LDK sargyboje

Įžvalgūs politikai ir diplomatai, talentingi karvedžiai, pamaldūs Bažnyčios rėmėjai, dosnūs meno mecenatai, sumanūs žemvaldžiai, – tokiais epitetais paprastai apibūdinama Pacų giminė.

„Išsilavinę, pasižymėję puikiu meniniu skoniu ir Lietuvai palikę vertingiausią Baroko epochos paveldą Pacai vienu metu buvo tapę netgi faktiškais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovais, tęsusiais Lietuvos valstybingumo sergėjimo ir stiprinimo tradiciją. Dėl išskirtinio vaidmens Lietuvos istorijoje ši giminė gretintina su kunigaikščiais Radvilomis ar Sapiegomis“, – teigiama Valdovų rūmų pranešime.

Politiniame elite Pacų protėviai pasirodė jau XV a. pirmoje pusėje, o savo giminės įtakos ir šlovės Lietuvoje viršūnę pasiekė XVII a., kai jos atstovai užėmė net keturis svarbiausius LDK postus ir šiandien vadinami auksinės kartos Pacais. Aštuoniolika kartų Pacai buvo tapę Lietuvos ir Lenkijos senatoriais, vienuolika kartų užėmė LDK ministrų postus, 21 kartą buvo skiriami aukštais Lietuvos valstybės dignitoriais ir net penki giminės atstovai buvo vyskupai, vienuolika giminės moterų ir vyrų pasuko pašvęstojo gyvenimo keliu.

Pašaukti tarnystei

Vienas žymiausių Pacų giminės politinių veikėjų buvo Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682) – Lietuvos didysis etmonas (1667–1682) ir Vilniaus vaivada (1669–1682). Lietuvos didysis etmonas buvo vyriausiasis LDK kariuomenės vadas, tad valdydamas kariuomenę turėjo ypatingą galią, o kaip Vilniaus vaivada, jis buvo sostinės, regiono vadovas ir vyriausiasis Lietuvos senatorius. Tada kariuomenės vadas buvo vienas svarbiausių politinių postų.

Nors M. K. Pacą daugiausia žinome kaip karvedį, LDK valdžia ir turtai buvo neatsiejami nuo kultūros ir meno. M. K. Paco indėlis į valstybės kultūros paveldą – išskirtinis. Kaip kultūros mecenatas, jis prisidėjo prie bažnytinių knygų leidimo, kolekcionavo meno kūrinius, o vienas žymiausių likusių jo mecenatystės ženklų – Vilniuje pastatyta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, joje jis ir palaidotas.

Pasak parodos pagrindinės kuratorės, lenkų dailės istorikės Annos Sylwios Czyż, Pacai buvo viena labiausiai išsilavinusių giminių, samdžiusių tokius menininkus kaip italų dailininkas Michelangelo Palloni, ir tai juos išskyrė tarp kitų LDK giminių.

Rusijos išgrobstytų, suniokotų ir pavogtų Pacų rūmų kolekcijų likimą primins tušti paveikslų rėmai ir nedideli Smolenske slepiamų Pacų portretų atvaizdai.

Kitas žymus XVII a. antros pusės Pacų giminės politikas dabartinėje Lietuvos valdymo sistemoje užimtų taip pat svarbų postą – galėtume jį vadinti Vyriausybės vadovu. Tai Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684), jis buvo Lietuvos didysis kancleris (1658–1684), o kartu ir senatorius. Kanclerių pareigos buvo bene svarbiausios po valdovo – be jo parašo ar antspaudo negaliojo priimti įstatymai. Kancleris prižiūrėjo ir užsienio politiką, diplomatinius santykius su kaimyninėmis šalimis.

K. Z. Paco pastangomis nuo 1673 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas kas trečią kartą turėjo rinktis LDK teritorijoje buvusiame Gardine.

Krokuvos, Leideno ir Paduvos universitetuose studijavęs K. Z. Pacas domėjosi ne tik diplomatija, bet ir menu. Kaip ir tėvo pusbrolis M. K. Pacas, jis mecenavo vieną nuostabiausių Baroko architektūros deimantų Vidurio Europoje – Pažaislio bažnyčios ir kamaldulių vienuolyno ansamblį.

Kanclerio K. Z. Paco brolis Mikalojus Steponas Pacas (1623–1684) buvo paskirtas į Trakų vaivados (1651–1669) postą, tačiau netrukus pasuko dvasininko keliu – tapo Vilniaus vyskupu (1671 / 1682–1684). Tai buvo aukščiausios bažnytinės pareigos LDK.

Įdomu tai, kad M. S. Pacas buvo vedęs Teodorą Triznaitę, tačiau būdamas 50-ies, 1669 m., nutraukė santuoką ir įsitraukė į bažnytinį gyvenimą. XVII a. toks žingsnis priimtas kaip asmeninio pamaldumo liudijimas. Beje, tarp jo patvirtinimo Vilniaus vyskupu ir įšventinimo praėjo net dešimt metų. Būdamas vyskupu jis skatino tolesnes Bažnyčios reformas, taip pat pasižymėjo kaip dosnus mecenatas.

Išskirtinė ekspozicija

Eksponatus parodai „Pacai. Istorijos sodo lelijos“ skolino rekordinis skaičius savininkų – daugiau kaip 50 institucijų ir privačių kolekcininkų iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos, o vaizdo medžiagą pateikė dar daugiau kaip dešimt institucijų iš Lietuvos, Lenkijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Turkijos, pranešė muziejus.

Parodoje eksponuojami Pacų herbais puošti prabangūs liturginiai drabužiai, garsių auksakalių sukurti indai, religiniai paveikslai. Greta rodomi svarbiausių Pacų bažnytinių fundacijų vaizdai, su ispaniškuoju Eskorialiu lygintino Pažaislio ansamblio maketas.

Joje galima susipažinti ir su naujai sukurtu Pacų genealoginiu medžiu, rodomos pačių Pacų XVII–XVIII a. kurtos rankraštinės genealogijos schemos, herbynai, Pacų giminaite laikytos Florencijos karmelitės šv. Marijos Magdalenos de Paci portretas.

Pirmą kartą per bene 200 metų į vieną vietą surinkti ir rodomi penki herbiniai gobelenai, kurių užsakovas buvo M. K. Pacas. Rusijos išgrobstytų, suniokotų ir pavogtų Pacų rūmų kolekcijų likimą primins tušti paveikslų rėmai ir nedideli Smolenske slepiamų Pacų portretų atvaizdai.

Parodoje eksponuojami ir paskutiniojo Pacų giminės vyriškos lyties atstovo – generolo grafo Liudviko Mykolo Paco – sukauptos dailės kolekcijos fragmentai: antikiniai reliktai, žymių dailininkų paveikslai, skulptūros. Jis paveldėjo giminės turtus, garsėjo kaip mecenatas ir kolekcininkas, įrengė prabangias rezidencijas Dauspudoje ir Varšuvoje, tačiau dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime prieš Rusiją buvo priverstas emigruoti, o grafo turtai – konfiskuoti.

Iš viso parodoje rodoma daugmaž 300 eksponatų: tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, auksakalystės ir kitų taikomosios dailės kūrinių, piešinių ir projektų, senųjų fotografijų, autentiškų dokumentų ir senųjų spaudinių, ginklų ir šarvų, kitų istorinių relikvijų iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos muziejų, bibliotekų, archyvų, bažnyčių, vienuolynų, privačių rinkinių.

Kas? Tarptautinė paroda „Pacai. Istorijos sodo lelijos".

Kur? Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.

Kada? veikia iki 2025 m. sausio 26 d.