau atsigautų po krizės, būtų kuriamos naujos darbo vietos, didinamas darbo našumas. Tik tokiu būdu galime pasivyti Vakarų Europą savo atlyginimais."

Pasak D.Arlausko, premjerė viešai sakė, kad tarsimės, kalbėsimės. Tariasi, kalba, tačiau "ne į tą pusę". Taip, leido atnaujinti veiklą toms prekybos įmonėms, kurių užimamas plotas atitinka Vyriausybės nustatytą dydį. Bet LDK prezidentas akcentavo, kad kalbant iš esmės būtina sudaryti konkurencinę aplinką, kuri būtų sąžininga ir teisinga visada. O mūsų Vyriausybė, jo pastebėjimu, to nesiekia.

Danas Arlauskas: žmones labiausiai erzina ne draudimai, bet neteisingumo principas. Jei nebūtų neteisybės, nekiltų ir nepasitenkinimo.

"Noriu pateikti naujausią Australijos pavyzdį, kaip ginamas verslas ir pareikalauta, kad interneto milžinės "Facebook", "Google" dalytųsi pajamomis su žiniasklaida už skelbiamą turinį. Ir tai rodo, kad šalies valdžia turi politinę valią, – atkreipė dėmesį Lietuvos verslininkų atstovas. – Iš pradžių daugelio šalių, tarp jų ir Jungtinių Valstijų, spauda džiaugėsi, kad jų informacija skelbiama socialiniuose tinkluose, tačiau vėliau pamatė, kas iš to išeina. Visi praregėjo, "mes kuriame turinį, turime už jį mokėti, o interneto gigantės tik pampsta".

Analogiška situacija ir dėl didžiųjų prekybos tinklų. Išgyvenome laikotarpį, kai su tiekėjais būdavo atsiskaitoma vos ne po metų. Schema labai paprasta: didieji tais pinigais kūrė savo ateitį, plėtėsi."

LDK prezidento teigimu, australų valdžia į neteisybę reagavo, nors iš pradžių tai ėmė kelti ir žmonių nepasitenkinimą, nes socialiniai tinklai apskritai ėmė blokuoti turinį. Tačiau jis įsitikinęs, kad tai yra solidus protingos valdžios sprendimas. Ateis tai (kad už turinį reikia mokėti) ir į Europą, ir į kitus žemynus.

"Visur sulaukiama pasipriešinimo, – tokią išvadą pateikė D.Arlauskas. – Galima paklausti: ką mes čia matome bendro kalbėdami apie pasaulį ir Lietuvos valdžią, Konkurencijos tarybą? Mes daug matome bendro. Vieni subjektai turi išskirtines sąlygas pasinaudoti situacija, o kitiems nesuteikta teisė dirbti konkurencinėmis sąlygomis."

Komentaras

Šarūnas Keserauskas, Konkurencijos tarybos pirmininkas

Galiu patvirtinti, kad Konkurencijos įstatymas nesuteikia Konkurencijos tarybai kompetencijos vertinti Vyriausybės priimtų teisės aktų, vienu iš kurių ir buvo paskelbtos karantino Lietuvoje sąlygos, teisėtumo. Taigi, Konkurencijos taryba negali vertinti, ar per karantiną, Vyriausybei įvedus ribojimus, nebuvo pažeistas Konkurencijos įstatymas. Pagal šį įstatymą mūsų institucija gali teikti siūlymus ir rekomendacijas Vyriausybei dėl jos priimtų teisės aktų, tačiau, kad tokius argumentuotus siūlymus galėtume teikti, prieš tai turėtume įvertinti daugybę faktorių, tarp jų – valstybės interesą saugoti gyventojų sveikatą, o to vertinti Konkurencijos taryba neturi nei duomenų, nei kompetencijos.

Vis dėlto Konkurencijos taryba atkreipė ir ankstesnės, ir dabartinės Vyriausybės dėmesį, kad tiek, kiek tai leidžia su sveikatos apsauga susijusios aplinkybės, būtina užtikrinti, kad nustatomi ūkinės veiklos apribojimai būtų proporcingi ir nesuteiktų nepagrįstų privilegijų vieniems ūkio subjektams, diskriminuodami kitus. Tai ypač svarbu todėl, kad krizei pasibaigus neatsirastų ar nepadidėtų privilegijuotoje padėtyje atsidūrusių ūkio subjektų rinkos galia, kai prastesnėje padėtyje buvę jų konkurentai patyrė didelių nuostolių ar net buvo priversti pasitraukti iš rinkos. Jeigu ileonlguoju laikotarpiu susiformuotų toks rinkos galios pokytis, jis būtų itin žalingas vartotojams, kurie už prekes ir paslaugas būtų priversti mokėti daugiau.

Pandemijos gniuždomam verslui vienos durys užsivėrė, kitos atsidarė

Statistikos departamentas (SD) sausio viduryje paskelbė, kad nei pandemija ir su ja atsiradę gausūs suvaržymai, nei niūrokos ekonomistų prognozės nenuslopino lietuvių verslumo – pernai įmonių šalyje ir vėl buvo įsteigta daugiau, nei užsidarė. Šių metų pradžioje Lietuvoje veikė per 108 tūkst. ūkio subjektų. Registrų centro duomenimis, praėjusiais metais šalyje buvo įregistruota 13,3 tūkst. naujų ūkio subjektų – 5 proc. daugiau nei užpernai.

Pasak SD, paprastai kiekvienais metais daugiau yra tokių įmonių, kurios pradeda veiklą, o ne ją nutraukia. Kitaip buvo tik per ekonominę krizę 2008 ir 2009 m., kai dėl finansinių sunkumų žlugo tūkstančiai įmonių.

Bet ir dabar nemažai jų veikia tik popieriuose, o realios veiklos nevykdo. SD duomenimis, iš viso sausio pradžioje Lietuvoje buvo įregistruota daugiau nei 250 tūkst. ūkio subjektų, bet veikė mažiau nei pusė. Beje, pernai naujai įregistruotos įmonės irgi nebūtinai pradėjo veiklą. Palyginti su 2020 m. pradžia, veikiančių ūkio subjektų skaičius sausio 1-ąją išaugo 0,7 proc.

Daugiausia įmonių užsiima didmenine ir mažmenine prekyba (24,7 tūkst.), toliau rikiuojasi profesine, moksline ir technine veikla užsiimančios įmonės (11,3 tūkst.), o statybos įmonių įregistruota 9 tūkst.

Dauguma (82,6 proc.) Lietuvoje veikiančių įmonių – nedidelės. Jose darbuojasi mažiau nei dešimt darbuotojų, o jų metinės pajamos siekia iki 300 tūkst. eurų. Įmonės, kurių pajamos per metus siekia 40 mln. eurų ir daugiau, sudaro vos 0,3 proc. visų veikiančių ūkio subjektų.

SD pagal turimus duomenis daro išvadą, jog steigiamos nedidelės įmonės gana greitai ir užsidaro. Antai, iš 2007 m. veiklą pradėjusių įmonių iki šių dienų išliko 17,6 proc., o iš įsteigtų 2010 m. veiklą tęsia apie 30 proc. įmonių