Civiliniame kodekse numatyta, jog asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

Civiliniame kodekse įtvirtinta taisyklė, kad jeigu žala atsirado dėl kelių asmenų veiksmų, šie asmenys atsako solidariai. Teismų praktikoje nurodoma, kad solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, jis egzistuoja ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu. Teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustatant priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą.

Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma be kita ko ir tada, kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus. Todėl klausimas, ar automobilių dalijimosi platformos nėra solidariai atsakingos už savo vartotojų sukeltą žalą prieš trečiuosius asmenis, yra pagrįstas.

Žinoma, reikia atskirti žalą sukėlusio asmens (vairuotojo) ir pačios platformos atsakomybės kilmę. Didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku (darbdaviu). Pagal formuojamą teismų praktiką, tokie pat kriterijai yra taikomi ir tais atvejais, kai asmens (automobilio ar kito didesnio pavojaus šaltinio faktinio naudotojo) nesieja su didesnio pavojaus šaltinio savininku teisiniai darbo santykiai, tačiau pastarasis transporto priemone naudojasi teisėtai, ne prieš savininko valią. Ši praktika išplečia civilinės atsakomybės ribas ir duoda pagrindą svarstyti dėl pačių platformų atsakomybės. Minėta Civilinio kodekso norma yra imperatyvi, todėl nėra svarbu, kad sutartyse tarp nuomotojo ir nuomininko dažnu atveju rasime, jog „nuomininkui pereina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo rizika ir atsakomybė“, nes tokia sutarties nuostata būtų negaliojanti.

Akivaizdu, kad kiekvieno automobilio rezervacijos atveju nėra galimybės patikrinti nuomininko blaivumo arba įvertinti, ar šis, pavyzdžiui, nėra apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Tačiau šiame straipsnyje keliama mintis, kad siekiant apsaugoti nukentėjusius trečiuosius asmenis laikytina, jog automobilių nuomos platformos operatorius prisiima solidariąją atsakomybę dėl tokių pasekmių, nes tai yra jo verslo rizika.

Aptartas teisinis reglamentavimas taip pat lemia nuomotojo pareigą imtis aktyvių kontrolės priemonių. Šiuo metu norint rezervuoti automobilį nėra reikalaujama patvirtinti vartotojo tapatybę piršto antspaudu ar PIN kodu (lyginant su internetinės bankininkystės programėlėmis), todėl kyla grėsmė, kad nuomininkas gali būti net ne tas asmuo, kuris naudosis šia paslauga. Be to, niekaip nėra tikrinamas asmens blaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių medžiagų (pvz., kontroliniais patikrinamaisiais skambučiais prieš pradedant kelionę).

Apibendrinant, avarijoje nukentėję asmenys, kai avarijos kaltininkas vairavo ne savo, bet automobilių dalijimosi platformos automobilį, teisme galėtų argumentuoti, kad nebuvo užtikrinta padidinto pavojaus šaltinio naudotojų kontrolė ir priežiūra, todėl nuomotojas turėtų būti laikomas solidariai atsakingu. Tai apsaugotų nukentėjusiuosius, kai avarijos kaltininkas neturi turto, kuriuo galėtų atlyginti savo veiksmais sukeltą žalą.