Nesėkmė Monte Karle ryžto neužgesino

Praėjusį savaitgalį po 85 metų pertraukos Monte Karlo ralyje startavo lietuviai – Deividas Jocius su Donatu Zvicevičiumi buvo pasirengę štrumuoti sudėtingus kelių serpantinus, tačiau netikėtas gedimas nutraukė lietuvių kelionę vieno seniausių ir sudėtingiausių ralių finišo link

Nepaisant to, D. Jocius "Kauno dienai" tvirtino, kad kitąmet jį dar kartą išvysime prie starto linijos šiame ralyje.

– Pradėkime nuo pabaigos. Kodėl jums ralis baigėsi anksčiau?

– Nesklandumai prasidėjo tuomet, kai viename pirmųjų greičio ruožų automobilis išslydo iš trasos ir trenkėsi į šlaitą. Po smūgio išsinėrė "Mitsubishi" galinis ratas. Dėl to lenktynes teko baigti, tačiau labai dėl to nesisielojome, nes gedimas nesunkus, jį būtume labai greitai pašalinę ir pasinaudoję "Super Rally" taisykle lenktynes tęsę kitą dieną, tačiau atvažiavę į servisą pamatėme, kad po smūgio buvo sulenkta išmetamųjų dujų sistema, o duslintuvas prisilietė prie degalų bako ir šis ėmė lydytis. Nuėmus baką lenktynių techniniai komisarai pastebėjo, kad jis drėksta, o su tokiu baku lenktyniauti draudžiama.

– Neturėjote antro degalų bako?

– Turėjome ir antrą variklį, ir antrą dėžę. Galima sakyti, kad galėjome surinkti antrą tokį patį "Mitsubishi Lancer EVO X", tačiau buvo naudojamas ypatingas degalų bakas – guminis ir didesnės talpos. Tokie bakai nenaudojami per tradicinius ralius, tačiau tuose, kur sportininkams tenka įveikti daugiau kilometrų, tenka tokį baką montuoti, o jis pats gaminamas pagal atskirą užsakymą. Dar bandėme tokį degalų baką rasti Prancūzijoje, tačiau to padaryti nepavyko.

– Prieš išvažiuodami į Monte Karlą minėjote, kad tai nebus vienintelis Pasaulio ralio čempionato (WRC) etapas, kuriame galvojate startuoti. Kokie planai?

– Tikrai neketiname šalmų pakabinti ant vinies. Važiuosime Lietuvos automobilių ralio čempionate, kurio pirmasis etapas Utenoje vyks jau šį savaitgalį, labai vilioja Lenkija, kur vasarą vyks WRC etapas, gal dar kur nors išbandysime jėgas, o kitąmet sausį mus vėl bus galima išvysti Monte Karle.

Net baisu pagalvoti, kas nutiktų praradus automobilio kontrolę, nes iš vienos kelio pusės – stati uola, kitoje – šlaitas, kuriuo nugarmėti, švelniai tariant, tikrai nesinorėtų.

– Per trasų susirašymą įveikėte visus kilometrus, kuriuos būtų tekę nuvažiuoti ir lenktynių režimu. Kokie įspūdžiai?

– Pirmiausia atmintyje išliko nuvažiuotų kilometrų skaičius – apie 3 tūkst. km. Viskas atrodė taip, kaip ir įsivaizdavau, bet jau startavęs bandomajame greičio ruože supratau, kad viskas atrodo kitaip, kai važiuoji lenktyniniu režimu. Po pirmojo važiavimo apskritai abejojau, ar sugebėsiu važiuoti, nes kelio danga keitėsi labai dažnai, norint nenuslysti ir išlaikyti automobilį ant kelio reikėjo būti itin atidžiam, tačiau kiekvieną kartą važiuodamas jaučiausi vis drąsiau ir drąsiau ir vienoje 3,5 km atkarpoje laiką sugebėjau pagerinti net 12 sek.

– Monte Karlo ralio trasa vingiuoja Alpių serpantinais, tai ne lietuviški žvyrkeliai, ir nulėkti už trasos ribų nesinori.

– Net baisu pagalvoti, kas nutiktų praradus automobilio kontrolę, nes iš vienos kelio pusės – stati uola, kitoje – šlaitas, kuriuo nugarmėti, švelniai tariant, tikrai nesinorėtų. Ralis labai sudėtingas, o šiuos mano žodžius iliustruoja ir faktas, kad ralio lyderiai keitėsi ne vieną kartą.

– Kaip vertintumėte savo pasirodymą per tuos pirmus įveiktus greičio ruožus?

– Nevažiavome taip, kaip galėjome važiuoti arba kaip važiuojame per ralius Lietuvoje, tačiau tam, kad važiuotum visu 100 proc. šiais keliais, turi į pagalbą pasitelkti daug padėjėjų. Mūsų komanda turėjo kelio žvalgus (D. Jociui pagelbėjo Ramūnas Čapkauskas ir Kastytis Torrau), tačiau to nepakako, nes didžiųjų komandų kelio žvalgai darbuojasi su radijo ryšiu, ir lenktynininkai visą laiką gauna informaciją apie trasos būklę. Teko stebėti ne vieną situaciją, kai šturmanai, likus kelioms sekundėms iki starto, baigia kalbėti telefonu ir sėda į automobilį. Prancūzų komandos sulaukia ir labai didelio palaikymo iš vietinių sirgalių, kurie komandoms praneša apie menkiausius kelio dangos pasikeitimus.

– Tai planas, ką kitais metais reikės daryti kitaip, jau susidėliojo?

– Atsakėme į daug rūpimų klausimų. Ko gero, svarbiausias, kaip laiku gauti informaciją iš kelio žvalgų. Problema Alpėse ta, kad ten neveikia telefono ryšys, todėl reikia nusipirkti leidimą naudotis radijo ryšiu, tuomet nereikės kelio žvalgams ir mums susitikti trasoje, kad apsikeistume informacija. Manau, kad, susisteminus žinias, rengiantis kitų metų raliui pavyks net ir kažkiek sutaupyti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

m

m portretas
ne jociui monte karlas
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių