Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius paaiškino: "Nueita labai ydingu keliu, diskredituojant mokytojo asmenybę, ardant patį mokyklos darbą. Žemina ir menkina mokytojo savivertę."

Nuomonės nedomino

Vilniaus licėjus – viena prestižiškiausių sostinės mokymo įstaigų, jau ne vienerius metus parengianti bene daugiausia šimtukininkų. Nors visi dalykai čia dėstomi sustiprintai ir mokiniams tenka gerokai pasistengti, norint gauti kuo geresnius įvertinimus, norinčių mokytis licėjuje kiekvienais metais būna gerokai daugiau, nei įstaiga pajėgi priimti. Dar pretendentams tenka laikyti stojamuosius egzaminus.

Kaip "Vilniaus dienai" teigė Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, pedagogų streikai organizuojami ne darbdavio iniciatyva – tai sprendžia įstaigos profesinė sąjunga. Pavasarį vykusiame streike licėjaus pedagogai dalyvavo ir tokiu būdu savo poziciją išreiškė. Dėl dalyvavimo šiuo metu vykstančiame streike įstaigos vadovas profesinės sąjungos atstovų pranešimo dar negavo. Vis dėlto, vertindamas šalies švietimo sistemoje susidariusią situaciją, direktorius teigė nenustebsiantis, jeigu įstaigos pedagogai nuspręs prie streikuojančiųjų prisijungti, nes tam tikrai yra pagrindo.

"Jeigu žmonės streikuoja ir tai vyksta įvairiose mokyklose, manau, tikrai yra susikaupę problemų, kurios kelia nerimą mokytojams, – sakė Vilniaus licėjaus direktorius. – Ši etatinio apmokėjimo reforma, manyčiau, yra didelė nesėkmė. Akivaizdžiai matosi, kad ji planuoto rezultato nedavė – tik suaudrino žmones. Mano nuomonės politikai neklausė, bet aš savo pilietinę poziciją šiuo klausimu ne kartą išreiškiau – kalbėjau, rašiau, įspėjau. Bene pirmą kartą taip nuoširdžiai reiškiausi visur, kur tik buvo įmanoma. Į tuos mano pasakymus nebuvo reaguojama, net nekreipiama dėmesio. Buvau lygiai taip pat ignoruojamas, kaip ignoruojama ir didelė dalis pedagoginės bendruomenės. Ir visos tos reformos stūmimas vyko negirdint jokių oponentų, jokių argumentų – neįdomu buvo. Net nebandoma reaguoti į išsakytas kritines pastabas ir abejones, nors tikrai buvo daug ženklų, kad tai prie gero neprives."

Ši etatinio apmokėjimo reforma, manyčiau, yra didelė nesėkmė. Akivaizdžiai matosi, kad ji planuoto rezultato nedavė – tik suaudrino žmones.

Nieko nepasiekta

S.Jurkevičiaus teigimu, nė viena švietimo reforma Lietuvoje nesukėlė tokios sumaišties ir tokio didelio nepasitenkinimo kaip mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistemos įvedimas. Šiandien akivaizdžiai galima matyti, kad reformai nebuvo gerai pasiruošta, ji priimta netinkamu laiku, o jos deklaruoti siekiai neatnešė jokios apčiuopiamos naudos mokyklų bendruomenėms.

"To daryti tikrai nereikėjo, o padarius tikrai negavome to, ko dalis mokytojų tikėjosi, juos tiesiog supainiojo, – sakė pedagogas. – Galima tik konstatuoti, kad mokytojų atlyginimai nepadidėjo, jaunų pedagogų pritraukti į mokyklas nepavyko, o paleista lozunginė tezė, kad "už viską bus apmokėta", kuri visą laiką buvo "eksponuojama", netapo realybe, nes dabar net neaišku, kas tas "viskas" yra. Politikai, matyt, net nelabai žino, už ką reikia mokėti mokytojui darbe."

Galiausiai paaiškėjo, kad didžiajai daliai Lietuvos mokytojų negali būti suformuoti etatai pagal kūrėjų įsivaizduojamą modelį. Tad mokyklų bendruomenės buvo įklampintos į ilgalaikį ir smulkmenišką pedagoginio darbo specifikos aiškinimąsi, kurį visi supranta labai skirtingai. Anot S.Jurkevičiaus, net sunku buvo įsivaizduoti, į kokį beprasmišką procesą pateks mokyklos, bandydamos išsiaiškinti, atrodytų, savaime suprantamus dalykus.

Tenka skaičiuoti minutes

"Reformavus" mokytojai gavo ne etatinį, bet kontraktinį apmokėjimą. Jiems teko pereiti į smulkmenišką valandinį savo veiklos skaičiavimą, kuris iš esmės žaloja žmogaus savigarbą. Mokyklų vadovai buvo įtraukti  įgyvendinti sistemą, kuri atnešė papildomos įtampos ir sukėlė priešiškumą mokytojų kolektyvuose. Tokia padėtis mokytojams negarantuoja nei stabilumo, nei geros savijautos. Priešingai – visa ši apmokėjimo tvarka griauna mokytojo profesijos patrauklumą, jos prestižą ir žemina mokytojo orumą.

"Nesugebėję tinkamai sutvarkyti mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos, dar kartą pastatėme juos į nepavydėtiną situaciją ir diskreditavome mokytojo darbą kitų profesijų kontekste", – sakė direktorius.

Anot jo, anksčiau egzistavusi mokytojų darbo apmokėjimo tvarka buvo ydinga, tačiau bent jau rėmėsi tam tikrais racionaliais principais. Dabar mokytojai savo veiklas priversti skirstyti į pasiruošimą pamokoms, sąsiuvinių taisymą, trumpalaikes ir ilgalaikes konsultacijas, tėvų informavimą, profesinį tobulėjimą, bendradarbiavimą su mokyklos socialiniais partneriais, vadovavimą klasei ar grupei ir t. t. Visos šios veiklos iš esmės negali būti tiksliai apskaičiuojamos.

"Faktas, kad tas minučių skaičiavimas įgauna groteskišką pavidalą ir veda mokytojus į susipriešinimą ir nuolatinį nepasitenkinimą, – sakė Vilniaus licėjaus vadovas. – Jeigu tokiu keliu bandytų eiti medikai, policininkai ar kitų profesijų atstovai, ir pradėtų savo etatą sudarinėti iš nedidelių ir trumpalaikių darbelių, greičiausiai jie nesugebėtų tinkamai atlikti savo pareigų. Iš mokytojų kažkodėl to reikalaujama."

Žala – ilgalaikė

Pasak S.Jurkevičiaus, prieš vykdant reformą buvo išsakyta daug nuogąstavimų dėl galimo šalutinio jos poveikio. Jau tuomet buvo matyti, kad tai yra neracionalus valstybės lėšų panaudojimas, kuris neatneš pageidaujamo rezultato, o tik dar labiau iškreips visą švietimo sistemą. Tačiau šį kartą buvo užsimota iš peties, nesiskaitant nei su valstybės lėšomis, kurios dar kartą leidžiamos vėjais, nei su priemonėmis, aiškinant reformos privalumus. Galiausiai turime tipinį lietuviškos reformos pavyzdį, kaip paprastus dalykus paversti sudėtingais, kaip nespręsti esminių problemų ir imituoti reformas.

Akivaizdus šios reformos rezultatas – daug nepatenkintų, tik vieni priima situaciją dantis sukandę ir gyvena, prisitaiko, kiti išreiškia savo poziciją streikuodami.

"Visa tai, kas buvo daroma, buvo tikrai gerai neapgalvota, gerai nesuprasta, manyčiau, net nesuvokta reali situacija mokykloje, kaip iš tiesų reikėtų daryti. Tiesiog buvo nueita labai ydingu keliu, diskredituojant mokytojo asmenybę, ardant patį mokyklos darbą. Visa tai tiesiogiai ir netiesiogiai žemina ir menkina mokytojo savivertę, – sakė pedagogas. – Manyčiau, yra padaryta ilgalaikė žala visai švietimo sistemai, ta žala matoma jau dabar. Priimant neprotingus sprendimus, liaudiškai tariant, gavosi jovalas. Jis gali būti didesnis, gali būti mažesnis. Bet kai tas jovalas įsismelkia į žmogaus vidų, jį iškuopti yra labai sudėtinga. Ir čia jau reikėtų saliamoniško sprendimo, kad kažkas galėtų išvesti iš viso to chaoso, į kurį švietimo sistema įklimpo. O jeigu tuo keliu bus toliau einama, bus tik giliau klimpstama."