Keistuolių teatras turi džiugių žinių: grįžta namo

  • Teksto dydis:

Visų gerai atpažįstamas Keistuolių teatras turi džiugių žinių: ilgai trukusi pirmoji teatro rekonstrukcija jau finišo tiesiojoje. Atsinaujinę, išsiilgę žiūrovų ir, be abejo, išlikę savimi – Keistuoliai siūlo plačiai atverti teatro duris kartu su net tris dienas truksiančia švente  „Keistas festivalis. Atidaryk mane“ jau spalio 22–24 dienomis.

Ilgą laiką teatro ryšys su žiūrovu buvo prislopintas, tad festivalyje žiūrovai ne tik stebės spektaklius, bet ir spės susipažinti su naujomis erdvėmis. „Teatras ne tik mums, Keistuoliams, namai, bet ir mūsų žiūrovams. Festivalyje žmonės galės susitikti su aktoriais, dalyvauti edukacinėse veiklose, koncertuose. Tai nėra vienkartinis atidarymas – norisi, kad sugrįžę žmonės galėtų čia pabūti ilgiau. Norisi, kad tai būtų mielesnis ir lėtesnis procesas“, – apie festivalį pasakoja A. Giniotis.

„Visur gerai, bet namie – geriausia“ – pritartų ne vienas. Keistuolių teatras  žino, ką reiškia ilgam palikti namus ir gastroliuoti: daugiau nei tris dešimtmečius gyvuojantis teatras ryžosi pokyčiams ir ėmėsi teatro patalpų rekonstrukcijos. Visgi, užvertos teatro patalpos jau su nekantrumu svajoja išgirsti lankytojų balsus.

Vieni iš teatro steigėjų Ilona Balsytė ir Aidas Giniotis neslepia džiaugsmo ir jaudulio emocijų: „Žinojimas, kad prasidės kūrybiniai darbai ir žmonės sugrįš į teatrą mane labai jaudina. Matau, kaip po truputį darbuotojai apsigyvena naujose erdvėse, vyrauja pokyčiai architektūroje – man tai jau įprasta, tačiau kitiems reikia priprasti. Prasidėjęs judėjimas mane labai džiugina“, – įspūdžiais dalijasi I. Balsytė.

Daug darbo ir pastangų įdėjome, todėl man smalsu, kaip kiti įvertins mūsų teatrą, kaip jame apsigyvens ir į jį įsigyvens.

Jai pritaria ir A. Giniotis: „Kai pamačiau, kad pirmoji salė baigta rengti ir jau galima įsivaizduoti, kaip viskas atrodys, mano nuotaika pakilo taip, kaip niekada per visa rekonstrukcijos laikotarpį. Pajutau, kad čia tuoj vėl virs gyvenimas. Karantino metu atrodė, kad viską darome veltui, užplūdo mintys, kad niekam to nebereikia, tačiau vėl pamačiau aktorius, einančius kartu, sugrįžusią administraciją, pajutau, kad visi žmonės gyvi ir pasiilgę teatro – jo dvasia vėl atgimusi.“

Steigėjai vieningai pritaria, kad dabar beliko sulaukti ir „savųjų“ žiūrovų akių, kurias per daugybę metų pradedi atpažinti, ir naujų, gyvybe spinduliuojančių žvilgsnių. „Daug darbo ir pastangų įdėjome, todėl man smalsu, kaip kiti įvertins mūsų teatrą, kaip jame apsigyvens ir į jį įsigyvens“, – pasakoja I. Balsytė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių